Mes juos tokius padarėme
Spręsdami bet kokią problemą, dažnai mes mėgstame kartoti, jog dėl visko kalta visuomenė: jos įžūlūs poreikiai ir keisčiausi norai. Kažkodėl užmirštame, jog visuomenė nėra rausvas debesėlis, plaukiojantis virš mūsų, visuomenė – tai mes. Ir ne visuomenė išvažiuoja uždirbti pinigų į užsienį, leidžia valandų valandas vaikams sėdėti prie kompiuterių, auklėja vaikus keisčiausiomis teorijomis, perskaitytomis „pranašų“ knygose.
Ne visuomenė nutyla, kai vaikas nori pasikalbėti, kai reikia ištarti „myliu“. Tai mes apleidome savo vaikus, pasiteisindami, jog auginame savarankiškas ir už save galinčias kovoti asmenybes. „Juk ir prieš 2000 metų vaikai taip augo...“ – sakome, kai kas paklausia, kodėl dirbame, o ne leidžiame laiką su savo vaikais.
Vaikams pavyzdžiu tapo ne tėveliai (jie nuolat užsiėmę), o filmų ar kompiuterinių žaidimų personažai, žurnalų viršelių modeliai. Vaikas mokomas būti geriausiu, stipriausiu, šauniausiu, gražiausiu ir kitu „-iausiu“. O jei toks nesugeba būti, jis vadinamas keistuoliu. „Keisti“ vaikai niekam nepatinka, todėl jie tampa puikiais patyčių objektais.
Liūdni vaikai
Neseniai Prienų mokykloje įvykusi skaudi nelaimė tarsi pabudino iš miego daugelį žmonių, kurie tikėjo, jog patyčių problema Lietuvoje dar nėra tokia opi. Po tokių baisių nutikimų visi kaip vienas ima kartoti: „Net negalėjome pagalvoti“, „Jis niekada nesiskundė“ ir pan. Tačiau ar vaikui reikia garsiai išrėkti apie savo problemas, kad jį pastebėtų?
Atrodytų, kad ne, bet po mirties imame kaltinti vieni kitus ir gaišti laiką nereikalingoms diskusijoms. Daug geriau būtų susitelkti ir pasistengti, kad tai būtų paskutinis vaikas, parodęs, jog gyvename ne taip kaip reikia. Liūdni vaikai kuo toliau, tuo labiau tampa tylesni, jie nustoja verkti ir net geriausi psichologai greitai nepastebės, kada vaikas jau kuria savo mirties planą.
Yra prirašyta daugybė patarimų pagalbą vaikams teikiančiose internetinėse svetainėse, įdomiausių straipsnių ir knygų, kaip prakalbinti ir padėti vaikui, bet ar kas juos skaito? Žinoma, po skaudžios nelaimės Prienuose tėvai ėmė labiau domėtis savo vaikų problemomis, o mokytojai įdėmiau stebėti klasę. Tačiau ar ilgai? Ar nenutiks taip, kad kilus naujam skandalui (pvz., kažkas nusifotografuos pusnuogis) ši tema bus užmiršta iki kito liūdno vaiko, pasirinkusio mirtį.
Prarastos galimybės
Kaip bausti vaikus, kurie tampa negailestingais skriaudėjais, kurie rengia viešas egzekucijas ir su kiekvienu pašaipiu žodžiu stiprina savo abejotiną valdžią? Kaip elgtis tokių vaikų tėvams? Drausminamieji pokalbiai, viešas skriaudėjo paskelbimas ir nubaudimas, pašalinimas iš mokyklos ar net nepilnamečių kolonija – tai tik kelios galimos bausmės, kurios, deja, dažniausiai jau būna būtinos ir privalomos. Nors turbūt visi sutiksime, jog vaikai-skriaudėjai yra mūsų, suaugusiųjų, prarastos galimybės. Ne jie kalti, kad tokie užaugo, o mes, kad tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje nepadarėme ar nepasakėme to, kas būtų juos pakeitę.
Laiku pastebėję vaiko polinkį į žiaurumą ir jo neignoravę, tikėdamiesi, jog išaugs, galėtume padėti ir sau, ir kitiems. Galbūt mokykloje užtektų tik atvirai pasikalbėti su skriaudėju?.. Galbūt tik taip jis moka prašyti pagalbos ir vėliau taps tokia pačia auka, kaip ir tas, kurį jis prieš metus nuskriaudė? Nė vienas vaikas nėra apsaugotos nuo apsisprendimo mirti.
Privalome kalbėti apie patyčių, vaikų savižudybių problemą, negalime apsimesti, kad to pas mus nėra ir niekada nebus, nes vieną dieną išauš baisus rytas ir nežinosime, kaip elgtis. Tai nėra vien tėvų ar mokyklos problema, tai mūsų visų iššūkis, duota galimybė neprarasti dar vieno vaiko. Todėl turėtumėme kiekvieną dieną savo vaikų paklausti: „Kaip tau sekasi?“, „Ar turi draugų?“, „Kas mokykloje tau patinka ir nepatinka?“ ir pasakyti „Aš tave myliu ir nesvarbu, kas nutiks, ką tu padarysi ar ko nepadarysi, visada būsi mano vaikas.“
