Kas trukdo dirbti?
Pašnekovės teigimu, kai šeima augina neįgalų vaiką, iš tos šeimos belieka tik motina ir vaikai. Nepaisant to, kad nebelieka šeimos maitintojo vaidmenį turinčio atlikti vyro, moteriai taip pat neretai tenka atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo, darbo. Ji lieka namie prižiūrėti neįgalų vaiką, tačiau kiekvieni metai, praleisti su vaiku namuose, yra skaičiuojami kaip nedarbo metai. Motina iš valstybės gauna bazinę pensiją tik tuo atveju, jei vaiko negalia pakankamai stipri ir vaikui reikalinga nuolatinė slauga.
Didžiausia pašalpa neįgaliam vaikui siekia apie 1700 Lt. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Ryšių su visuomene skyriaus vedėjos Linos Bušinskaitės, tokiu atveju, jei šeimoje likęs tik vienas iš tėvų ir jis nedirba, slaugančiajam garantuojama bazinė pensija ir sveikatos draudimas, finansuojamas valstybės.
A. Stančikienė konstatuoja, kad net kai vaikams yra nustatoma ne slaugos, o tik priežiūros būtinybė, motinos dažnai priverstos likti namuose ir juos prižiūrėti.
„Valstybė galėtų klausti – o kas trukdo eiti į darbą?“ - retoriškai klausia pašnekovė. – Tačiau, net jei vaikui yra nustatytas priežiūros režimas, reikia, kad kažkas jį prižiūrėtų, kol mama darbe. O susirasti specialių įgūdžių turinčią auklę, kuri sugebės prižiūrėti neįgalų vaiką, yra labai sunku. Be to, ne kiekviena mama sugebės uždirbti pakankamai pinigų sumokėti vien tik už auklės paslaugas. O ką jau kalbėti apie logopedą, kineziterapeutą ar kitą specialistą“.
Auklės paslaugų įkainiai kiekviename Lietuvos mieste šiek tiek skiriasi. Brangiausiai tokios paslaugos kainuoja didžiuosiuose miestuose, kiek pigiau mažesniuose miesteliuose. Pavyzdžiui, Vilniuje už vieną valandą auklei mokama apie 15 litų. Tad jei motina norėtų dirbti visą darbo dieną, 5 dienas per savaitę, per mėnesį ji turėtų sumokėti auklei mažiausiai 2400 litų.
Todėl motinos, anot A. Stančikienės, dažnai nusprendžia pasilikti su vaiku namuose ir gyventi iš pašalpos.
„Šeimai yra dar sunkiau, kai iš neįgalaus vaiko pašalpos gyvena ne tik motina ir neįgalus vaikas, bet ir sveiki šeimos vaikai“, - pasakoja A. Stančikienė.
Pasak SADM Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistės Linos Burbaitės, motinos, kurios nedirba ir prižiūri neįgalius vaikus, kuriems nėra nustatyta nuolatinė slauga, nėra socialiai draustos, tai yra, joms nėra garantuojama pensija, ir jos negauna sveikatos draudimo.
Šeimoms paslaugų trūksta
Motinos, auginančios neįgalius vaikus, jaučia įvairių paslaugų trūkumą. Mamos pasigenda elementarios informacijos, pagalbos namuose. Dažnai norisi tiesiog psichologo pagalbos, kuris išklausytų ir padėtų susitvarkyti su problemomis šeimoje, pavyzdžiui, jei šeima turi ir sveikų vaikų.
Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėja Rasa Laiconienė teigia, kad Vilniaus mieste dienos centrai yra.
„Visų pirma, neįgalūs vaikai vedami į švietimo įstaigas, nes kiekvienas vaikas turi gauti išsilavinimą. Jeigu yra poreikis, vaikas gali būti paliktas dienos centre, pavyzdžiui, Vilniaus miesto vaikų pensione“, - teigia R. Laiconienė. Specialistės teigimu, ar vaikas bus priimtas, priklauso nuo negalios lygmens. Mat centrai skirti sunkios ir vidutinės negalios vaikams.
Pasak fondo vadovės, motinoms reikia daugiau laisvo laiko, kurį galėtų skirti sau.
„Deja, nėra jokio kompetentingo asmens, kuris galėtų padėti mamai, o vaikas iki septynių metų yra vien tik šeimos rūpestis, nes dienos centrų yra mažai, dažnai jie yra nepritaikyti vaikams“, - komentuoja A. Stančikienė.
Rasa iš Klaipėdos, auginanti neįgalų sūnų, skundžiasi, kad šeimoms teikiama per mažai informacijos ir ją galima gauti tik iš kitų tėvų ar pažįstamų. Moteris pasigenda informacinių paskaitų ir dienos užimtumo centrų mažiems vaikams.
Ukmergėje gyvenanti Jurga augina 10 metų sūnų su negalia. Ji tikina, kad nors ir dirbanti, bet nori darbui skirti daugiau laiko. Deja, neturi, kur palikti sūnų ilgiau, kad jis gautų tinkamą priežiūrą.
„Kai šeimoje yra neįgalus vaikas, šeima tampa irgi neįgali. Jai tikrai reikia pagalbos, žmogaus, kuris būtų apmokytas ir bent truputį pabūtų su vaiku“, - guodėsi Jurga.
Pasak R. Laiconienės, socialinio darbuotojo paslaugos į namus teikiamos, jei yra toks poreikis.
„Dažnai tėvai tikisi, kad socialinis darbuotojas ne tik padės susitvarkyti namus, bet ir turės medicininių įgūdžių. Tačiau tokias paslaugas jau teikia slaugytojai iš medicinos įstaigų, kai asmeniui reikalinga nuolatinė slauga“, - komentuoja R. Laiconienė.
A. Stančikienė teigia, kad kiekvienoje savivaldybėje situacija yra vis kitokia, o Lietuva Vilniumi nesibaigia.
„Mažesniuose miestuose situacija yra visai kitokia ir poreikis nėra patenkinamas. Teisiškai tarsi viskas yra gerai, bet realybė neatitinka teisės aktų. Savivaldybėse skiriama per mažai pinigų socialinių darbuotojų kvalifikacijai kelti, kurios nežmoniškai trūksta, - kometuoja pašnekovė. - Tėvai arba vienas iš jų turi išmokti atlikti įvairių specialistų darbus, norėdami padėti savo neįgaliam vaikui. Tėvai atlieka logopedo, fizioterapeuto, ergoterapeuto, kineziterapeuto darbą vienu metu“.
Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ administratorė, lobistė Dalia Mikalauskaitė klausia, kodėl šis įvairialypis darbas negalėtų būti traktuojamas kaip darbas.
„Juk mes suprantame, kai reikia sumokėti už logopedo paslaugas, bet kai mama dirba 24 valandas per parą ir logopedu, ir kineziterapeutu, ir teikia nuolatinę slaugą, kodėl tai negalėtų būti įvertinta kaip darbas?“ - retoriškai klausė pašnekovė.
