„Susituokėme vien dėl formalumo, – pasakoja 57-erių Vincas. – Mano planuose nieko panašaus nebuvo: išgyvenęs sunkias skyrybas, tiesiog nusprendžiau padėti dorai jaunai moteriai, kuriai būtina reikėjo apsigyventi sostinėje, kad galėtų įsidarbinti į trokštamą darbą ir dirbti pagal profesiją. Tarp mūsų 16 metų skirtumas, todėl iš pat pradžių mudviejų sprendimą tuoktis daugelis vertino itin skeptiškai. Vis dėlto mes jau beveik du dešimtmečius kartu. Dabar net neįstengiu įsivaizduoti, kaip galėčiau gyventi be Audronės.“

Kaip rašoma portale psychologies.ru, oficialios statistikos, atskleidžiančios, koks procentas piliečių tuokiasi dėl vienokių arba kitokių praktinių sumetimų, suprantama, nėra, bet praktikuojantys psichologai tvirtina, kad meilė – toli gražu nėra vienintelė bendro gyvenimo sėkmę garantuojanti santuokos sąlyga. Kokios gi galimos alternatyvos?

Kai meilė taip ir neaplanko

Frazė „santuoka iš išskaičiavimo“ daugeliui sukelia vien negatyvias asociacijas, kadangi mintyse tuojau pat ima šmėžuoti pavyzdžiai iš literatūros ir kino filmų – pinigų besivaikančios merginos, ištekančios už pagyvenusio turtuolio, avantiūristai, apsukantys galvas kvaištelėjusioms damoms ir vedantys jas tik dėl pinigų ir t. t. Visgi pasaulis keičiasi, tad kyla klausimas, ar šiuolaikiniam žmogui patys aktualiausi vis dar gali būti ekonominiai sumetimai.

„Kai kurios poros susituokia neatsižvelgdamos į natūraliai susiklosčiusias aplinkybes, t. y. nepaisydamos to, kad neįsimylėjo, o asmeninis gyvenimas nesusiklostė, kaip tikėjosi“, – teigia psichoterapeutas Viktoras Makarovas.

Juk būna, kad eina metai, nusivylimų skaičius tolydžio auga, o princas ant balto žirgo taip ir neatšuoliuoja. Toksai scenarijus, deja, – ne iš retųjų. Ir ką tada daryti?

„Kaip tik tada žmogaus, kuris galėtų tapti gyvenimo partneriu, paieškos pradeda vis mažiau panėšėti į susikurtą idealią susitikimo su išsvajotu mylimuoju sceną, – sako V. Makarovas. – Priimtina pradeda atrodyti sąjunga ir su tokiu asmeniu, kuris mažių mažiausia užtikrina komfortą, ramybę ir saugumą, na, o daugiausia – yra įdomus žmogus. Supratimo, kad kitas asmuo gali sukurti emocinio arba finansinio komforto pojūtį, kai kuriems žmonėms visai pakanka kaip atsvaros audringai meilei, kuri taip ir neaplanko. Tokiu atveju tenka kalbėti apie santuoką iš draugiškumo“.

„Kai mano mažylei – trečiai dukrelei – suėjo pusė mėnesio, vyras pareiškė, kad mus palieka, – skausmingai prisimena 45-erių metų Lina. – Tai, kas man prilygo didžiausiam košmarui, nutiko būtent su manimi. Neįstengčiau apsakyti, kaip tada jaučiausi.

Draugė, pamačiusi, kas su manimi vyksta, primygtinai pareikalavo, kad ateičiau į jos gimtadienį. Kitoje stalo pusėje sėdėjo Tomas. Jam tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, o aš iš pradžių jo netgi nepastebėjau. Vis dėlto viskas susiklostė taip, kad po kurio laiko, jau puikiai žinodamas visas aplinkybes, jisai pasiūlė už jo tekėti. Aš tarsi per miglas girdėjau, kaip tariu jam „Taip“, nors širdyje tvyrojo tuštuma. Vis dėlto buvau šimtu procentų įsitikinusi, kad tas žmogus pajėgus man padėti.“

Asociatyvioji nuotr.
Foto: Shutterstock

Santuoka kaip ramybės uostas

Konkretūs santuokos iš išskaičiavimo motyvai gali būti gana įvairūs.

„Savimi nepasitikintis žmogus, kuriam sunkiai sekasi megzti santykius su kitais, sukurti šeimą gali norėti, pavyzdžiui, todėl, kad padedamas partnerio (-ės) išspręstų turimas socialinio bendravimo problemas, – aiškina psichologė Olga Dolgopolova. – Būna ir taip, kad santuoka tampa svaria priežastimi pradėti gyventi atskirai nuo tėvų.“

Visgi dažniausiai tokio tipo santuoką pateisina ir net jos pranašumus mato tie, kurie yra išgyvenę tėvų skyrybas (tokių žmonių, žinia, tolydžio daugėja) arba užaugę šeimoje, kurioje vyravo šalta susvetimėjimo (ypač su motina) atmosfera.

„Vaikai ypač kankinasi dėl tokios atmosferos, – aiškina O. Dolgopolova, – todėl po kurio laiko tiesiog „išjungia“ jausmus. Jie prisitaiko, išmoksta išgyventi, įpranta numatyti situacijas ir tai, kaip gali susiklostyti santykiai su kitais žmonėmis.“

Tačiau iš kur tas poreikis oficialiai susituokti? Kurių galų tuoj pat įforminti santykius dokumentu?

„Dalykas tas, kad užregistruota santuoka suteikia stabilumo ir ramybės pojūtį, – teigia antropologė Marina Butovskaja, – o šito trokštame todėl, kad net neaiški ekonominė ir politinė situacija, gali nemenkai bauginti.“

Vis dėlto santuokos neretai registruojamos vien tik iš ekonominių sumetimų – siekiant apsidrausti ir galbūt apdrausti vaikus: juk skyrybų arba partnerio mirties atveju išlieka teisė pretenduoti į materialinę kompensaciją, paliktą turtą.

Pasąmonėje santuoką vis dar gana dažnai siejame su respektabilumu ir stabilumu, todėl gal ir nereikia stebėtis, kad atsakingas pareigas vis dar linkstama patikėti šeimas sukūrusiems žmonėms. Taip manantis V. Makarovas mėgina aiškinti, kad būtent tokie žmonės veikiausiai laikomi galinčiai optimaliai susitelkti darbui, užuot blaškęsi ir rūpinęsi asmeninio gyvenimo reikalais.

Visgi lemtingos reikšmės gali turėti ir pirminis, dar nuo vaikystės susiformavęs nusistatymas. Taigi, jei žmogus yra įtikėjęs, kad tik šeimoje įmanoma jaustis laimingam, jis visomis išgalėmis ieškos vadinamosios antrosios pusės, neretai vadovaudamasis ne jausmais ir emocijomis, o tiesiog sveiku protu.

Nuobodulys ar jausmų triumfas

Foto: Shutterstock


Kokia gi ateitis laukia tų, kurie ryžtasi santuokai be meilės?

„Santykius, kurių nekursto aistra ir emocijos, rizikingais tenka vadinti todėl, kad su laiku kuris nors partneris gali nusivilti tokio tipo sąjunga, – mano V. Makarovas. – Nuobodulį pajutusį žmogų gali užvaldyti impulsas ir vėlei leistis į puoselėjamo idealo paieškas.“

„Teko įsitraukti į ilgokai užsitęsusį vadinamąjį tarnybinį romaną, – prisipažįsta 34-erių Asta. – Aistringi santykiai su vedusiu kolega mane siaubingai išvargino, todėl kai susipažinau su Mykolu ir po kurio laiko jis pasiūlė tuoktis, aš sutikau nė nedvejodama. Jau metai kaip gyvename kartu. Jis iki šiol man rodo dėmesį, yra rūpestingas. Mudu nepatiriame jokių finansinių ar kitokių problemų. Nepaisant šito, man vis dažniau gyvenimas atrodo nuobodus.“

Visgi sprendimas tuoktis iš išskaičiavimo nuvilia ne visada. Devynerius metus su Algiu pragyvenusi Marta yra įsitikinusi, kad judviejų sąjunga ypač tvirta: „Jausmai mano širdyje užgimė maždaug trečiais bendro gyvenimo metais – kaip tik tada, kai pagal klasikinį modelį turi prasidėti pirmoji santuokos krizė. Mudviejų atveju viskas susiklostė kaip tik priešingai, o dabar ir aš, ir jis be galo branginame savo santykius.“

„Nutinka ir taip, kad po kelerių bendro gyvenimo metų tarp santuoką iš išskaičiavimo sukūrusių partnerių užsimezga stipriais jausmais pagrįsti santykiai, – komentuoja V. Makarovas. – Kita vertus, santuoka iš meilės ilgainiui gali virsti vien formalia. Reikalas tas, kad iš pragmatinių sumetimų santuoką sudarę asmenys yra labiau nusiteikę priimti vienas kitą ir taikstytis su tam tikrais dalykais dėl bendro tikslo.“

Tokių žmonių nesuvedė stipri aistra, tačiau tarp jų gali užgimti prieraišumas. Tai ir yra kryptingo žengimo bendro siekio link rezultatas.

„Tikimybė, kad pavyks pasijusti laimingiems, tiek susituokus iš meilės, tiek iš išskaičiavimo, iš esmės vienoda, – mano O. Dolgopolova. – Ir vienu, ir kitu atveju partneriai gali labai ilgai pragyventi kartu, bet gali ir labai greitai išsiskirti.“

Kad ir koks būtų santuokos pagrindas, visų svarbiausia – priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, t. y. išmokti taikstytis su tam tikromis jo savybėmis ir prioritetais, gebėti kartais nusileisti, stengtis išlikti sąžiningiems ir atviriems vienas kito atžvilgiu. Jei žmonės vadovausis šiomis nuostatomis, veikiausiai jiems pavyks pasidžiaugti brandžiais ir harmoningais santykiais, užsimezgusiais tarp dviejų savo vertę suvokiančių asmenybių, kurioms būdingos savarankiškos pažiūros ir nuomonės.

Ir seksualinis gyvenimas gali būti laimingas

Jau išsiaiškinome, kad racionalių svarstymų pagrindu kartu gyvenantys žmonės gali pajusti vienas kitam šiltus jausmas. Bet ar tarp jų užgims aistra? Daugelis linksta manyti, kad aistringi intymūs santykiai yra ne tik nenuginčijamas laimingo, nenuobodaus seksualinio sutuoktinių poros gyvenimo garantas, bet netgi būtinoji tokio gyvenimo sąlyga. Vis dėlto nemaža dalis specialistų laikosi nuomonės, kad toks įsivaizdavimas nemenkai idealizuotas.

„Kad ir koks būtų santuokos sudarymo užtaisas, pačios didžiausios įtakos seksualinio gyvenimo harmonijai jisai tikrai nedaro, – įsitikinusi ginekologė Jelena Jegorova. – Juk šių dviejų tipų (susituokusios iš meilės ir iš išskaičiavimo) poros skiriasi vien savo pažinties, bet ne bendro gyvenimo istorija. Bet kuriuo atveju seksualiniai santykiai gali susiklostyti kuo puikiausiai, jei tik abu partneriai norės ir stengsis suteikti vienas kitam malonumą, be to, išdrįs pasamprotauti, kaip kuo geriau tai padaryti.“

Vadinasi, sąjungos pagal susitarimą gali būti net tvirtesnės už tas, kurių pamatas – unikalus ir gaivaiškas, tačiau, kaip kartais paaiškėja, ypač gležnas meilės jausmas. Tai vis dėlto – ar vien tik meilė gali garantuoti, kad sudaryta santuoka bus laiminga?

„Staiga, nuo pat pirmųjų pažinties akimirkų įsiplieskusi aistra gali nulemti dvasinį aptingimą, – įsitikinęs psichiatras Jacquesas-Antoine‘as Malarewiczius. – Nevaldomų jausmų apimtus žmones gali užvaldyti įsitikinimas, kad jei jau jie taip stipriai pamilo vienas kitą, jų sąjungai tiesiog lemta nusisekti. Vis dėlto kai aistra natūraliai išblėsta, santykiai pereina į naują vystymosi stadiją. Labai dažnai, netekę to vienintelio ramsčio, ant kurio ligi tol laikėsi, tie santykiai ima labai pavojingai trūkinėti.“

Prieraišumas, o ne meilė

„Atrodo, nėra jokios prasmės supriešpriešinti šių dviejų tipų santuokų, – svarsto V. Makarovas. – Juk tik emocinio ir intelektinio dėmenų balansas nulemia santuokos sėkmę.“

Lygiai kaip nebūna sėkmingų santuokų iš išskaičiavimo, jei partneriai nejaučia vienas kitam nė kruopelytės prielankumo, taip pat nebūna ir laimingų santuokų iš meilės, jei žmonės nė nebando racionaliai svarstyti. Šias sąlygas suponuoja pati santuokos sudarymo prasmė: juk tai vis viena yra visuomenės narių susitarimas, susaistantis tam tikrais abipusiais įpareigojimais, todėl racionalusis komponentas tiesiog neišvengiamas.

Net tie, kurie šventai įsitikinę, kad jų apsisprendimą nulėmė tik meilė, pasąmoningai vadovaujasi racionaliosios santuokos schema. Visi mes įsivaizduojame, kokia turėtų būti ideali šeima. Ta vizija gali atitikti tėvų šeimos modelį, arba atvirkščiai – būti jam priešinga. Jei partnerių vizijos daugmaž sutampa, jų santuoka greičiausiai bus sėkminga. Jeigu tos vizijos kardinaliai skiriasi, sutuoktinių santykiai gali virsti formaliu bendravimu: kiekvienas ir toliau gyvens savarankišką gyvenimą.

„Bet kuri įvykusi sąjunga, nesvarbu, ar ji būtų sudaryta iš meilės, ar iš išskaičiavimo, ilgainiui ypač sustiprina prieraišumo jausmą“, – reziumuoja V. Makarovas.

Stiprus prieraišumo jausmas, žinia, yra kur kas prasmingesnis ir tvaresnis negu pati didžiausia aistra arba romantiškas įsimylėjimas.

Iš kur apskritai derėtų kildinti santuokos iš išskaičiavimo sąvoką ir patį reiškinį?

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ši sąvoka galėtų būti nuoroda į dviejų šeimų susitarimą, teigia antropologė Marina Butovskaja. Susitariančių šeimų tikslas – sujungti turimus turtus ir aprūpinti savus palikuonis. Nei partnerių norai, nei, juo labiau, jausmai jokio vaidmens čia nevaidina.

Kitas motyvas gali būti noras užtikrinti savo vaikui kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Ryškiausiu šio motyvo veikimo pavyzdžiu, matyt, turėtume laikyti jaunos, tačiau iš skurstančios šeimos kilusios merginos sprendimą tekėti už pasiturinčio pagyvenusio vyriškio. Akivaizdu, kad išskaičiavimas čia abipusis: vyriškį traukia merginos grožis ir jaunystė, o jai imponuoja galimybė apsirūpinti pačiai ir aprūpinti savus vaikus. Viskas, kaip matyti, paremta ekonominiais kriterijais, tačiau svarbiausia, kad niekas nė nemėgina ko nors apgauti.

Kuri santuoka buvo pirmesnė – iš meilės ar iš išskaičiavimo?

Santykiai iš meilės egzistavo dar priešistoriniais laikais. Juk nei medžiotojai, nei rinkėjai neturėjo jokių atsargų (jokių turtų) ir viskuo, ko pavykdavo pasiekti, buvo dalijamasi su gentainiais. Taigi, jie neturėjo nieko, ką būtų galėję perduoti palikuoniams ir kaupti iš kartos į kartą. Tai reiškia, kad santuoka iš išskaičiavimo buvo tiesiog nereikalinga.

Kada gi atsirado poreikis išskaičiuoti?

Toks poreikis atsirado tada, kai ėmė kurtis žemdirbyste ir gyvulių auginimu užsiimančios bendruomenės. Kaip tik tada žmonėms imdavo likti kokių nors gėrybių, kurias būdavo galima kaupti kaip atsargas, saugoti ir, žinoma, paveldėti. Savaime aišku, kad turtų perdavimo vaikams tradicija gaji ir šiais laikais.