„Su draugu kartu gyvename 3 metus. Vieną dieną pagavo atvirumo valandėlė ir pradėjome kalbėtis apie ankstesnę savo seksualinę patirtį. Draugui esu antroji mergina, jis didžiuojasi, kad santykius kuria tik iš meilės ir, anot jo, „nelakstė paskui sijonus“.
Reikalas tas, kad mano patirtis didesnė ir spalvingesnė. Vienu metu buvau nusivylusi vyrais, buvęs draugas lovoje buvo niekam tikęs, trūko šilumos ir sekso, o man jo taip norėdavosi, kad svajodavau apie tai dieną naktį... Ir vieną kartą pasiryžau – atsidaviau vos kelis kartus matytam vyrui, bet be sekso mūsų niekas nesiejo, bendravimas greitai nutrūko. Vėliau atsirado naujas pretendentas, paskui dar kitas. Ilgainiui tai tapo nebereikšminga ir mylėdavausi su kiekvienu man patinkančiu. Taip smagiai gyvenau apie metus: naktiniai klubai, jaudinantys nuotykiai, laukinis seksas įvairiose vietose, kelionės, pramogos. Mylėti nesinorėjo, džiaugiausi gyvenimu ir tiek. Nemažai santykių išsirutuliodavo ir į ilgesnius romanus, bet nebuvau nusiteikusi prisirišti, kol nesutikau dabartinio savo draugo.
Nuo pirmos pažinties dienos buvau ištikima, myliu jį ir jis mane, ir viskas buvo gerai, kol jam nepapasakojau apie savo praeitį... Dabar jis lyg miręs, jau antra savaitė vaikšto puolęs į depresiją, nieko nevalgo, nesusikaupia darbui, žodžiu, visai prastai. Vieną akimirką žiūri į mane lyg ir mylinčiomis akimis, o kitą jau su šleikštuliu ir nusivylimu... Nežinau, kaip toliau gyventi... Jo akyse matau, kad jis laiko mane paleistuve, kekše ir t.t. Mėginome dar kartą kalbėtis, bet jam nuo to tik dar sunkiau.
Nesijaučiu kažkokia kekše, tiesiog man patiko seksas, jaudulys, norėjosi viską išmėginti, pasijausti geidžiamai, jaučiau azartą suvilioti bet kurį patinkantį vyrą ir t.t. O sutikusi jį, tapau ramesnė, užteko jo meilės, lovoje taip pat viskas nuostabu, dingo noras net galvoti apie kitus vyrus.
Nebežinau, ko griebtis, esu pasimetusi, norėjau tik būti atvira, nes jis man visada viską papasakoja, o dabar bijau, kad jis gali nesusitvarkyti su savo mintimis, kad prieš jį buvo ne vienas ir, toli gražu, ne du vyrai. Jam šis šokas nepraeina – namie matau nebe mylintį vyrą, o nusiverkusį, depresijos apimtą bejausmį zombį, kuris nebepriima mano meilės, nieko jam nebereikia...
Taip išėjo, jau papasakojau, nieko nepakeisiu: nei savo praeities, nei to fakto, kad jis tai sužinojo... Galvojau, kad ta jo būsena laikina, bet dabar nerimauju, ar jis sugebės vienas susidoroti su savo mintimis. Ką mums daryti?“
