Šįkart siūlome susipažinti su leidinio „Men‘s Health“ intymių santykių rubrikai rašančio Zachary Zane‘o duotu patarimu. Z. Zane‘as iš Bruklino save pristato kaip asmenį, permiegojusį su begale skirtingų lyčių ir seksualinės orientacijos žmonių ir nė kiek nebijantį šito prisipažinti. Net atvirkščiai – milžiniška lovoje (ir ne vien joje) įgyta patirtimi jis sumaniai naudojasi teikdamas patarimus kuo įvairiausiais sekso klausimais, kuriuos jam noriai užduoda į keblią padėtį patekę asmenys.
Vienas iš jų – 37 metų vyriškis, kurio laiškas neseniai pateko į Z. Zane‘o korespondenciją. Susipažinkite su laiško turiniu ir sužinokite, kaip iškilusią dilemą siūlo spręsti intymių santykių žinovas. Galbūt kai kam pateiktas atsakymas pasirodys abejotinas, tačiau kai kam gal ir pravers.
Prašymas patarti
Man 37-eri metai. Esu tradicinės seksualinės orientacijos vyras, jau šešetą metų gyvenantis santuokoje. Prieš kelias savaites teko vykti į komandiruotę. (Iki COVID-19 komandiruotės buvo neatsiejama mano darbo dalis, bet prasidėjus pandemijai jos liovėsi.) Būdamas komandiruotėje sulaužiau ištikimybę žmonai – permiegojau su viena moterimi. Man taip nutiko pirmą kartą.
Pandemija ypač paveikė mano ir žmonos psichinę būklę. Abu tapome nervingi, irzlūs. Nesame pratę nuolatos būti namie – juk anksčiau didžiąją laiko dalį aš praleisdavau darbe. Taigi, buvimas kartu ėmė ne juokais erzinti. Pradėjome kivirčytis, ginčytis visais įmanomais klausimais. Pavyzdžiui, po darbo ji paprastai nori kur nors išeiti, pasikalbėti, o man priimtinesnis atrodo poilsis priešais televizorių. Štai ir priežastis barniui.
Žinau, kad tai negali būti pasiteisinimas ar priežastis sulaužyti ištikimybę. Tiesą sakant, tikrai nesu įsitikinęs, kad kaip tik dėl to pasielgiau nesąžiningai. Vis dėlto tai vienintelis į galvą man ateinantis motyvas. Kad ir kaip būtų, dabar jaučiuosi siaubingai. Prisiekiau sau niekada daugiau taip nesielgti. Žinau, kad tai – vienkartinė klaida. Myliu savo žmoną ir noriu su ja gyventi. Nors skamba paradoksaliai, turiu pasakyti, kad po to gėdingo įvykio meilė žmonai tik sustiprėjo. Ėmiau suvokti, kiek daug ji man reiškia ir kokie svarbūs man mūsų santykiai.
Tik vienas klausimas neduoda man ramybės – ar prisipažinti, kad buvau neištikimas? Žinau jos nuomonę apie neištikimus vyrus ir esu beveik įsitikinęs, kad jai tai gali pasirodyti pakankama priežastimi mane palikti. Taigi, ar verta rizikuoti dėl vienos kvailos klaidos? (Beje, kai buvau su ta moterimi, naudojausi prezervatyvu, o prieš išvykdamas namo pasidariau COVID-19 testą, todėl jokių sveikatos problemų tikrai neiškils.) Ką gi daryti?
Pasiūlytas sprendimas
(Atsakė leidiniui „Men‘s Health“ talkinantis, sekso klausimais konsultuojantis Z. Zane‘as.)
Bendrąja prasme, efektyviausia strategija yra sąžiningumas. Manau, visi su tuo sutinka. Deja, realiame gyvenime nė vienas nesame šimtu procentų sąžiningas partnerio atžvilgiu. Pavyzdžiui, man atrodo, kad retkarčiais pasitaikantis nekaltas melas yra net labai toleruotinas. Kitaip nei daugelis, aš įsitikinęs, kad nekaltas melas gali net pagerinti santykius.
Vis dėlto turint omeny, kas čia įvyko, kalbėti tenka ne apie nekaltą melą. Tai didelė, akivaizdi apgaulė, dėl kurios santuokinis gyvenimas neišvengiamai pasikeis ir niekada nebus, koks buvo. Todėl aš puikiai suprantu didžiulį norą išlaikyti savo ekskursą paslapty.
Atsižvelgiant į riziką sukelti didžiulę pykčio bangą, tokia išeitis, mano galva, teisinga. Tuojau paaiškinsiu, kodėl taip manau.
Visų pirma, nuoširdžiai gailitės, jus graužia sąžinė. Tai yra gerai! Jei ta naktis nebūtų privertusi pasijusti prastai, tektų abejoti, ar mylite ir gerbiate žmoną. Tiesą sakant, tektų net klausti, ko verta jūsų santuoka. Bet jus kamuojanti kaltė šiuo atveju teikia vilties.
Antra, ištikimybę sulaužėte pirmą kartą. Jei tokie atvejai kartotųsi, nepaisydamas jokių priesaikų daugiau taip nesielgti, sakyčiau, kad privalote prisipažinti – viską papasakoti žmonai, nors tai ir grėstų santuokos iširimu. Aišku, patarčiau dar kreiptis į porų terapeutą ar pan. Privalu suprasti, kad besikartojanti neištikimybė yra didžiulė problema. Tačiau jeigu suklydote tik kartą, be to, iš tos klaidos pasimokėte ir pasiryžote daugiau jos nekartoti, tada puiku. Šiaip ar taip, visi mes kartais klystame.
Trečia, neatrodo, kad kaltė lėtai bet užtikrintai jus marintų. Juk nekankina vidinis balsas, sušunkantis, kad esate nepataisomas niekšas, kaskart, kai bučiuojate žmoną. Juk nepakito jūsų elgesys – nepradėjote su ja elgtis kažkaip akivaizdžiai kitaip, nes jaučiatės prasikaltęs. Jeigu taip būtų, patarčiau vis dėlto prisipažinti. Visgi atrodo, kad tiesiog jaučiatės nekaip, pripažįstate suklydęs, bet gebate gyventi su kaltės jausmu.
Ketvirta, neatrodo, kad tiesa galėtų išaiškėti. Ta moteris tebuvo atsitiktinis asmuo, su kuriuo permiegojote viešėdami kitame mieste. Neturite jos kontaktinės informacijos, o ji neturi jūsų. Žinoma, gali būti, kad ji visiškai atsitiktinai pastebės jus socialiniuose tinkluose ir pamėgins su jumis susisiekti, tačiau tikiuosi, kad pasakėte jai vien tik savo vardą. Kaip bežiūrėtume, tai nėra situacija, kai permiegama su žmonos seserimi, geriausia drauge ar kita moterimi, su kuria ji reguliariai susitinka.
Penkta, naudojotės prezervatyvu ir pasitikrinote dėl COVID-19, todėl sveikatos problemų, tikėtina, neiškils.
Šešta, teigiate, kad neištikimybė sustiprino meilę ir atsidavimą žmonai. Tai veikiausiai svarbiausias sąrašo punktas. Juk po nuklydimo į šoną viską apmąstėte ir puikiai suvokėte, kad mylite žmoną. Ne vien tik tai. Dar pasiryžote imtis veiksmų, kad santykiai su ja pagerėtų. Nenutarėte tiesiog sugrįžti ir toliau apsimetinėti, kad viskas klojasi kuo puikiausiai. Apsisprendėte kartu aptarti iškilusias problemas ir pamėginti jas išspręsti.
Kalbu apie tokį pašnekesį, kuris padėtų išsiaiškinti, kaip rasti balansą tarp jūsų noro pailsėti ir jos noro nuveiktą ką nors prasminga. Tik nepradėkite kalbėtis, kai tvyros įtampa. Palaukite, kol atmosfera atvės. Kai abu jausitės ramūs, imkite ir pasakykite: „Žinau, kad pastaruoju metu nesutariame ir nustojome prasmingai leisti laiką. Gal pamėginkime kaip nors suderinti poilsį ir užsiėmimus bei išeigas? Nenoriu, kad manytum, jog tapai man nesvarbi ir nebenoriu kartu leisti laiko. Tiesiog nesu pratęs visą laiką leisti namie ir nuolatos būti kartu, todėl pasiilgstu valandų, kurias galėčiau praleisti visiškai vienas.“
Lai ji išsako savo nuomonę. Bet kuriuo atveju, rekomenduoju planuoti bendrą veiklą – net savotiškus pasimatymus. Juk galite kartu nueiti į kavinę arba pasivaikščioti parke. Jei manote, kad viešumoje gali būti nesaugu (dėl COVID-19 grėsmės), surenkite filmų arba žaidimų vakarą namuose. Gali būti, kad ilgainiui suprasite, jog bendra veikla yra prasminga, o ne nuobodi, o kai taip nutiks, ir patys imsite norėti kuo daugiau laiko leisti su žmona.
Jokiu būdu neapleiskite intymių santykių srities. Pasistenkite, kad miegamajame padvelktų nauji vėjai: ryžkitės eksperimentams, įsigykite sekso žaisliukų, išmėginkite vaidmenų žaidimus, BDSM taktikas, nešvankius pokalbius, naujas sueičių pozas ir t. t. Atminkite, leistina yra viskas, kas abiem priimtina.
Žinau, kad mano pateiktas atsakymas gali atrodyti polemiškas, bet jis neprieštarauja dviejų santykių eksperčių – psichologės Mariannos Brandon ir psichoterapeutės Daryl Appleton – požiūriui.
„Viena vertus, sąžiningumas paprastai įvardijamas kaip būtina kokybiškų santykių sąlyga. Kita vertus, prisipažinimas apie neištikimybę gali sukelti milžinišką skausmą ir negrįžtamai suniokoti šiaip jau puikius santykius, – sako M. Brandon. – Jei tiesa sukelia vien skausmą ir neatneša jokios naudos, kokia prasmė ją sakyti?“
Taigi, turite pamąstyti, ar prisipažinimas būtų nulemtas noro elgtis žmonos labui.
„Ar ji pasijus geriau tada, kai santykiai nutrūks ar bus sutrikdyti, ar tada, jei supras, jog stengiatės, kad jie pagerėtų?“ – klausia M. Brandon.
D. Appleton teigia, kad jūsų neištikimybės atvejis nėra paprastas ir vienareikšmišką atsakymą pateikti sunku. Viską galima suvesti į vieną klausimą: ar tai tikrai toks nutikimas, kurį verta laikyti paslapty. Labai gali būti, kad atsakymas teigiamas.
Jei manote, kad neištikimybė turi likti paslapty, kaina, kurią prisieis mokėti, yra kaltės jausmas ir baimė, kad paslaptis gali išaiškėti. Jei manote kitaip, teks prisiimti atsakomybę už galimas pasekmes. Nemanykite, jog prisipažinimas atima bet kokią viltį.
„Esu konsultavusi nemažai žmonių, kurių santykius buvo aptemdžiusi neištikimybė. Nebuvo lengva, tačiau kai kada net ir po tokių įvykių poros suartėja“, – tvirtina D. Appleton.
Jei vis dėlto nuspręstumėte prisipažinti, kalbėkite konkrečiai, atsisakykite išvedžiojimų, galinčių skambėti kaip pasiteisinimas arba pasiaiškinimas. Konstatuokite faktą: pasakykite, kad permiegojote su kita moterimi, kai buvote komandiruotėje. Prisipažinkite, kad jaučiatės siaubingai, tiktai šiukštu neįsijauskite: jeigu nutarę atsiprašyti, imsite dėstyti, kaip kankinatės, jūsų klausantis žmogus pasijus verčiamas jūsų gailėtis ir ignoruoti savo paties širdgėlą. Paminėkite, kad tai buvo pirmas kartas per visą gyvenimą ir nieko panašaus daugiau nesikartos. Galiausiai, prisipažinkite žmonai, kaip stipriai ją mylite ir norite likti drauge, todėl esate pasiryžęs padaryti bet ką, kad susigrąžintumėte prarastą pasitikėjimą. Lakoniška ir paprasta, ar ne?
„Nesvarbu, prisipažinsite žmonai, ar ne, žinokite, kad dabar pasitaikė tinkama proga pasikalbėti apie santykius, apie tai, kas juos griauna, o kas stiprina. Pasikalbėkite ir apie tai, ko galbūt stinga seksualiniam gyvenimui“, – sako M. Brandon.
Neištikimybė, kaip suprantate, vis tiek turi prilygti pamokai. Tai turi būti klaida, iš kurios pasimokėte. Dabar pats metas pasistengti dėl santykių su žmona. Elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, būtų tikrai nedora. Jei neimsite spręsti santykius ardančių problemų, negalėsite tvirtinti, kad yra priežasčių, dėl kurių paslapties neatskleidimas yra pateisinamas.
