Taigi, dėmesio: „pasitenkintojai" savo sutuoktiniais buvo visai patenkinti, tačiau „daugšnoros" jautėsi laimingi tik tuo atveju, jei turėjo patrauklias žmonas (tyrėjų vertinimu) arba pasiturinčius vyrus. Pagal tai, kaip tyrėjai interpretavo gautus rezultatus, kurie buvo paskelbti leidinyje „Personality and Social Psychology Bulletin", vyrai „daugšnoros" turėtų vesti gražias moteris, o moterys „daugšnoros" – ištekėti už turtingų vyrų.
Ar tai reiškia, kad netgi tie žmonės, kurie ieško visų pirma linksmo ir protingo partnerio, turėtų apsistoti prie turtingo ar išvaizdaus? O gal daroma prielaida, kad pinigai ir išvaizda yra visa, kas iš tiesų domina žmones?
Yra daug literatūrinių personažų, kurie seka šiuo patarimu, ir dažniausiai jiems tai nesibaigia geruoju. Prisiminkite „socialinius rentgeno spindulius" T. Wolfe knygoje „Tuštybės laužas", arba naujesnį pavyzdį – pasakiškai turtingą rizikos draudimo fondų valdytoją Berį Koeną iš Gary'io Shteyngarto romano „Sėkmės ežero", kurį „Rolling Stone" pavadino XXI amžiaus „Tuštybės laužu". Koenas pasirenka žmoną, kuri ne tik graži, bet ir ambicinga – ne todėl, kad žavisi jos ambicijomis, bet todėl, kad tiki, jog ambicingos moterys rečiau išstorėja.
Paklausiau vienos iš straipsnio autorių, Floridos valstijos universiteto absolventės Julianos French, kodėl jie nutarė sutelkti dėmesį į išvaizdą ir pinigus. Ji atsakė, kad tai tradicinės vertybės: patraukli išvaizda liudija moters vaisingumą, o pinigai reiškia, kad vyras galės aprūpinti šeimą. „Šios svarbios savybės per visą žmonijos istoriją padėjo mums poruotis, – teigia ji. – Jos įsitvirtinusios mūsų psichologinėse sistemose."
Be to, tvirtina ji, šie bruožai yra pakankamai akivaizdūs, kad „daugšnoros" pagal juos galėtų įvertinti net svetimus žmones ir palyginti juos su savo vargšais sutuoktiniais. Ir būtent šie nesėkmingi palyginimai verčia „daugšnoras" jaustis tokiais nelaimingais, kai negauna gražios žmonos ar turtingo vyro. Bet jei šis žaidimas veikia taip, kaip aiškina J. French – tarytum koks grožio ir pinigų konkursas – tuomet šis nelaimingumas būtų neišvengiamas tiems „daugšnoroms", kurie patys nelabai turi ką pasiūlyti.
Paskatinti „daugšnoras" atpažinti šį bruožą savyje yra viena. Bet patarti jį puoselėti – jau visai kas kita. Ar nebūtų prasmingiau išmokyti šiuos žmones nors truputį labiau mėgautis tuo, ką turi? „Daugnoriškumas" yra gana stabilus bruožas, teigia psichologė. Neaišku, kiek žmonės gali pasikeisti. Jeigu taip, tuomet, man regis, patarimo labiau reikėtų „pasitenkintojams". Jei tavęs siekia „daugšnora", dėk į kulnus.
Norėdama pasitarti, paskambinau Barry'iui Schwartzui, pasirinkimo psichologijos pionieriui, tarp kurio atliktų tyrimų buvo ir pasitenkinimo-perfekcionizmo spektro nustatymas. Jis teigia, kad pasitenkinimo koncepcija siekia 6-ąjį dešimtmetį, kai ekonomistas Herbertas Simonas išsakė nuomonę, jog ekonomikos teorija remiasi klaidinga prielaida, esą kiekvienas bando maksimaliai padidinti tai, kas vadinama naudingumu – tai yra, visose srityse vaikosi geriausio įmanomo sandorio.
B. Schwartzas atrado, kad visi žmonės yra išsidėstę pasitenkinimo ir perfekcionizmo spektre. Kai kurie žmonės iš tikrųjų negali išsirinkti automobilio, restorano ar butelio vyno, nepraleidę daugybės valandų svarstydami galimus variantus ir galiausiai vis tiek jausdamiesi nepatenkinti, nes pasirinkimas galėjo būti ir geresnis.
2003 m. kartu su kolegomis jis paskelbė straipsnį, kuriame atskleidė, kad ekstremalūs perfekcionistai yra santykinai nelaimingi, pesimistiški, apgailestaujantys ir linkę į žemą savigarbą bei depresiją.
Jį, kaip ir mane, papiktino aukščiau cituoto romantinio tyrimo interpretacija. Apklausiant žmones apie savybes, kurias jie vertina potencialiuose partneriuose, gerumas, humoras ir intelektas stovi aukščiau už išvaizdą ar pinigus. Jo manymu, tyrėjai ieškojo koreliacijų su šiais paviršutiniškais bruožais todėl, kad juos pamatuoti lengviau nei savybes, kurios iš tiesų svarbios ilgalaikių santykių sėkmei.
Kita vertus, polinkis svarstyti pernelyg daug variantų gali didinti paviršutiniškumą. B. Schwartzas atkreipė dėmesį į greitų pasimatymų tyrimą, kai žmonės praleido vakarą užmegzdami trumpus pokalbius. Susidūrę su šešiais pasirinkimais, šie žmonės daugiausia dėmesio kreipė į intelektą, asmenybę ir charakterį, tačiau tie, kuriems buvo suteikta 12 pasirinkimų, visą dėmesį skyrė išvaizdai. Taigi galbūt tie „daugšnoros", priversti nagrinėti visas galimybes, yra neišvengiamai pasmerkti užsikabinti už to, kas akivaizdu.
Argi sėkmingo gyvenimo gudrybė nėra vengti per didelio perfekcionizmo ar per greito pasitenkinimo, bet kelti protingus ir lanksčius standartus? Vaikykitės tobulybės tose srityse, kur tai yra svarbu – kalbu apie sąžiningumą, intelektualumą ir gerumą, – ir pasitenkinkite pakankamu, kai kalbama apie trivialias detales, tokias kaip ūgis ar automobilio markė.
Renkantys duomenis tyrėjai – ne visada geriausias išminties šaltinis, kuris paaiškintų, ką tie duomenys reiškia, ir, svarbiausia, kaip su tuo gyventi. Gerai, kad dar turime ir menininkų.
