– Internetas – tinkama vieta antrosios pusės paieškoms?
– Natūralu, kad šiandien tiek dėl laiko stokos, tiek lengvesnio žmonių pasiekiamumo pažinčių svetainės it tokios mobiliosios programėlės kaip „Tinder“ yra vienas populiaresnių būdų susipažinti. Juk gatvėje užkalbinti žmogų kaip ir nebepopuliaru, greičiau taip pasielgus sulauksite neigiamos reakcijos. Taigi, virtualaus bendravimo būdo nereikėtų nurašyti kaip netinkamo, nes tikrai nemažai žmonių yra „susiporavę“ per internetines pažintis.
– Kokius įžvelgtumėte tokio bendravimo pavojus?
– Kaip ir bet kuris dalykas, virtualus bendravimas irgi turi kelias puses. Pagrindinis „pavojus“ bendraujant su žmogumi virtualioje erdvėje tas, kad niekada šimtu procentu negali būti tikras, kas sėdi kitame laido gale. Kitas momentas daugiau yra iš psichologinės pusės – būnant prie ekrano visada lengviau apsimesti kažkuo kitu, sudaryti kitokį įspūdį nei esi iš tikrųjų. Žinutės yra gana nuasmenintas bendravimo būdas, apribojantis jausmų raišką. Emocijas čia galima perteikti tik vadinamųjų emocinių veidukų pagalba, tačiau tai gali labai suklaidinti, nes kiekvienas jiems gali suteikti savo prasmę. Neretai būna sunku negirdint žmogaus balso, tono suprasti, ar norėta pajuokauti, kas sakoma rimtai ar pusiau rimtai ir „pagauti“ kitus niuansus. Todėl susitikus su žmogumi gyvai gali susidaryti visai kitas įspūdis, lūkesčiai nebūti patenkinti. Iš kitos pusės, susirašinėdami žmonės negaišdami daug laiko gali įvertinti, ar apskritai yra apie ką kalbėti, ar turima bendrų taškų.
– Kaip per didelis įsitraukimas į virtualybę atsiliepia santykiams realiame gyvenime?
– Be abejo, kad tai atsiliepia mūsų vertybinei sistemai. Neatsitiktinai kavinėse, restoranuose atsiranda užrašai, įspėjantys kad čia nėra belaidžio ryšio, bendraukite vienas su kitu. Tai jau rodo bendresnę pasinėrimo į socialinius tinklus problemą, ne tik kalbant apie antrosios pusės paieškas. Į virtualų pasaulį labai lengva įsitraukti ir prisikurti iliuzijų, tam žmogaus smegenys labai „imlios“. Todėl ir per daug ilgai susirašinėti, bendrauti vien internetu nėra sveikintina. Nes vėliau pradėti matyti realų žmogų ir „išguiti“ susikurtą įvaizdį gali būti labai sunku. Tokiu atveju geriau nedelsti gyvai susitikti su žmogumi. Taip pat reikėtų pačiam žinoti, ko ieškoma, norima iš santykių. Stengtis būti ištikimam sau ir nekurti iliuzijų.
– Ar „sveika“ internetinius pašnekovus ir galimus kandidatus pasimatymams „keisti kaip kojines“?
– Internetinės pažintys išties gali sukurti klaidingą įspūdį, kad yra didžiulis kandidatų į antrąsias puses pasirinkimas, galima susirašinėti su daug kuo ir pakankamai ilgai, tačiau susitikus su žmogumi gyvai gali užklupti prarasto laiko pojūtis. Šioje vietoje galima būtų įžvelgti tam tikrą vartotojiškumą. Pavyzdžiui, pora susipažino „Tinderyje“, tačiau vienas kuris partneris programėlės neišsitrynė „dėl visa ko“, galbūt norėsis su kuo nors „šiaip pabendrauti“. Tuomet susidaro dviprasmiškas jausmas – tarsi pasiliekamas planas B, jei nepasisektų kuriant esamus santykius.
Tokiu būdu žmogus tiek apgauna save, tiek kitame laido gale esantįjį, tiek jau tą, kuris atsidavęs šiam santykiui. Dar vienas momentas – internetinių pažinčių būdu žmonės tarsi pasilieka sau galimybę pasitikrinti „rinkos vertę“, t.y. ar būsiu įdomus(–i), kiek su manimi norės eiti į pasimatymus. Ypač tai pastebima, kai susvyruoja pasitikėjimas savimi dabartiniame santykyje. Jei vienas ko nors neduoda, paieškosiu, galbūt bus tų, kurie duos. Taip į vienas kitą žiūrima kaip į prekę ir neatsiduodama esamų santykių kūrimui.
Verta žinoti
Nesvarbu, kokiu būdu susipažino poros, jei žmonės jau užmezgė rimtą santykį, toliau juos plėtojant iškylančios problemos yra panašios, tai gana standartinės situacijos.
