Bet ji dabar Anglijoje. Likus savaitei iki sugrįžimo visam laikui į Lietuvą, ji staiga nustojo bendrauti, piktinosi, kad rašau. Po dienos ji išsipasakojo, kad jos buvęs draugas, nori taikytis, o ji kelinta diena verkia ir nežino ką daryti. Jos buvęs draugas prieš dvejus metus ją išdavė su geriausia drauge. Ji sakė, kad niekada to neatleis ir išėjo, nors jau buvo pastojusi.
Vaikinas pasakė, kad vaikui nepasirengęs, tačiau netrukus su jos drauge susilaukė vaikų. Kai ji man išsipasakojo, ji lyg klausė mano patarimo, bet ar galiu šiuo atveju jai patarti? Nes šnekėti apie jos buvusįjį būtų turbūt neteisinga, primesčiau į jo daržą akmenų, jo elgesys mane labai pykdo.
Visgi patariau jai neskubėti priimti sprendimo, kad tam reikia laiko, kad jeigu jis neturėtų vaikų su kita, gal būtų lengviau. Tačiau tokia situacija gali kliudyti ateityje atkurti santykius, nors dabar ir atsiradusi aistra. Nežinau ar teisingai jai patariau. Ji paprašė truputį duoti jai ramybės, bet jos buvusysis neduoda. O aš nenoriu jai įkyrėti. O gal kaip tik reikia kažką parašyti, nežinau…
Iš savo pusės į ją žiūriu daugiau nei rimtai. Ji, žinau, taip pat norėtų rimtų santykių, bet dabar pasimetusi – kažkokie jausmai Jam visgi buvo. Norėčiau jai padėti, gal kažką patarti. Jeigu ir nelemta mums būti kartu, nenorėčiau, kad ji įbristų į tą patį vandenį. Juo labiau, o kur jis buvo dvejus metus? Jis atsirado tik likus savaitei iki jos sugrįžimo į Lietuvą. Gal ką patarsite. Ačiū. Geros dienos.
Mantas (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė:
Sveiki, Mantai,
Labai Jums Ačiū už laišką. Jame atvirai pasidalinote savo dabartine situacija ir rūpesčiu dėl draugės. Perskaičiusi Jūsų pasakojimą pajutau, kad labai nerimaujate dėl jos būsenos ir pasirinkimų. Taip pat esate pasimetęs ir sutrikęs, nes nežinote kaip tokioje keblioje situacijoje pasielgti.
Panašu, jog, šiame gyvenimo etape ieškote rimtų santykių ir esate pasiruošęs prisiimti atsakomybę. Rašote, jog ir draugės vaiką priimtumėte su malonumu. Tai kelia pasididžiavimą Jumis – tas, kuris sugeba prisiimti atsakomybę – subrendęs žmogus.
Panašu, kad buvote ir esate pilnas vilčių, jog Jūsų bendravimas su šia mergina išaugs į tikrus, rimtus santykius. Tačiau lūkesčius sudrumstė merginos tyla ir nenoras bendrauti prieš jai sugrįžtant į Lietuvą. Spėju, kad šis netikėtumas sukėlė ir baimę, jog galimybė Jums susitikti ir susipažinti realiame gyvenime smarkiai sumažėjo. Todėl jaučiate nemažai sumišimo, nusivylimo ir pykčio. Suprantama, kad pykstate tiek ant merginos, tiek ant jos buvusio draugo („…o kur jis buvo dvejus metus? Jis atsirado tik likus savaitei iki jos sugrįžimo.“).
Kai mergina paaiškino savo elgesio priežastis, Jūs, Mantai, ėmėtės „spręsti“ jos problemą. Laiške tarsi pasiteisinate – „ji lyg klausė patarimo“, „jeigu ir nelemta mums būti kartu, nenorėčiau, kad ji įbristų į tą patį vandenį.“ Šioje situacijoje man Jūs keliate jautraus gelbėtojo įspūdį. Tačiau Jūs susvyravote ir dabar abejojate ar teisingai padėjote, patarėte. Svarstote kaip elgtis – ar gerbti merginos prašymą ir suteikti jai ramybę ar imtis aktyvesnių veiksmų, rodyti jai dėmesį, rūpestį – kovoti dėl jos, siekti jos.
Iš vienos pusės, labai džiugu ir pagirtina, jog taip rūpinatės mergina, kad bandote jai padėti. Čia atsiskleidžia graži Jūsų žmogiškoji pusė. Tačiau, jei teisingai supratau, su šia mergina bendravote tik virtualiai ir dar nebuvote susitikę gyvai? Bet kuriuo atveju, 1,5 mėnesio pažintis tikrai trumpas laikas pakankamam žmogaus pažinimui ir per maža trukmė, kad galėtumėte daryti rimtus pasirinkimus. Panašu, jog dar idealizuojate šią merginą. Mano manymu, reiktų ilgesnio realaus bendravimo, kad labiau ją pažintumėte ir geriau suprastumėte savo jausmus.
Taip pat siūlyčiau pamąstyti ir paanalizuoti, kodėl taip stipriai prisiimate atsakomybę padėti šiai merginai? Gal užtektų ją išklausyti ir gerbti merginos pasirinkimą. Suprantu, jog imti ir leisti merginai pačiai susigaudyti savyje, savo jausmuose, pasirinkimuose – ne pats lengviausias kelias, tačiau jis suteikia laisvę. Eidamas tokiu keliu, įgytumėte sėkmingo bendravimo šansą su ja ir galbūt sukurtumėte tvirtą santykį. Suprantu, jog neskubėti ir laukti gali būti sunkiau, nei „neduoti merginai ramybės“. Kaip bebūtų gaila, tačiau žmonės dažnai pasimoko ir keičiasi tik kartodami savo klaidas.
Linkiu Jums vidinės laisvės, išminties ir pasitikėjimo savo sprendimais!
Psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė |seimospsichologas.eu