Tuo metu man buvo labai didelė depresija. Nesenai buvome išsikėlę į Norvegiją, mano pirmoji „meilė“ nepasisekė. Ir rodėsi, jog niekam nerūpiu, nei mamai, nei tėčiui, nei broliui. Labai norėjau nustoti jausti ir kiekvieną naktį melsdavau Dievo, kad jis mano sielą pasiimtų. Žinau, jog skamba kvailai, bet buvau vaikas ir nežinojau kaip sustabdyti šitą skausmą. Kiekvieną dieną galvojau apie savo mirtį ir kaip greičiau galėčiau nusižudyti.
Galų gale – viskas išsijungė. Nejaučiau nieko. Nei liūdesio, nei pykčio. Tiesiog lygi linija – niekas neberūpėjo.
Aš labai daug gėriau (ir, deja, vartojau daug narkotikų) ir kvailiojau su vaikinais visą tą laiką. Nežinojau kur dėtis. Po kiek laiko suvokiau, jog nenoriu lėkti per visus, noriu vieno, su kuriuo galėčiau gyvent ramiau.
Na, vaikinai man nebuvo problema. Rodos, man buvo nesvarbu, koks žmogus, svarbu buvo gauti dėmesio.
Tai va, mano situacija šiandien yra tokia. Aš gyvenu su vaikinu jau beveik 4 metai. Buvo visko. Bet aš supratau gan daug dalykų. Jog noriu rimto gyvenimo, noriu šeimos. Ir, kas svarbiausia – NORIU MYLĖTI! Noriu mylėti jį. Su kuriuo gyvenu. Jis man rūpi. Bet aš nieko nejaučiu. Nejaučiu tų drugelių pilve, apie kuriuos visi kalba. Nejaučiu meiles sau ar savo šeimai. Ir aš labai to noriu. Tik nežinau nuo ko pradėt. Žinau, kad reikia save mylėti. Bet kaip? Kaip, kai visą gyvenimą save smerkiau?
Aš bijau, jog meluoju jam, meluoju sau. Jog man reikia išsiskirti ir būti vienai, kad ši problema išsispręstų. Aš noriu būt su juo, bet bijau, kad tai neteisinga. Tuo pačiu, nenoriu jo skaudinti. Noriu išspręsti šią problemą ir būti gera moteris, nuostabiam vyrui.
Prašau padėkit man. Nežinau kur dėtis. Psichologai Norvegijoje nori išrašyti vaistų, ko aš tikrai nenoriu..
Ačiū.
Jūratė (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė–psichoterapeutė Jurga Gužauskienė:
Jūrate,
Jei Jus problema kamuoja jau 6–7 metus, turėtumėte labai stipriai susirūpinti, nes panašu, kad savo psichinę ir emocinę sveikatą esate rimtai apleidusi, dėl to sunku ne tik kurti santykius, bet ir juose būti.
Jūs rašote, kad nieko nejaučiate ir kad Jus kamuoja depresija. Kartais depresija ir „nieko nejautimas“ yra susiję. Jei tai depresija. Bet gali būti taip, kad Jums nėra depresijos, o „nieko nejautimas“, yra kaip temperatūra, kuri gali turėti labai daug priežasčių. Todėl labai rekomenduočiau kreiptis į specialistus, į artimiausią psichikos sveikatos centrą, kur dirba psichiatrų, psichoterapeutų komanda galinti geriausiai Jums padėti. Taip pat turėtumėte žinoti, kad jokie vaistai, net ir patys geriausi Jūsų neišmokys nei jausti, nei kurti santykių.
Darau prielaidą, kad jausti nustojote jau seniai, be to, panašu, kad vietoje jausmo, esate labiau linkusi veikti („lėkti per visus“) ir tuo pačiu save žaloti („daug gėriau ir vartojau narkotikų“) – abiem atvejais kalba eina apie pyktį, pyktis kuris yra išveikiamas arba nukreipiamas į save; taip pat turbūt kalba eina ir apie didelę tuštumą, kuri niekada neturėjo galimybės būti atspindėta artimiausių žmonių; gal iš čia ir kyla jausmai, kad esate nevertinga ir niekam nerūpite.
Rašote, kad nejaučiate nei pykčio, nei meilės – nejaučiate nieko. Kiek suprantu, jausmas, Jūsų atveju, tiesiog reiškia skausmą, o nieko nejausti, reiškia skausmo nebuvimą. Jums pavyko skausmą ir jausmus išstumti ir taip laikinai tarsi išsprendus sunkumą, tačiau pati problema niekur nedingo, ji per visą tą laiką tik gilėjo ir sunkėjo, juolab, kad pykčio artimiems žmonėms ir nepasitikėjimą jais jaučiate seniai.
Laiške taip pat girdžiu, kad ryšys Jums yra labai svarbus ir jau keturis metus gebate jį išlaikyti. Jūrate, visų mūsų gyvenime būna tik dviejų rūšių tragedijos: viena – kai prarandame tai ko visą laiką troškome, kita – kai gauname tai ko visą laiką norėjome. Tad dabar, kai turite ryšį, kuris Jums yra brangus, ryšį, kuriame Jūs esate svarbi, labai svarbu sau atleisti dėl praeityje padarytų klaidų, nes tik dėka jų šiandien ir turite galimybę išmokti vertinti bei branginti tarpusavio ryšį.
Psichologė–psichoterapeutė Jurga Gužauskienė | guzauskiene.lt