„Prisimenu, koks jaudulys mane užvaldė, kai pirmą kartą išvydau tave mūsų teisės fakultete. Tarsi šviesos spindulys apšvietė niūrių ir susirūpinusių žmonių minią. Kai mudu susipažinome artimiau, pamačiau tavo gerumą, žavesį, praktiškumą, atsidavimą šeimai ir draugams.
Baigiantis studijoms mes jau buvome neišskiriami. Išlaikėme egzaminus advokato licenzijai ir susituokėme. Atrodė, kad mūsų laukia nuostabi ateitis. Du ką tik iškepti advokatai, kuriuos pasiruošusios palaikyti jų šeimos ir kurie svajoja sukurti savo šeimą.
Aš pradėjau kopti karjeros laiptais, dirbau iki išsekimo, nuolatinėje įtampoje – tai suprantama, pradedantiesiems advokatams kitaip ir nebūna. Tu gi, priešingai nei tikėtasi, nesiekei rasti gero darbo, kaip, beje, ir bet kokio. Švelniai mėginau tave pastumti ir tu kartais kur nors įsidarbindavai, iš esmės tam, kad sumokėti kreditą už mokslą. Tačiau tai buvo darbas ne pagal specialybę, jis būtų tikęs žmogui, kurio išsilavinimas ir intelektas dvigubai mažesnis už tavąjį, tad ir mokėjo už jį atitinkamai – labai mažai.
Paskui tu pastojai. Mes abu to norėjome. Ir tu užsiėmei pačiu svarbiausiu darbu pasaulyje. Praėjus dar keleriems metams likimas mums padovanojo antrą kūdikį. Po to tu taip ir nebegrįžai į darbą. Nors dabar mūsų vaikai jau seniai mokosi mokykloje, o vyresnysis netrukus bus studentas.
Dabar mes turime viską, kas viduriniosios klasės standartais asocijuojasi su sėkmingu gyvenimu: gerą namą saugiame ramiame rajone, atostogų keliones kiekvienais metais, laimingus ir sveikus vaikus; mes jau sukaupėme pinigų jų išsilavinimui. Tačiau man tai daug kainavo. Darbe turėjau vis daugiau pareigų, patyriau milžinišką stresą, dėl ko galiausiai nukentėjo mano sveikata. Seniai manęs nematę žmonės stebisi tuo, kaip aš atrodau. Ne kartą per renginius kas nors šalia manęs šnibždėjosi, kaip smarkiai aš pasenau.
Nemanau, kad sugebėsiu tęsti tai dar 25 metus. Dažnai svajoju apie tai, kad išeisiu iš savo firmos į kokias nors mažiau atsakingas pareigas. O pajamų skirtumą kompensuosi tu, dirbdama kokiame nors, kad ir pačiame kukliausiame darbe. Jau daug metų prašau, kartais netgi maldauju tavęs įsidarbinti kur nors. Leidžiu daug laisvalaikio padėdamas tau namuose ir su vaikais. Žinau, kad tradicinis lyčių pasiskirstymas vaidmenimis slopina asmenybę, tačiau juk ši taisyklė galioja abiem pusėms.
Ne taip stipriai jausčiau, kad manimi naudojasi ir kad aš esu vienišas, jeigu tu padėtum man finansiškai, kad ir visiškai nedaug.
Tačiau tai nevyksta. Kiek aš suprantu, tavęs nejaudina, kad aš vieną dieną galiu mirti tame darbe, kurio aš vis labiau nekenčiu – tau svarbiausia nedirbti pačiai. Tu savo laiką skiri savanoriavimui, sporto salėms ir įvairiems pomėgiams, bendrauji su moterimis, kurios išpažįsta tokį patį gyvenimo būdą. Visos jūs skundžiatės savo finansinėmis problemomis, tačiau niekada nepradedate kalbėti apie tai, kad taip pat galėtumėte prisidėti prie šeimos biudžeto ir padėti savo vyrams, perdegantiems savo darbuose.
Žinoma, mūsų šeima neturi teisės skųstis, mes turime būti dėkingi už viską, ką turime. Mes gyvename geriau už milijonus kitų žmonių, dirbančių kur kas sunkiau nei aš kada nors dirbau ar dirbsiu. Ir aš puikiai žinau, kad darbas gali būti nemalonus. Tačiau aš juk neprašau tavęs eiti dirbti dėl to, kas nusipirkčiau sau automobilį „Jaguar“ ar vilą.
Kalba eina tik apie tai, kad aš galėčiau pereiti į kitas pareigas ir tuo pat metu mes išlaikytume savo dabartinį gyvenimo lygį.
Noriu daugiau naktimis nebenubusti nuo minties, kad mes nuskursime, jeigu aš atsisakysiu karjeros. Aš noriu, kad mūsų santuoka būtų panašesnė į abipusę partnerystę, kad aš nesijausčiau darbiniu arkliu, kuris iš visų jėgų tempia tave.
Noriu, kad mūsų dukra matytų, kad jos motina dirba, ir pasirūpintų savo karjera, kad niekada nepriklausytų nuo vyro taip, kaip tu priklausai nuo manęs. Net jeigu jis labai ją mylės, kuo aš neabejoju.
Ir svarbiausia štai kas. Noriu, kad tu eitum dirbti, nes aš tada jausiuosi mylimas“.
