„Prasta išvaizda – nei ūgio, nei raumenyno! – su šypsena prisimena 32 metų Nikolajus. – Šiandien dėl to aš jau nekompleksuoju, paprasčiausiai konstatuoju – nuo vaikystės buvau joks. Mokykloje aš tik svajojau apie romanus su mergaitėmis: geriausiu atveju jos galėjo su manimi pakalbėti apie kažką tai, kaip su drauge, o šiaip išvis nepastebėdavo“.

Nikolajus labai kankinosi dėl to, ką laikė savo trūkumu, ir labai daug nuveikė, kad nugalėtų, nors, iš tiesų, jo išvaizda buvo viso labo eilinė.

„Gamta sukuria daugybę įvairių fizinių tipažų: šioje įvairovėje slypi žmonijos, kaip biologinės rūšies, išgyvenimo pagrindas“, – primena antropologė Marina Butovskaja.

Tačiau tiems, kurie neturi Johnny Deppo ar Brado Pitto bruožų, šiandien labai lengva suabejoti savimi. Reklama ir mada transliuoja idealizuotą vyro paveikslą – jaunas, atletiško kūno sudėjimo, seksualaus kūno. Tuo pačiu automatiškai į negražiųjų gretas nustumiami tie, kurie neatitinka šio standarto.

Vis dėlto, svarbiausiu vyriško patrauklumo įvertinimu ir toliau lieka moterų dėmesys. Kurių stipriosios lyties atstovų pusėje jų simpatijos yra iš tikrųjų?

Gražuolės ir pabaisos

Pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ tikroviškumu nesunku įsitikinti, mat ne kartą jos veikėjais yra tapę garsūs žmonės. Vienas iš ryškių jos pavyzdžių – rusų poetas Aleksandras Puškinas, save vadinęs „tikra beždžione“, tačiau tuo pat metu sugebėjęs žavėti pačias nuostabiausias savo amžininkes.

Arba dainininkas Serge'as Gainsbourge'as, kurio išvaizdą apibūdinti ne lengviau, nei paaiškinti, kodėl skirtingu metu jo mylimosiomis buvo Brigitte Bardot, Catherine Deneuve, Jane Birkin ir daugelis kitų to meto gražuolių. O kur dar tokie garsūs vyrai kaip Woody Allenas, Adriano Celentano, Jeanas-Paulis Belmondo ir Gerardas Depardieu!

Nėra prasmės lyginti nei jų privalumų, nei gerbėjų skaičiaus, akivaizdus vienas dalykas – su idealia išvaizda nei viena, nei kita visiškai nėra susiję.

Jis mato, ji – girdi

Tai kodėl šiems „negražuoliams“ taip sunku atsispirti? Galbūt fiziniai trūkumai – nestandartinis ūgis ir figūra, netaisyklingi veido bruožai, neholivudiška šypsena – kaip tik traukia moteris?

„Ne, taip nėra, – tikina psichologas Serge'as Triboletas, – čia mes galime dar kartą įsitikinti tuo, kad Oscaras Wilde'as buvo teisus: jeigu vyrai myli akimis, tai moterys – ausimis.

Vyras suvokia vaizdą, jam svarbūs moters grožio kanonai: figūra, jausmingos formos, užburiančios akys… O moteris pirmiausia siekia rasti vyre palaikymą ir apsaugą, o paskui jai svarbiau mokėjimas deramai elgtis, jo balsas ir žvilgsnis“.

Moteris „nemato“ vyro, tačiau visais pojūčiais jame ieško to, kas įrodys jo charakterio stiprybę. Tobula išvaizda pasigirti negalintys suvedžiotojai puikiai žino kozirius, kurie padeda jiems kompensuoti motinos gamtos padarytas klaidas. Pavyzdžiui, klausa – moterys šiuo jutiminiu kanalu labai pasitiki, įsitikinęs šeimos psichoterapeutas Philippe'as Brenot.

„Moteriai reikia, kad ją išgirstų. Jeigu Pabaisa tai žino, jam lieka tik priartėti prie jos ir sužavėti Gražuolę balso moduliacijomis, žodžiais ir intelektu. Sąmojingumo žavesys kompensuoja veido bruožų trūkumus“, – teigia psichoterapeutas.

Amžinas siužetas

Pasaka apie Gražuolę ir Pabaisą jaudina ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Kodėl?

„Ji simbolizuoja moters susijungimą su vyriškąja jos sielos dalimi, – aiškina Jungo psichologijos atstovė Olga Jefremova. – Kiekvieno iš mūsų psichikoje, pagal Jungo analizę, egzistuoja abi dalys: vyriška ir moteriška. Kad gautųsi harmoninga asmenybė, abi pusės turi būti tobulinamos.

Tačiau auklėjimas dažnai vieną iš jų nuslopina. Vyruose nukenčia moteriškoji pusė: jiems negalima verkti, skųstis, demonstruoti silpnumą. Tokiems vyrams sunku mylėti. Mergaitėse slopinamas vyriškasis pradas: jos mokomos neįrodinėti savo teisumo, „neišsišokti“, draudžiama pykti.

Tačiau norint realizuoti save šiuolaikiniame pasaulyje, moteriai reikia „vyriškų“ savybių – gebėjimo siekti tikslo, aktyvumo ir taip toliau. Vadinasi, tai reikia „ištraukti“ iš pasąmonės, kur vyriškos savybės išstumtos draudimų, ir pradėti jomis naudotis. O „Gražuolė ir Pabaisa“ yra būtent apie tai! Todėl šis siužetas ir tampa vis populiaresniu.

Pabaisa – vyriškos psichikos dalies simbolis, ji išstumta į pasąmonę ir baugina savo nežinomybe, atrodo pavojinga. Todėl Pabaisa iš pradžių atrodo baisus. Pamažu Gražuolė jį prisijaukina, geriau jį pažįsta ir atskleidžia jame teigiamas puses. Ji jau nebijo Pabaisos, kad jis ją suės ar padarys kažką blogo. Ir galiausiai įvyksta virsmas: pasirodo, kad Pabaisa visiškai nėra baisus, tai tik užburtas princas, kuris atgauna savo nuostabią išvaizdą. Jų santuoka simbolizuoja absoliutų susijungimą – sąmonė priima užslopintą dalį, mes įgauname pilnatvę ir laisvę kurti gyvenimą ir juo džiaugtis“.

Kanonai keičiasi

Kiekviena kultūra turi savo grožio suvokimą. Nuo senų senovės dailininkai ieško grožio formulės. Antikos teoretikas Polikletas V amžiaus iki mūsų eros pabaigoje parašė traktatą „Kanonas“, pagrįstą Pitagoro teorema ir kaip sektiną pavyzdį pateikė Ietininką (atstumas nuo viršugalvio iki smakro buvo lygus 1/7 kūno ilgio, veido aukštis – 1/10). Tačiau nepraėjo nei šimto metų ir skulptorius Lisipas pareiškė, kad Ietininkas pernelyg sunkiasvoris, todėl pasiūlė figūrą labiau „ištempti“.

Dabar galvos aukštis turi tilpti žmogaus figūroje aštuonis kartus. Rašytojas ir architektas Vitruvijus (I a. pr. K.) pateikė tokį santykį: galva – 1/8 kūno ilgio, veidas – 1/10, atstumas nuo viršugalvio iki spenelių – 1/4, rankų sieksnis lygus figūros aukščiui. Leonardo da Vinci (1452–1519) Vitruvijaus figūrą įstatė į kvadratą ir apskritimą, kurio centre atsidūrė bamba. Vokiečių menininkas Albrechtas Duereris (1471–1528) ilgus metus skyrė skaičiavimams ir nustatė tobulo veido parametrus: į galima padalinti į vienodas dalis nuo plaukų linijos iki antakių, nuo antakių iki nosies galiuko, nuo nosies iki smakro.

Vis dėlto, gyvenimo pabaigoje jis savo grožio kanonus atmetė, nusprendęs, kad grožis nepasiduoda jokiems apskaičiavimams. Šiandien populiari formulė 90–60–90, tačiau paieškos toliau tęsiamos, ir visiškai įmanoma, kad jau rytoj viskas vėl pasikeis.

Galios žavesys

Bet grįžkime prie vyro ir moters. Juos vieną prie kito traukia skirtumai. Vienas „skenuoja“ moters išvaizdą, nesąmoningai spėdamas, ar išrinktoji gausiai apdovanos jį sveikais įpėdiniais, kita pusė vertina vyro sugebėjimą užtikrinti saugumą jai ir judviejų vaikams. Ir ne paskutinį vaidmenį tame atlieka pasitikėjimas savimi – pasitikėjimas, kuris gimdo jėgos ir galios pojūtį.

„Aš supratau, kad ir mažiausiai prieinama mergina gali būti mano, svarbiausia – nesigėdyti savęs, – savo paslaptis atskleidžia Nikolajus. – Paradoksalu, tačiau mano negraži išvaizda tampa papildomu pliusu. Juk gražuoliui nesunku būti pasitikinčiu savimi, o jei štai toks, kaip aš, nekompleksuoja dėl išvaizdos, moterį tai mažų mažiausiai suintriguoja: kas jame tokio, kad jis savimi neabejoja? O nuo smalsumo iki simpatijos – vos vienas žingsnis.“

Moters simpatija turi ir kitą nesąmoningą motyvą – galios žavesys.

„Mes sakysime, kad negražus vyras, kuriam į parankę įsikibusi gražuolė, greičiausiai pranoksta kitus socialine prasme, – svarsto andrologė Sylvain Mimoun. – Tai genties vadas. O „vadas“ moters akyse visada yra įdomesnis, kadangi jis pažadina joje archajišką saugumo jausmą. Be to, toks vyras leidžia jai realizuoti vaikišką visagalybės fantaziją: savo meilės galia Gražuolė paverčia Pabaisą nuostabiu princu! Kita vertus, moteris dažnai jaučia savo grožio socialines galimybes: būdama kartu su grožio standartų neatitinkančiu vyru ji dalinasi jo statusu ir tuo pačiu sustiprina jų, kaip poros, bendra reikšmingumą kitų žmonių akyse“.

Kaip visada, ypatingą požiūrį pateikia psichoanalizė. „Pirmasis „pabaisa“, kuriuo susižavi mergaitė, jos pirmas mylimasis, pats nuostabiausias (ne grožio, o jėgos prasme, kaip simbolinio falo savininkas) yra jos tėvas, – teigia psichoanalitikas Serge'as Hefezas. – Būtent jį ji mato kaip herojų-pabaisą, galingą, apžėlusį plaukais, vyrišką… Būtent jį ji randa negražiuose ir viliojančiuose vyruose – ir su jais gali saugiai realizuoti savo pasąmonėje esančias fantazijas, kaip pažeisti incesto draudimą“.

S. Triboletas toliau tęsia galios temą: „Kuo gražesnis vyras, tuo daugiau jame randame moteriškų bruožų. O negražus vyras panašių abejonių nekelia – tai absoliučiai išreikštas vyras. Užkariaudama jį, moteris tarsi paklūsta falo turėtojui, priskiria jam galios simbolį. Iš jos pusės tai jėgos demonstravimas: tikras vyriškumas – tai ji pati!“.

Netobulumo jėga

„Pasakose gražūs personažai taip pat yra ir mieli, dosnūs, geraširdžiai, – svarsto Jungo psichologijos atstovė O. Jefimova. – Gyvenime mes taip pat dažnai savo suvokime grožį painiojame su teigiamomis žmogiškomis savybėmis. Todėl, konkuruodami, negražūs dažnai stengiasi savo išvaizdos trūkumus kompensuoti tuo, kad išugdo savyje naudingus įgūdžius arba didesniais kiekiais, arba geresnės kokybės. Dažnai jie yra tvirtesni, meniškesni, labiau siekiantys tikslo, nei šiaip gražūs jų konkurentai“.

Taip pat jie sugeba skirti daugiau dėmesio savo išrinktajai. „Sėkmei svarbiausia – rūpestis partnere ir ramus užtikrintumas savimi, – įsitikinęs seksologas Jurijus Prokopenka. – Svarbu meilė ir švelnumas – moteris atsiveria tam, kuris orientuotas į ją, o ne į save. Ji pati padės tam, kas pamiršo apie save, atiduodama jam savo meilę“.

Gali būti, kad siužetas apie Gražuolę ir Pabaisą todėl ir yra amžinas, kad leidžia iš naujo apmąstyti estetikos suvokimą, kuris blokuoja mums – ir vyrams, ir moterims, kelią į laimę. Galų gale, nuostabus princas gali būti ir apšepęs, kad tik būtų švelnus ir rūpestingas. Ir dar būtų puiku, jeigu jis turėtų humoro jausmą ir malonų balsą!