Kodėl neįmanoma konkuruot su vyro meiluže? Na, konkuruot, žinoma, galima, bet toks bandymas iš anksto pasmerktas žlugti. Kodėl? Todėl, kad neįmanoma sėkmingai konkuruoti su nuotykių troškimu, adrenalino alkiu, tiesiog poreikiu „įkvėpt laisvės“, galų gale, neįmanoma konkuruoti su proto užtemimu.
Nesusireikšminkite pačios („Aš jam parodysiu, ką praranda!“), bet tegul nesusireikšmina ir meilužė – ji tik pasitaikęs įrankis. Ir visai nesvarbu, kad panorėjusi ir mobilizavusi visas pajėgas imsi atrodyt daug geriau nei konkurentė, vilkėsi dviem dydžiais mažesniais rūbais, išmoksi klasiškai gaminti ar lakstysi į savęs pažinimo, vertės kėlimo ir kitokius abrakadabra kursus. Tiesiog gamta jį pašaukė ir tavo bandymai pasipriešinti panašūs į vienišus „a-ū“ tyruose. Prieš gamtą nepapūsi.
O ir tavo konkurente gali tapti bet kas – jauna barakuda, neištekėjusi, todėl nepavargusi nuo buities kolegė, ar tokia kaip ir tu užsivaikiusi moteris, kuri tiesiog pavargo nuo visko ir tai jos būdas kabintis į gyvenimą.
Tai ką daryti vargšei užmirštai žmonai? Atsakymai, kurie siūlo ką nors pasididinti, susimažinti, išsipūsti ir panašiai, kaip jau aptarėme – nebus veiksmingi. Taigi, pamirštame juos. Senelių išmintį apie kelią į širdį per kotletus – irgi, beje. Jei tai suveikė jaunam žaliam, antrą kartą nesuveiks tikrai.
Sukelti gailestį raudant ir dūsaujant naktimis – dar blogiau. Jei vyras padorus (o jis, tikėtina, toks ir yra, antraip kokio velnio su juo gyvenate?), tai jam sukels dar didesnį kaltės jausmą, kurį jis ir taip, patikėkite, jaučia. Kaltės jausmas vers būti kilniu ir atvirai prisipažinus palikti taip mylėtą šeimą ir namus. To jis irgi dar nenori. O ir jūs juk nenorite tokio jo sprendimo paskubinti, tiesa?
Kas lieka moteriai? Ai, dar galima jį uždaužyti mėsos plaktuku, sulaukus, kol įmigs, bet šitas būdas pirma - neestetiškas, antra - užtraukiantis blogą karmą ir tikrai neguodžiantį baudžiamojo kodekso straipsnį.
Ką siūlau? Žiūrėti į viską kaip į išbandymą, nes panašu, kad viskas mūsų gyvenime yra išbandymai. Tiesiog išlaukti, gyventi. Nes kad ir kaip myli vyrą, tu jo neturi. Kaip ir nieko gyvenime neturi – mums viskas duota laikinai. Net ir kūnas, kurį dėvime. Išgyvent. Ir juoktis.
Nesakau, kad nebus akimirkų, kai nutrūksi, verksi, priekaištausi, kaltinsi, kai norėsi uždaužyt plaktuku (geriau paslėpk jį nuo savęs kuo toliau šiuo periodu, just in case).
Jei atrodo, kad noriu iš tavęs pasišaipyti – klysti. Man už tave skauda, o kai skauda – juokiuosi. Noriu, kad ir tu juoktumeisi.
P.S. dėl plaktuko paslėpimo – nejuokavau.
P.P.S. beje, šis laiškas galėtų vadintis ir Vyrai Vs. Meilužiai.
