Išsiskyrėme po poros metų santuokos. Iki santuokos gyvenome apie 5 metus. Išsiskyrėm, nors tiksliau – paliko, išėjo pas kitą. Ir turbūt su šiuo, paliktosios vaidmeniu, nesusitaikau iki šiol, nors kartu nesame nei daug, nei mažai – 1,5 metu.
Skaičiau knygas, kritau į trumpalaikius romanus… Dabar etapas, kai vyrai neegzistuoja – neieškau, nenoriu… nes gerų nėra. Kas yra geras vyras, atsakymo neturiu.
Galiausiai tapau savo buvusio vyro meiluže… Matomės retai, tada kai jam reikia. Tada kai namuose, anot jo, nėra ramybės. Suprantu, kad taip tik pati save gniuždau, bet jo skambučio laukiu lyg tyro oro gurkšnio. Savęs neteisinu, nekaltinu ir jo.
Besigilindama į save supratau, kad po skyrybų neperėjau visų „būtinų“ etapų. Geriausiu atveju, buvo savęs gailėjimas – kodėl man taip nutiko, kodėl man nepavyko. Bet tuo pačiu, argumentuoju pati sau – o kodėl ne man? Kuo aš skiriuosi nuo daugelio kitų, kurias paliko?
Visoje šitoje situacijoje blogiausia tai, kad tas kuris išėjo – alkoholikas. Neklijuoju etikečių, nesmerkiu jo. Tai liga. Kai „įsijungia“ protas, suvokiu, kad su tuo žmogumi tiesus kelias į niekur. Jis problemos nepripažįsta, taigi ir nesprendžia. Gyvendama su juo, kasdien jausdavau mirties baimę, tiesiog bijojau, kad jis numirs. Iš bendro 6-7 metų gyvenimo būtų lengviau suskaičiuoti dienas, kuomet jis nevartojo alkoholio. Buvo ir lašalinės, ir dienų, kuomet jis neišėjo į darbą.
Neteisinu jo, bet kartu su juo visa tai slėpiau. Lūžis įvyko tada, kai apie „mūsų“ bėdą pradėjau garsiai kalbėti – po poros mėnesių atsirado dabartinė jo draugė. Rašau Jums, ir bijau, kad suprasdama kokiame baisiame košmare gyvenau, sąmoningai brendu atgal. Teisinu save, kad jis buvo geros širdies. Jeigu jis nebūtų išėjęs, manau pati niekada nebūčiau sugebėjusi išeiti.
Noriu gyventi toliau, bet nežinau nuo ko pradėti. Kartais tiesiog nieko nesinori – jeigu ne pareiga eiti į darbą, dienas leisčiau lovoje. Kartais norisi, kad kas nors stipriai supurtytų, ir aš atsipeikėčiau. Kartais norisi būti silpna, silpna, kad kas nors stipriai apkabintų. Ir tas „kas nors“, pasąmonėje yra jis… Atrodo, kad tik jis mane suprato, tik jam šiame pasaulyje buvau reikalinga, tik jis mane mylėjo.
Žinau, kad recepto, kaip jį paleisti, kaip man gyventi, niekas neišrašys, bet…
Pataria psichologė Justina Zelionkaitė
Sveiki, supratimas, kad norite gyventi kitaip nei dabar, yra pirmas, labai reikšmingas, žingsnis link pokyčių. Siekiant, kad ta kelionė link pokyčio būtų pasiekta, reikia ir toliau dėti žingsnius PIRMYN – vieni jų bus dedami į purvą, kiti ant minkštos pievutės, kiti ant smėlio, akmenų ir t.t. Noriu pasakyti, kad tikslo siekimas ne visada būna malonus, bet įsivardinant sau dėl ko visa tai vyksta, turėtų tuos nemalonius pojūčius sušvelninti arba bent įkvėpti nepasiduoti pusiaukelėje.
Todėl kai Jūs sakote: „Noriu sustoti ir viską pradėti iš naujo, bet negaliu“, Jūs klystate. Jei iš tikrųjų norite, tai to ir pasieksite, tik nesustokite – teigiami pokyčiai vyksta judant. Juk Jūs žinote, kas įvyksta su stovinčiu vandeniu, ir koks būna nuolatos tekantis vanduo…
Jūsų aprašytoje situacijoje pastebiu, kad priklausomybę turi ne tik buvęs vyras, bet ir Jūs. Vyras priklausomas nuo alkoholio, Jūs priklausoma gal nuo ankstesnio gyvenimo scenarijaus, gal nuo savo vyro, gal nuo anksčiau patirtų emocijų (tai gali būti ir neigiamos emocijos), o gal nuo pojūčio, kad esi reikalingas.
Vyras negali be alkoholio, nors suvokia, kad tai ne į sveikatą, Jūs negalite atsisakyti ankstesnio gyvenimo, nors suvokiate, kad tai nėra naudinga. Iš tiesų, kai vienas šeimoje turi priklausomybę, tai serga visa šeima. Dėl to visai nenuostabu, kad Jums taip sunku galutinai nutraukti ryšius su vyrų, kuris Jus paliko. . Tai taip pat sunku padaryti, kaip alkoholikui atsisakyti alkoholio, nors būna sunkios pagirios. Jūs per 7 pažinties metus tapote taip pat priklausoma.
Kai žmogus yra priklausomas, paprastai siekdamas atsikratyti priklausomybės, jis vieną priklausomybę pakeičia kita. Pavyzdžiui, metę rūkyti, pradeda valgyti saldainius, atsisakę alkoholio pasineria į tikėjimą ir t.t. Jūs netekusi vyro ėmėte skaityti knygas, kritote į atsitiktinius romanus – tai buvo alternatyva ankstesnei priklausomybei, kol galiausiai grįžo senoji…
Ji grįžo labai panašiame pavidale, kokia ir buvo anksčiau. O kadangi Jūs nebuvote dar galutinai išgedėjusi prarasto vyro, matyt, tame gedėjimo etape, kai deramasi (,,padarysiu viską tik sugrąžink man jį’’), jis grįžo ir Jūs vėl lipate ant to pačio grėblio. Ar ne per daug skauda?
Jūs pasakojote, kad vyras buvo alkoholikas, jis nuolatos buvo apsvaigęs, jam reikėdavo lašelinių ir žmogaus, kuris jį „pridengtų“. Tas gelbėtojas buvote Jūs, ir, tikėtina, kad dėl to jautėtės reikalinga, svarbi ir mylima.
Kas vyksta dabar? Jis apsireiškia tada, kai kažkas negero įvyksta jo dabartinėje šeimoje, Jūs jį primate, „paguodžiate“ ir visa tai lieka vėl tik tarp Jūsų. Ar pastebite situacijų panašumą?
Jūs kartoje tą patį scenarijų. Dėl ko taip vyksta? Paprastai žmonės „lipa ant to pačio grėblio“, nes siekia ištaisyti klaidas, kurias padarė anksčiau arba situaciją pasukti kita, teigiama linkme. Gali būti, kad Jūsų pasąmonėje susikūrė asociacija, kad tai jog pasakėte apie vyro priklausomybę ir turėjo įtakos tam, jog jis išėjo pas kitą. Dabar kartodama tą patį scenarijų Jūs bandote ištaisyti tai, kas, atseit, įvyko dėl Jūsų kaltės.
Visgi Jūsų kaltės tame nėra. Tai yra geriausias Jūsų sprendimas Jo ir Jūsų gyvenimams, tik dar to neįvertinote. Taip Jūs tada gelbėjote save nuo „žlugimo“, deja gaila, kad vėl minate jau pramintus kelius, nors yra daug ir geresnių nepramintų…
Ką Jums daryti?
Jūs galite ir toliau žaisti santykius, kurie pasmerkti žlugti – tai tik laiko klausimas. O kuo ilgiau tai truks, tuo gedėjimas ateityje, tikėtina, irgi bus ilgesnis.
Priimti drastiškus sprendimus, nustoti savęs gailėti ir įsivaizduoti, kad niekam Jūs nereikalinga, niekam nesvarbi. Pasaulyje yra begalės žmonių, kuriems reikia kito pagalbos, dėl to save įprasminti galite, ne tik vyro, kuris Jus paliko ir turi kitą moterį glėbyje, bet ir padėdama kitiems, iš tikro nuskriaustiems žmonėms.
Netaikyti dvigubų standartų. Jeigu, sakote, kad negalvojate, neturite ir nenorite vyrų savo gyvenime, nes jie visi blogi, tai dėl ko prisileidžiate savo buvusį vyrą, kuris tikriausiai 100proc dabar atspindi Jūsų nuomone apie vyrus. O gal jis ne vyras? Kas tada?
Papasakokite savo artimiesiems, draugams, bendradarbiams apie tai, kaip Jūs dabar gyvenate. Tikėtina, kad jų nuostabos perkreiptos minos ir patarimai Jums bus tas stiprus papurtymas, kurio norite. Kartais kitų nuomonės, patarimai, pasakymai, kad elgiesi ne taip, priverčia užpykti ant savęs, pažiūrėti į save iš šalies ir elgtis naudingai sau, o ne kitiems. Be to taip gaunamas emocinis palaikymas.
Tiesiog elkitės taip, kad jaustumėtės gerai. Kas Jums yra „gerai“ Jūs tik viena žinote. Kartais žmonėms yra gerą kankintis, kartais jiems gerą kankinti kitus ir t. t. Jūs turite aiškiai sau įsivardinti, kada Jums gera, su kuo gera, kas jus skatina jaustis gerai ir to siekti, kuo ilgesnį laiką.
Sėkmės Jums siekiant pokyčių gyvenime.