„Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais. Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais.“ Kelis kartus sukalbėjusi šią mantrą ir pasiėmusi plaukų šepetį, vėl mėginu juos sutramdyti. Pyktelėjusi užverčiu akis į lubas, dėbteliu į išblyškusią rudaplaukę žydromis, veidui šiek tiek per didelėmis akimis ir pasiduodu. Neturiu kitos išeities, tik susirišti neklusnius plaukus į uodegą ir tikėtis, kad atrodysiu bent jau pakenčiamai.
Keitė, mano kambario draugė, kaip tyčia šiandien turėjo susirgti gripu. Kitaip sakant, ji negali važiuoti imti sutarto interviu studentų laikraščiui iš kažkokio labai didelio pramonės magnato, apie kurį nesu girdėjusi. Tad sutikau ją pavaduoti.
Turėčiau kalti egzaminams ir baigti dar vieną rašto darbą, be to, po pietų reikia nueiti padirbėti, bet ne – šiandien teks automobiliu įveikti per du šimtus šešiasdešimt kilometrų, pasiekti Siatlo centrą ir susitikti su paslaptinguoju Grėjaus įmonių holdingo generaliniu direktoriumi. Jo, neeilinio verslininko ir pagrindinio mūsų universiteto rėmėjo, laikas nepaprastai brangus – daug brangesnis nei manasis, – bet jis sutiko duoti Keitei interviu. Anot jos, tai didžiulė sėkmė. Kad ją kur, tą „popamokinę“ veiklą.
Keitė susirangiusi guli svetainėje ant sofos.
– Nepyk, Ana. Kol susitariau dėl šio interviu, sugaišau devynis mėnesius. Jį perkelti ir iš naujo suderinti datą užtruktų dar pusmetį, o per tą laiką mudvi baigsime studijas. Aš laikraščio redaktorė ir negaliu sumauti šito reikalo. Prašau...
Keitė maldauja manęs gergždžiančiu balsu, mat jai skauda gerklę. Ir kaip ji sugeba? Net sirgdama atrodo berniokiškai žvaliai ir puikiai: šviesiai rusvi plaukai nepriekaištingai sušukuoti, žydros akys, nors paraudusios ir ašarojančios, spindi. Numaldau staiga krūtinę skausmingai pervėrusį nepageidaujamos užuojautos dieglį.
– Žinoma, kad nuvažiuosiu, Keite. O tau reikėtų grįžti į lovą. Gal nori naikilio ar tailenolio?
– Duok naikilio. Štai klausimai ir mano skaitmeninis diktofonas. Tiesiog imi ir spaudi šitą mygtuką. Padaryk garso įrašą, o aš paskui viską persirašysiu.
– Nieko apie jį nežinau, – burbu mėgindama suvaldyti stiprėjančią paniką, bet geriau nepasidaro.
– Klausimai padės tau susiorientuoti. Važiuok. Kelias tolimas. Geriau nevėluotum.
– Gerai, jau važiuoju. Grįžk į lovą. Išviriau tau sriubos, paskui pasišildysi. – Meiliai pažvelgiu į ją. – Tik dėl tavęs, Keite, darau tai tik dėl tavęs.
– Pasišildysiu. Sėkmės. Ir ačiū, Ana, tu kaip visuomet gelbėji mano kailį.
Imdama kuprinę kreivai jai šypteliu ir, išėjusi pro duris, žengiu prie automobilio. Negaliu patikėti, kad leidausi Keitės įkalbama imtis šios užduoties. Bet Keitė geba įkalbėti bet ką ir bet kokiam darbui. Ji bus puiki žurnalistė. Aiškiai reiškia mintis, yra valinga, įtaigi, mėgstanti polemizuoti, graži, be to, pati artimiausia, pati brangiausia mano draugė.
Iš Vankuverio Vašingtono valstijoje link Penktojo tarpregioninio greitkelio važiuoju beveik visiškai tuščiais keliais. Dar labai ankstus rytas, o Siatle turiu būti tik antrą popiet. Laimė, Keitė man paskolino savo sportinį „Mercedes CLK“. Nežinau, ar Vanda, mano senas „Volkswagen Beetle“, laiku įveiktų tokį kelią. Ak, važiuoti mersedesu tikras malonumas, ir iki galo nuspaudusi greičio pedalą, rodos, skrieju vieną kilometrą po kito.
Mano kelionės tikslas – pono Grėjaus tarptautinės bendrovės būstinė. Tai milžiniškas dvidešimties aukštų komercinis pastatas – vien lenkti stiklo ir metalo lakštai, – taikomosios architekto fantazijos kūrinys, virš kurio stiklinių paradinių durų matyti kuklus plieninių raidžių užrašas „Grėjaus įmonė“.
Atvažiuoju be penkiolikos minučių antrą ir žengdama į didžiulį – atvirai sakant, bauginantį – baltą vestibiulį iš stiklo, plieno ir smiltainio jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad nevėluoju.
Prie rašomojo stalo, taip pat išpjauto iš vientiso smiltainio, sėdinti labai patraukli, savo išvaizda uoliai besirūpinanti jauna šviesiaplaukė moteris maloniai man nusišypso. Ji vilki paties griežčiausio kirpimo tamsiai pilką kostiumėlį ir pačią balčiausią palaidinę iš visų, kiek man yra tekę matyti. Moteris atrodo nepriekaištingai.
– Atvykau į susitikimą su ponu Grėjumi. Aš – Anastazija Stil, pavaduoju Ketriną Kavanag.
– Prašom minutėlę palaukti, panele Stil.
Ji kilsteli antakį, o aš susidrovėjusi lieku stovėti prieš ją. Pradedu gailėtis, kad vilkiu savo tamsiai mėlyną megztinį, užuot pasiskolinusi vieną iš trumpų, oficialioms progoms tinkamų Keitės švarkelių. Aš labai stengiausi: užsisegiau vieną vienintelį turimą sijoną, apsiaviau patogius rudus batus kelius siekiančiais aulais, apsivilkau mėlyną megztuką. Mano nuomone, išsipuošiau. Apsimesdama, kad ta moteris manęs netrikdo, užsikišu už ausies išsipešusią plaukų sruogą.
– Taip, panelės Kavanag vizitas numatytas. Prašyčiau pasirašyti čia, panele Stil. Jums reikės paskutinės lifto kabinos dešinėje, spauskite dvidešimtą aukštą.
Kol rašausi, ji, be abejo, smagindamasi vėl maloniai nusišypso.
Tada paduoda man saugos kortelę, ant kurios uždėtas labai ryškus antspaudas „Lankytoja“. Nesusilaikau paikai nešyptelėjusi. Juk ir taip akivaizdu, kad esu tik lankytoja. Aš čia apskritai nepritapčiau. Niekas nesikeičia. Mintyse atsidūstu. Padėkojusi jai ir praėjusi pro du apsaugininkus, vilkinčius puikiai pasiūtais juodais kostiumais ir atrodančius daug puošniau nei aš, žengiu prie liftų eilės.
Liftas tiesiog žaibiškai švysteli mane į dvidešimtą aukštą. Durys prasiskiria ir aš atsiduriu dar viename didžiuliame vestibiulyje – iš stiklo, plieno ir balto smiltainio. Vėl sustoju prie rašomojo stalo iš vientiso smiltainio luito ir manęs sutikti vėl pakyla jauna šviesiaplaukė, tik ši vilki nepriekaištingą juodą kostiumėlį ir baltą palaidinukę.
– Prašom palaukti čia, panele Stil.
Ji mosteli į sėdimąją zoną, kur stovi balta oda aptraukti krėslai.
Už odinių krėslų – erdvi susitikimų patalpa stiklinėmis sienomis, su didžiuliu tamsiu mediniu stalu ir prie jo derančiomis bent dvidešimčia kėdžių. Dar toliau – vitrininis langas, pro kurį atsiveria vaizdas į Siatlo pastatus dangaus fone ir į visą iki sąsiaurio besitęsiantį miestą. Vaizdas toks pribloškiantis, kad trumpai prarandu žadą. Čia tai bent...
Klestelėjusi į krėslą, išsitraukiu iš kuprinės klausimus ir paskubomis permetu juos akimis, mintyse keikdama Keitę, kad nedavė man trumpos biografijos. Nieko apie tą žmogų nežinau, o netrukus turėsiu imti iš jo interviu. Jam galėtų būti ir devyniasdešimt, ir trisdešimt metų. Ši nežinia erzina, nervai nelaiko, tad aš įsitempusi.
Pokalbiai akis į akį man niekada nebuvo malonūs, mieliau rinkdavausi grupinių diskusijų teikiamą anonimiškumą – mat galėdavau niekieno nepastebima prasėdėti auditorijos gale. Tiesą sakant, labiausiai mėgstu būti viena ir, jaukiai įsitaisiusi universiteto miestelio bibliotekos krėsle, krimsti kokį nors anglų klasikų romaną. O ne nervingai trūkčiodama sėdėti milžiniškame pastate iš akmens ir stiklo.
Pykteliu ant savęs. Susiimk, Stil... Įvertinusi pastatą, – per daug nejaukus ir modernus, – spėju, kad Grėjus jau bus pradėjęs penktą dešimtį: geros formos, įdegęs ir šviesiaplaukis – neišsiskiriantis iš viso personalo.
Pro plačias duris dešinėje išeina dar viena daili, be priekaištų apsirengusi šviesiaplaukė. Čia tiek tiesiog tobulų šviesiaplaukių... Kažin ką tai galėtų reikšti? Tikros Stepfordo moterys. Giliai įkvėpusi, atsistoju.
– Panelė Stil? – kreipiasi į mane ką tik pasirodžiusi šviesiaplaukė.
– Taip, – kimiai ištariu, o tada, krenkštelėjusi ir jau labiau pasitikėdama savimi, pakartoju: – Taip.
– Ponas Grėjus netrukus jus priims. Ar galėčiau paimti jūsų striukę?
– Žinoma, prašom.
Paskubomis išsirangau iš striukės.
– Ar jums kas nors pasiūlė gėrimų?
– Hm... Ne.
O varge, ar dabar pirmoji šviesiaplaukė turės nemalonumų?
Antroji šviesiaplaukė susiraukia ir rūsčiai dėbteli į merginą prie rašomojo stalo.
– Ko pageidautumėte? Arbatos, kavos, vandens? – klausia vėl atsisukusi į mane.
– Stiklinės vandens. Ačiū, – sumurmu.
– Olivija, atneškite panelei Stil stiklinę vandens, – griežtai paliepia ji.
Pašokusi nuo kėdės, Olivija nuskuba prie durų kitoje vestibiulio pusėje.
– Atsiprašau, panele Stil, Olivija – naujoji mūsų praktikantė. Prašom prisėsti. Po penkių minučių ponas Grėjus jus priims.
Olivija grįžta nešina stikline atšaldyto vandens.
– Prašom, panele Stil.
– Ačiū.
Antroji šviesiaplaukė nužygiuoja prie didelio rašomojo stalo, o jos aukštakulnių batelių kaukšėjimas į smiltainio plokščių grindis aidu atsiliepia visame vestibiulyje. Ji atsisėda ir abi moterys tęsia darbą.
Gal ponas Grėjus primygtinai reikalauja, kad visi pavaldiniai būtų šviesiaplaukiai? Man iš nuobodulio ėmus svarstyti, ar tai neprieštarauja įstatymams, atsidaro kabineto durys ir pro jas išeina aukštas, dailiai apsirengęs, žavus afroamerikietis neilgais, virvutėmis susuktais plaukais. Aš tikrai apsivilkau netinkamus drabužius.
Tarpduryje jis grįžteli ir paklausia:
– Šią savaitę sužaisim golfo partiją, Grėjau?
Atsakymo neišgirstu. Jis atsisuka, pamatęs mane nusišypso taip, kad akių kampučiuose susimeta raukšlelės. Tuo metu Olivija spėja pašokti nuo kėdės ir iškviesti liftą. Šokinėti nuo kėdės, rodos, yra išskirtinis jos gebėjimas. Ji nervinasi labiau už mane!
– Likit sveikos, ponios, – atsisveikina vyras ir žengia pro atsitraukusias lifto duris.
– Dabar ponas Grėjus priims jus, panele Stil. Galite užeiti, – pareiškia antroji šviesiaplaukė.
Smarkokai virpančiomis kojomis atsistoju, mėgindama tvardytis. Palikusi stiklinę su vandeniu, čiumpu kuprinę ir patraukiu prie pravirų durų.
– Belstis nereikia, tiesiog eikite, – maloniai šypsodamasi sako šviesiaplaukė.
Stumteliu duris, man susipina kojos ir stačia galva įvirstu į kabinetą.
Visai susimoviau – kokia aš nevėkšla! Parpuolu pono Grėjaus kabineto tarpdury – keturpėsčią, keliais ir rankomis besiremiančią į grindis, mane apglėbia švelnios rankos ir padeda atsistoti. Jaučiuosi taip nepatogiai – kad jį kur velniai, tą mano nerangumą! Turiu gerai susiimti, kad ryžčiausi pakelti akis. Po galais, koks jis jaunas!
– Panele Kavanag, – kai atsistoju, jis ištiesia man ranką ilgais pirštais, – aš – Kristianas Grėjus. Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte prisėsti?
Toks jaunas ir... patrauklus, labai patrauklus. Aukštas, vilkintis puikios kokybės pilką kostiumą, baltus marškinius, ryšintis juodą kaklaraištį, tamsiai rudais neklusniais plaukais ir skvarbiomis, šviesiai pilkomis, gudriomis, atidžiai į mane žvelgiančiomis akimis. Kol atgaunu žadą, praeina kelios akimirkos.
– Na... Tiesą sakant... – lemenu.
Jei šiam vyrukui per keturiasdešimt, tai aš – beždžionės dėdė. Tarsi per miglą spaudžiu jam ranką, pasisveikiname. Mudviejų pirštams susilietus, pasijuntu keistai pakylėta, kūnu nuvilnija virpulys. Sumišusi paskubomis atitraukiu ranką. Tikriausiai tai dėl trinties atsiradęs elektros krūvis. Kelis kartus stipriai sumirksiu – akių vokai virpa taip pat stipriai kaip ir širdis.
– Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau.
– O kas esate jūs? – klausia jis maloniai, galbūt net suintriguotas, bet iš abejingo veido sunku pasakyti. Jis atrodo santūriai susidomėjęs, bet pirmiausia – mandagus.
– Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą su Keite, tai yra... Ketrina... hm... panele Kavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybiniame universitete.
– Aišku, – linkteli ponas Grėjus. Rodos, veide pamatau šmėstelint kažką panašaus į šypseną, bet kažin.
– Gal prisėstumėte? – pakviečia jis mane ir mosteli į baltą odinę L raidės formos sofą.
Vienam žmogui šis kabinetas gerokai per didelis. Prieš vitrininius langus stovi modernaus dizaino tamsus medinis rašomasis stalas, prie kurio patogiai susėdę galėtų valgyti šeši asmenys. Jis dera prie kavos stalelio šalia sofos. Visa kita balta: ir lubos, ir grindys, ir sienos, – tik ant sienos prie durų kabo stačiakampė mozaika iš trisdešimt šešių mažų paveikslų. Jie puikūs – tai serija kasdienių, pamirštų daiktų, nutapytų taip kruopščiai, kad atrodo kaip nuotraukos. Eksponuojami drauge, jie tiesiog atima kvapą.
– Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas, – sugavęs mano žvilgsnį, paaiškina Grėjus.
– Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdienybei išskirtinumo, – sumurmu, nes mano dėmesį blaško ir jis, ir paveikslai.
Pakreipęs galvą, Grėjus atidžiai žvelgia į mane.
– Visiškai pritariu, panele Stil, – švelniai taria ir aš nežinia kodėl nuraustu.
Neskaitant paveikslų, jo kabinetas santūrus, tvarkingas, šaltas. Svarstau, ar jis atspindi asmenybę Adonio, grakščiai sėdančio priešais ant vieno iš balta oda aptrauktų krėslų. Sugluminta savo minčių tėkmės, papurtau galvą ir išsitraukiu iš kuprinės Keitės klausimus. Tada imu pirštais uoliai maigyti skaitmeninio diktofono mygtukus ir du kartus numetu jį ant kavos stalelio. Ponas Grėjus neprataria nė žodžio, kantriai laukia, – bent jau taip tikiuosi, – o aš vis labiau trinku ir vis labiau raustu. Kai sukaupusi drąsą pakeliu į Grėjų akis, jis žiūri į mane vieną ranką laisvai pasidėjęs ant šlaunies, o kita pasirėmęs smakrą
ir ilgą smilių priglaudęs skersai lūpų. Man rodos, jis slepia šypseną.
– A-atsiprašau, – sumikčioju. – Aš prie šito daikčiuko nepratusi.
– Nesiskubinkite, panele Stil, – nuramina jis mane.
– Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus įrašysiu?
– Tiek privargote galynėdamasi su diktofonu, ir tik dabar manęs šito klausiate?
Išraustu. Ar jis iš manęs šaiposi? Turbūt. Nesumodama, ką sakyti, įsistebeiliju į poną Grėjų, sumirksiu ir, man rodos, jis manęs pasigaili, nes nusileidžia:
– Ne, neprieštarausiu.
– Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag, paaiškino, kam skirtas šis interviu?
– Taip. Jis bus išspausdintas universiteto absolventams skirtame laikraščio numeryje, mat šiais metais per iškilmingą ceremoniją aš įteiksiu absolventams diplomus.
Oho! To aš nežinojau, ir man dingteli, kad už mane vos vyresnis žmogus, – gerai, tegul šešeriais metais, gerai, tegul nepaprastai daug pasiekęs, bet vis tiek – įteiks man universiteto diplomą. Suraukiu antakius ir sunkiai sutelkiamą savo dėmesį vėl nukreipiu į dabartinę užduotį.
– Gerai. – Nervingai sučiaupiu lūpas. – Turiu jums kelis klausimus, pone Grėjau.
Užsikišu už ausies išsprūdusią plaukų sruogą.
– Taip ir maniau, kad galite turėti, – visiškai rimtai atsako Grėjus.
Jis iš manęs juokiasi. Tai suvokus man nukaista skruostai, tad atsisėdu tiesiau ir pasitempiu, kad atrodyčiau aukštesnė ir reikšmingesnė. Paspaudžiu įrašymo mygtuką ir mėginu laikytis kaip tikra profesionalė.
– Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs būti dėkingas už sėkmę?
Pakėlusi akis pažvelgiu į Grėjų. Jis liūdnai šypsosi, bet atrodo šiek tiek nusivylęs.
– Versle svarbiausia žmonės, panele Stil, o aš tikrai moku perprasti žmones. Žinau, kaip jie mąsto, kas skatina juos atsiskleisti, o kas ne, kas juos įkvepia ir kaip pažadinti jų iniciatyvą. Man dirba ypatinga komanda ir jos nariams aš dosniai atsilyginu. – Jis trumpai patyli ir perveria mane pilkomis akimis. – Tikiu, kad bet kokį projektą, norint sėkmingai įgyvendinti, reikia puikiai išmanyti, žinoti kiekvieną jo aspektą. Kad tai pasiekčiau, daug, labai daug dirbu. Sprendimus priimu vadovaudamasis logika ir faktais. Iš prigimties turiu nuojautą, kuri padeda pastebėti ir subrandinti gerą, rimtą idėją, rasti tinkamus žmones. Galų gale viskas priklauso nuo tinkamų žmonių.
– O gal jums tiesiog sekasi?
Šio klausimo Keitės sąraše nėra, bet Grėjus toks pasipūtęs... Iš nuostabos jis žybteli akimis.
– Nepasitikiu vien sėkme ar laimingu atsitiktinumu, panele Stil. Rodos, kuo daugiau dirbu, tuo labiau man sekasi. Iš tiesų svarbiausia turėti tinkamų žmonių komandą ir nukreipti jų energiją reikiama kryptimi. Jei neklystu, Harvis Fajerstounas yra pasakęs: „Svarbiausia vadovo priedermė – auginti ir ugdyti kadrus.“
– Pasakėte kaip kontrolės maniakas.
Nespėjau prikąsti liežuvio ir šie žodžiai tiesiog išsprūdo.
– O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele Stil, – visai nelinksmai šypsodamasis sako Grėjus.
Pažvelgiu į jį, o jis žiūri į mane ramiai, nenuleisdamas akių. Man suspurda širdis, į veidą vėl plūsteli raudonis.
Kodėl šis vyras kelia man tokį jaudulį? Gal taip reaguoju į puikią jo išvaizdą, kuriai neįmanoma atsispirti? O gal čia kaltos liepsningos į mane įbestos akys? O gal smilius, kuriuo jis vis brauko sau per apatinę lūpą? Norėčiau, kad liautųsi taip braukęs.
– Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską kontroliuoti, – švelniai priduria jis.
– Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – Kontrolės maniakas.
– Panele Stil, pas mane dirba per keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tam tikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galite vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jį parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt tūkstančių žmonių turėtų labai pasistengti norėdami laiku pervesti bankams įmokas už būsto paskolas.
Aš net išsižioju. Šis vyras neturi nė lašelio kuklumo – tikras sukrėtimas.
– Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų valdybai? – bjaurėdamasi klausiu.
– Įmonė priklauso man vienam. Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai.
Jis žvelgdamas į mane kilsteli antakį. Suprantama, jei būčiau ruošusis šiam interviu, būčiau tai žinojusi. Bet, po galais, koks jis pasipūtęs! Keičiu taktiką.
– Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių?
– Turiu, ir labai įvairių, panele Stil. – Jo lūpomis nuvilnija vos pastebima šypsena. – Labai įvairių.
Pati nežinau kodėl, bet nuo įdėmaus jo žvilgsnio sutrinku ir mane išmuša karštis. Jo akys spindi nuo kažkokios nedoros minties.
– Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda jums atsipalaiduoti?
– Atsipalaiduoti? – Grėjus nusišypso parodydamas tobulus baltus dantis. Man net kvapą užgniaužia. Jis tikrai labai gražus. Niekam nedera taip puikiai atrodyti.
– Na, jūsų žodžiais tariant, norėdamas atsipalaiduoti aš buriuoju, skraidau lėktuvu, užsiimu įvairia kita fizine veikla. – Jis krusteli krėsle. – Esu labai turtingas žmogus, panele Stil, todėl mano pomėgiai brangiai kainuoja ir ne juokais įtraukia.
Noriu baigti šią temą, tad paskubomis žvilgteliu į Keitės klausimyną.
– Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją? – klausiu.
Ir kodėl su juo jaučiuosi taip nejaukiai?
– Man patinka gaminti daiktus. Patinka suvokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos surinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiuosi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.
– Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais.
Staiga Grėjus vypteli kilstelėdamas lūpų kampučius ir įsistebeilija į mane tiriamu žvilgsniu.
– Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu.
– Kodėl jie taip sakytų?
– Nes puikiai mane pažįsta.
Jo lūpų liniją sudarko kreiva šypsena.
– Ar draugai mano, kad jus lengva pažinti?
Vos tik ištariu šį klausimą, iš karto pasigailiu. Jis ne iš Keitės klausimyno.
– Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir labai stengiuosi saugoti savo privatumą. Nedažnai duodu interviu...
– Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis?
– Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės Kavanag. Ji vis nesiliovė kankinusi mano Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toks atkaklumas mane žavi.
Žinau, kokia Keitė gali būti atkakli. Dėl to, užuot rengusis egzaminams, dabar ir sėdžiu čia jausdamasi nepatogiai ir muistydamasi nuo skvarbaus Grėjaus žvilgsnio.
– Jūs investuojate ir į žemės ūkio technologijas. Kodėl domitės šia sritimi?
– Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje planetoje per daug žmonių, neturinčių pakankamai maisto.
– Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio varguolius?
Grėjus abejingai gūžteli.
– Tai gudrus verslas, – burbteli jis, nors, man rodos, nenuoširdžiai.
Pamaitinti pasaulio varguolius? Neįžvelgiu čia jokios finansinės naudos, vien gryną idealizmą. Sugluminta jo požiūrio, žvilgteliu į kitą klausimą.
– Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip, kokia?
– Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik principu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus, išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą, gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai priklauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus. Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas mane supa.
– Vadinasi, norite užvaldyti daiktus?
Tu kontrolės maniakas.
– Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man priklausytų.
– Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas.
– Toks ir esu. – Jis šypsosi, bet ta šypsena akyse neatsispindi.
Be to, šie žodžiai prieštarauja kalboms žmogaus, norinčio pamaitinti pasaulį, tad nejučia imu manyti, kad mudu kalbamės visai apie ką kita, tik nenutuokiu, apie ką būtent. Stipriai sučiaupiu lūpas. Atmosfera kabinete kaista, o gal tik mane muša karštis? Tiesiog trokštu, kad šis pokalbis greičiau baigtųsi. Dabar Keitė jau tikrai turi pakankamai medžiagos. Užmetu akį į kitą klausimą.
– Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi?
Oi, tai asmeniška. Įbedu žvilgsnį į Grėjų tikėdamasi, kad neįsižeidė. Jis suraukia kaktą.
– Tikrai nežinau.
Mane pagauna smalsumas.
– Kokio amžiaus buvote įvaikintas?
– Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą, panele Stil.
Jis kalba griežtai. Mėšlas. Taip, suprantama, jei būčiau žinojusi, kad turėsiu imti šį interviu, būčiau truputį apie jį pasiskaičiusi. Išraudusi paskubomis pereinu prie kito klausimo.
– Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą.
– Čia ne klausimas, – trumpai ir šiurkščiai atkerta Grėjus.
– Atleiskite... – Pasimuistau. Jis privertė mane pasijusti sutrikusiu vaiku. Mėginu iš naujo: – Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą?
– Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti.
– Ar jūs gėjus, pone Grėjau?
Jis staiga garsiai įkvepia ir aš, visa nutirpusi, susigūžiu. Mėšlas. Kodėl prieš garsiai skaitydama atidžiai neperžiūrėjau tų klausimų ir neatmečiau netinkamų? Po velnių ir Keitę, ir tą jos smalsumą!
– Ne, Anastazija, aš ne gėjus.
Grėjus kilsteli antakius, akyse – šaltas spindesys. Jis atrodo nepatenkintas.
– Prašau atleisti. Bet čia... hm... taip parašyta.
Jis pirmą kartą ištarė mano vardą. Man širdis ėmė plakti smarkiau, o skruostai vėl užkaito. Nervingai užsikišu išsprūdusią plaukų sruogą už ausies.
Grėjus pakreipia galvą.
– Vadinasi, tuos klausimus sugalvojote ne jūs?
Išbąlu kaip drobė.
– Na... ne. Keitė... panelė Kavanag... tai ji sudarė klausimyną.
– Jūs abi dirbate studentų laikraščio redakcijoje?
Ak, ne! Su studentų laikraščiu aš neturiu nieko bendra. Tai jos papildoma veikla, ne mano.
Nuraustu kaip žarija.
– Ne. Mudvi tik gyvename viename bute.
Tylus ir susimąstęs, žvelgdamas pilkomis akimis ir tarsi mane vertindamas, jis pirštais pasitrina smakrą.
– Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? – tyliai ir niūriai klausia.
Pala, kas ir kam čia turėtų uždavinėti klausimus?
Jo žvilgsnis mane deginte degina ir verčia kloti tiesą.
– Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – gailiai, tarsi atsiprašydama sakau.
– Tada daug kas aiškiau.
Pasibeldusi į duris, įeina antroji šviesiaplaukė.
– Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet po dviejų minučių jums kitas susitikimas...
– Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom atšaukti kitą susitikimą.
Andrėja spokso į jį nežinodama, ką daryti. Atrodo sutrikusi. Jis neskubėdamas atsisuka į ją ir kilsteli antakius. Andrėja išrausta kaip nuplikyta. Ak, kaip puiku. Ne aš viena taip jaučiuosi.
– Gerai, pone Grėjau, – sumurma ji ir išeina.
Grėjus susiraukia, o paskui vėl sutelkia dėmesį į mane.
– Kur mudu sustojome, panele Stil?
O, rodos, jis vėl kreipiasi į mane „panele Stil“!
– Prašom dėl manęs nesitrukdyti...
– Norėčiau daugiau apie jus sužinoti. Manau, taip būtų sąžininga.
Jo akys dega smalsumu. Mėšlų mėšlas. Ko jis tuo siekia? Grėjus alkūnėmis atsiremia į krėslo ranktūrius ir prieš burną suglaudžia abiejų rankų pirštų galus. Jo burna labai... blaško dėmesį. Pamėginu susiimti.
– Ne kažin ką galėčiau papasakoti.
– Ką ketinate veikti baigusi studijas?
Sugluminta jo susidomėjimo, gūžteliu pečiais. Su Keite persikraustyti į Siatlą, susirasti darbą. Tiesą sakant, apie tai, ką veiksiu po baigiamųjų egzaminų, rimtai dar nesvarsčiau.
– Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti baigiamuosius egzaminus.
Kaip tik jiems dabar ir turėčiau rengtis, o ne sėdėti tavo didžiuliame, prašmatniame, iščiustytame kabinete trikdoma skvarbaus tavo žvilgsnio.
– Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams, – tyliai sako jis.
Nustebusi išpučiu akis. Ar Grėjus siūlo man darbą?
– Šit kaip? Turėsiu omenyje, – suglumusi murmu. – Nors nesu tikra, kad jūsų įmonėje pritapčiau.
Oi, ne. Aš ir vėl sakau, ką galvoju.
– Kodėl taip manote?
Susidomėjęs ir maloniai šypsodamasis, ponas Grėjus pakreipia galvą.
– Juk tai savaime aišku, ar ne?
Aš nevėkšla, apsileidusi ir ne šviesiaplaukė.
– Ne, bent jau ne man.
Jo žvilgsnis skvarbus, šypsena išblėsusi, ir aš staiga kažkur viduriuose
pajuntu keistą spazmą. Neatlaikiusi tiriamo jo žvilgsnio, nuleidžiu akis ir tarsi apdujusi įsispoksau į sunertus savo pirštus. Kas čia dedasi? Turiu išeiti – tučtuojau. Pasilenkiu į priekį pasiimti diktofono.
– Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą? – pasiteirauja jis.
– Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė automobiliu.
– Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Grėjus atrodo nustebęs, o gal net susirūpinęs. Žvilgteli pro langą. Lauke pradėję lynoti. – Ką gi, vairuokite atsargiai, – šiurkščiai, valdingai priduria jis. O kam jam galvą kvaršinti? – Ar gavote visą reikalingą informaciją? – dar paklausia.
– Taip, pone, – patikinu jį kišdama diktofoną į kuprinę.
Jis prisimerkia, lyg apie kažką mąstydamas.
– Ačiū už interviu, pone Grėjau.
– Nėra už ką. Buvo malonu, – mandagiai lyg niekur nieko atsako jis.
Kai atsistoju, jis, taip pat pakilęs iš krėslo, ištiesia ranką.
– Iki kito susitikimo, panele Stil.
Šie žodžiai nuskamba tarsi iššūkis ar grasinimas – net nežinau, kaip čia tiksliau pasakius. Susiraukiu. Kada gi mudu vėl susitiksime? Dar kartą paspaudžiu jam ranką – keista, ta įelektrinanti srovė tarp mudviejų niekur nedingo. Matyt, nervai.
– Pone Grėjau... – atsisveikindama linkteliu jam.
Grakščiai tarsi lengvaatletis jis nužingsniuoja prie durų ir plačiai man jas atidaro.
– Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte pro duris, panele Stil, – šypteli.
Tai akivaizdi užuomina apie ankstesnį, švelniai tariant, ne itin sėkmingą mano įžengimą į jo kabinetą. Vėl nuraustu.
– Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, – atkertu ir jis nusišypso plačiau.
„Džiaugiuosi, kad laikai mane sąmojinga“, – pagalvoju žengdama į vestibiulį ir giliai širdyje rūstaudama. Labai nustembu, kad, išėjęs iš kabineto, jis lydi mane toliau. Ne mažiau nustebusios nuo savo rašomųjų stalų akis pakelia ir Andrėja su Olivija.
– Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausia Grėjus.
– Striukę.
Olivija pašokusi atneša mano striukę, Grėjus ją pačiumpa. Ir padeda man, kvailokai susidrovėjusiai, ją apsivilkti. Trumpai uždeda rankas man ant pečių. Nuo šio Grėjaus prisilietimo net aikteliu. O jis, net jei ir pastebi, neišsiduoda. Paskui ilgu smiliumi paspaudžia lifto mygtuką – mudu stovime ir laukiame: man nejauku, o jis abejingas ir ramus. Durims atsidarius, puolu į kabiną, kad tik greičiau ištrūkčiau. Man tikrai reikia iš čia išsinešdinti. Atsisukusi pažvelgiu į Grėjų ir pamatau jį ryte ryjantį mane akimis, nugara atsišliejusį į durų staktą šalia lifto, viena ranka atsirėmusį į sieną. Jis išties atrodo nepaprastai. Tai mane erzina.
– Anastazija... – atsisveikindamas ištaria jis.
– Kristianai... – atsakau jam.
Laimė, tuomet užsidaro lifto durys.
Bus daugiau.
