Penkių daugiausiai jūsų balsų sulaukusių istorijų autoriams: Kristinai, Rūtai, Dariui, Lolitai ir Laimiui dovanojame konkurso rėmėjo - vyno „Torres San Valentin“ prizus - taurių vynui rinkinius, o DELFI skaitytojui Laimiui, surinkusiam daugiausiai balsų (79 (23,7 proc.) dovanojame ir ir aukso spalvos kamščiatraukį!
Su nugalėtojais susisieksime asmeniškai.
Balsavimo rezultatai pašalinus spamą.
Skaitytojų istorijos
Prieš porą savaičių paruošiau savo mylimai žmonytei staigmenų virtinę mūsų sukaktuvių proga (6 metus esame kartu). Aš rašytojas nekoks, bet pabandysiu viską kuo trumpiau papasakoti. Taigi istorija tokia.
Pirmoji staigmena jos laukė tik pramerkus aki: ant lovos krašto - didelė raudona rožė. Radusi gėlę, mylimoji lėkė į virtuvę (ten buvo vaza) pamerkt rožę, o vazoje - dar dvi rožės. Vėliau žmonytė nusprendė eiti išsimaudyti, o išsimaudžius visada nueina į svetainę džiovinti plaukų. Taip buvo ir šį kartą, bet tik atsidarius kambario duris rado dar tris rožes. Po valandėlės susėdom virtuvėj atsigert kavos. Mums begurkšnojant – sučirškė durų skambutis.
Paprašiau jos, kad atidarytų, o ten, laiptinėje, keturios rožės ant laiptų padėtos. Dar po valandėlės, pasišaukiau ją ir sakau „visą dieną kažkas tau gėles dovanoja, pats laikas ir man“ ir įteikiau penkias rožes. Po kiekvienų rožių sekė bučiniai, po pirmosios – vienas bučkis, po antrųjų – du ir tt.
Visose gėlėse buvau įdėjęs lapelius su dvieiliais. Penktojo dvieilio mintis - pakelkim taurę už mūsų šeimos židinį (dvieiliai iš tikrųjų buvo sueiliuoti, bet nenoriu perrašinėti jų). Kai tik perskaitė dvieilį, nuvedžiau ją į kambarį, o ten šampanas ir mūsų vestuvinės taurės. Susėdom ir pradėjom šnekučiuotis, gerdami šampaną. Ji man pasakė, kad liko sužavėta, net įsitempusi jaučiasi. Tuomet iš po staltiesės ištraukiau voką ir įteikiau, pasakęs „Mano mylimajai trupinėlis malonumo“. Voke buvo SPA centro Druskininkuose 1 val. viso kūno masažas. Gražiai sutapo, kad ji pati paminėjo apie savo įsitempimą, tai masažas kaip tik tiko.
Susiruošėm kelionei ir sulaukę giminaičių (su jais buvo sutarta, kad prižiūrės mūsų vaikus) išvykom į Druskininkus. SPA centre, registratūroj, sugadino vieną staigmeną – išdavė, kad buvau ne tik masažą užsakęs, bet ir kambarį rezervavęs. Bet nieko, buvau numatęs kai ką dar. Palydėjau mylimąją į masažo kabinas, o pats nulėkiau paruošti kambarį tolimesnėms staigmenoms. Išdėsčiau žvakes, pribarsčiau rožių žiedlapių, ant lovos iš žiedlapių išdėliojau širdį ir laukiu jos telefoninio skambučio.
Kai paskambino, telefonu pasakojau, kaip rast kambarį. Kai tik įėjo į vidų, įjungiau mūsų mėgstamą dainą ir laukiu, kol prieis. Jai priėjus, apsikabinau ir vieną kartą pabučiavau pasakęs „pirmieji metai“, iškart po to du kartus pabučiavau pasakęs „antrieji metai“, triskart – tretieji metai, keturis kartus – ketvirtieji, penkis kartus – penktieji, ir tuomet vieną ilgą bučinį – šeštieji. Po paskutinio bučinio iš po fotelio ištraukiau puokštę su rožėmis ir įteikiau. Puokštėje buvo įdėtas lapelis, kuriame buvo parašyti visi prieš tai buvę dvieiliai ir paskutinės eilių dvi eilutės. Ir tuomet ji suprato, kad rytinės rožės ir bučiniai simbolizavo mūsų kartu pragyvenus metus: viena rožė, vienas bučinys – pirmieji metai; dvi rožės, du bučiniai – antrieji metai ir tt., o puokštė – mūsų šeštieji.
Vėliau pakviečiau sušokti lėtą šokį. Mums bešokant iš puokštės ištraukiau rožę (ji vienintelė puokštėje buvo netikra, bet beveik nesiskyrė nuo kitų) ir pasakiau „vieno dalyko mūsų bendrame gyvenime aš dar nepadaręs“ ir atidariau tą rožę, o ten žiedas su briliantu.
Tikriausiai aišku, kas toliau – aš pasipiršau (taip jau išėjo, kad mes buvom susituokę be mano pasipiršimo, bet geriau vėliau negu niekad).
Vėliau dar buvo staigmena – S.Povilaičio koncertas. Buvo planuose dar ir baseinas su pirtimis, bet neišėjo, tačiau pažaidėm boulingą, biliardą, pasibuvom kartu, kitaip sakant, linksmai praleidom likusį savaitgalio laiką.
Tai tokias „išdaigas“ iškrėčiau savo brangiajai.
Darius
***********
Susipažinome su drauge lygiai prieš dvejus metus. Įsimintiniausia staigmena ir man ir jai buvo tokia: po pusės metų pažinties sudalyvavome draugų vestuvėse, vestuvės buvo smagios, linksmos ir nuotaikingos. Šventės pabaigoje jaunoji ir jaunasis, kaip žinoma, meta užsimerkusi savo puokštes į aplinkui ją/jį stovinčius viengungius/es, mes laaaaaabai jau norėjome pagauti tą puokštę - aš jaunojo, o ji – jaunosios...
Nepavyko nei man, nei jai. Taigi... O mes jau tada svajojome, kad kitos vestuvės per kurias linksminsimės bus mūsų. Taigi aš nutariau ištaisyti klaidą... Pasiskolinau iš jaunųjų jų jiems jau nebereikalingas puokštes ir kitą dieną susitikę su drauge, jai nežinant, nuvažiavome į labai jau viešą vietą - Rotušės aikštę...
Aš sustabdžiau mašiną vidury kelio, bet taip, kad kiti galėtų mus apvažiuoti (ji nieko nežinojo ir nesuprato, kas vyksta). Išėjau, priėjau prie jos durų, atidariau jas, gražiai ir mandagiai pakviečiau ją šokiui :) iš mašinos bagažinės paėmiau paslėptas puokštes, ir paleidau labai jau garsiai dainą LA VIE EN ROSE Louiso Armstrongo... Mes sukomės meilės valsu skambant šiai nuostabiai romatiškai dainai taip lėtai, gražiai, mielai, susiglaudę, susimąstę, kokie laimingi esam turėdami vienas kitą....
Ir tas šokis, turėjęs būti mūsų, vis tik tapo mūsų šokiu!!! Žmonės aplinkui sustodavo paploti, pajuokauti, kažkokia senelė buvo sustojusi ir taip ilgai ilgai šypsojosi, žiūrėdama į mus....
Svarbu ne dovana, ne staigmena, bet kas ir koks jausmas įdėtas į tą
staigmeną.... Visada prisiminsime tą dieną, tą dainą, manau, nuo tada, nuo tos dienos, nuo to šokio mūsų niekas nebeišskirs. Mes planuojame savo vestuves po kelerių mėnesių, auginame nuostabų triušiuką ir manome, kad netrukus mūsų tikrai bus daugiau negu trys.
Gero pasiklausymo linkiu DELFI redakcijai ir skaitytojams.
Aleksandras ir Jevgenija
*************
Tai buvo nepaprasta diena... Šeštadienio rytas buvo kaip niekada saulėtas ir šiltas. Saulės spinduliai švelniai glostė mano mylimos moters odą, jos plaukai lyg jūros bangos sunkiomis sruogomis krito ant mano rankos. Tokia nuostabi, tokia mylima, tokia reikalinga. Ji dar miegojo... Miegojo šalia manęs.
Kokia palaima kasryt pabusti ir užuosti jos laukinėmis gėlėmis kvepiančius plaukus, jausti švelnią lyg aksomas odą, išvysti jos šypseną ir šiltas, rudenėjančių lapų spalvos akis, kurios degė meile man. Man! Taip ir norisi paskęsti tų rudų akių gelmėje...
Mes jau treji metai kartu, bet kaskart žvelgdamas į ją jaučiu meilę, geismą, aistrą. Šiurpuliukai bėgioja kūnu, kai ji juokiasi, liečia mane, kai lyg laukinė katė koketuoja. Žinau - tai meilė, kuriai nereikia nei praeities, nei ateities. Yra tik dabartis ir mes joje. Nežinau, ar bus lemta sulaukti senatvės dviese, bet tuo pačiu neįsivaizduoju gyvenimo prabėgusio ne šalia Jos.
Ji pabudo, palietė mane ir nusišypsojo. Mintyse pagalvojau, jog turbūt neįmanoma būti tokiam laimingam. Dieve, nejaugi mano svajonėms lemta pildytis? Nejaugi išties buvo lemta sutikti moterį, kurią myliu taip karštai iki beprotybės, kuri yra pati geriausia mano draugė, kuri tarsi užuovėja į kurią norisi skrieti kasdien, vėl ir vėl...
Tą rytą ji su drauge buvo susitarusi važiuoti į kaimo sodybą - pailsėti ir mergaitiškai paplepėti. Ech, jaučiau, jog manoji diena bus nuobodi. Galbūt skaitysiu knygą gurkšnodamas kavą, galbūt su draugu žaisime šachmatais, galbūt... galbūt... galbūt. Tiesiog eilinė diena. Diena be Jos.
O
ro bučinys atskriejo iš nuvažiuojančio automobilio, pro atvirą langą plaikstėsi jos plaukai. Ji išvažiavo ir tą pačią akimirką jau ėmiau jos ilgėtis.
Diena buvo ilga. Rytinis bėgimas, arbata, laikraštis, skambutis draugui, kompiuteris, kava, šachmatai, pasivaikščiojimas parke, namai.
Gatvėje girdžiu automobilio gaudesį. Mašina sustoja – išlipa Ji. Girdžiu kaip ji juokiasi, atsisveikina su drauge.
Ji įskrieja į kambarį. Rankoje ji laiko ant smilgos suvertas žemuoges ir laukinių gėlių puokštę.
– Tai tau, katinėlį, aš taip tavęs pasiilgau, visą dieną laukiau, kol vėl galėsiu tave apkabinti, - ištarė ji švelniu, aksominiu balsu. Kaip tai pažįstama! Ji pasakė tai, ką jaučiau ir aš. Taip, tai tik žemuogės ir laukinės gėlės, bet jaučiausi lyg ji būtų atnešusi man lobį. Man nieko daugiau ir nereikia, tik Jos. O šios žemuogės ir gėlės man ypatingos, nes jas rinkdama ji galvojo apie mane. Ar reikia ko nors daugiau? Jos miela staigmena mano širdį užliejo tokia šiluma, tokia deginančia meile.
Vis nesiryždavau, laukiau patogaus momento, ypatingo įvykio, kažko.... Bet tuo metu ir tą akimirką, žvelgdamas jai į akis, jaučiausi visa savo esybe tikras tuo, ką sakau:
- Aš tiek daug esu girdėjęs apie meilę, meilės žaizdas, nusivylimą ir tuštumą, kuri lieka kai meilė išnyksta, bet nieko nenoriu labiau šiame pasaulyje kaip sugriauti mitą, jog meilė trunka trejus metus. Tokia meilė, kokią jaučiu tau negali trukti keletą metų, ji negali trukti iki gyvenimo pabaigos, ji tiesiog pasmerkta trukti amžinai. Aš noriu pasenti šalia tavęs, bučiuoti tavo žilstančius plaukus, auginti ant palangės pelargonijas, kurių nekenčiu aš, bet dievini Tu ir kasdien kartoti, jog tu esi viskas, viskas, ko man reikia. Myliu tave. Ar sutiksi būti mano mažyte žmona? Ar leisi man tave mylėti amžinai?
Ji žvelgė į mane. Nežinau, ar nustebusi, ar laiminga, ar mylinti. Nežinau nieko, nes tuo metu man žemė slydo iš po kojų ir telaukiau vieno vienintelio žodžio, jos pritariamo žvilgsnio, jos prisilietimo ... Bet ko, kas leistų man suprasti, ką ji tuo metu galvoja, ką jaučia....
Akimirka truko amžinybę...
Ji nusišypsojo, prie mano smilkinio priglaudė savo ranką, pabučiavo mane ir tada su lengvu virpėjimu lūpose ištarė: - Taip....
Taip! Taip! Taip! Ji pasakė „taip“!
Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime.
Nuo tos akimirkos jau pralėkė penkeri metai. Penkeri nepakartojami metai kartu. Prisimenu tą nuostabią dieną, pamenu jos suvertų žemuogių kvapą, laukinių gėlių žavesį lyg viskas būtų įvykę vakar. Jos šilta ir jauki staigmena man pavirto tai akimirkai neplanuotu mano pasiūlymu keliauti per gyvenimą dviese. Nežinau, kurio staigmena buvo įsimintinesnė, bet jos abi kartu sujungė mus amžinai.
Pakartočiau tai vėl ir vėl, kad tik tu būtum kartu. Myliu tave, manoji rude ...
Laimis
**********
Įsiterpsiu ir aš į įsimintiniausių staigmenų verpetą. Per Valentino dieną bus lygiai pusė metų po to, kai su vyru būsime susituokę, tačiau drauge esame daugiau nei 7 metus ir, žinot, šis konkursas privertė susimastyti, kad NĖ KARTO nesu nustebinus savo vyro!
Net ir gimtadienio proga dovanas įteikiu paprastai, o ne pateikiu kaip kokios staigmenos. Užtat vyras visada rasdavo, randa ir ras kuo nustebinti mane... Ir nesvarbu, ar tai yra ypatinga proga, ar tai tik paprasta diena. Staigmenų buvo daug, o kadangi ne viena yra įstrigusi galvoje, sunku būtų išskirti vieną kaip įsimintiniausią...
...niekada nepamiršiu, kai nuo vyro dovanų gavau gitarą ir nesvarbu, kad ja groti iki šiol nemoku, tačiau turėjau tokią užgaidą, o vyras pasirūpino jos įgyvendinimu... Buvo Kalėdos ir po eglute radau miniatiūrinę dėžutę, kurioje buvo ne tik sudėtos, bet dar ir po dėžutės dugnu užslėptos sukarpytos raidės, iš kurių turėjau sudėlioti žodžius. Šiaip ne taip surinkau du žodžius DOVANA AUTOMOBILYJE. Įsikibus vyrui į parankę, nustriksėjau link mašiniuko... Kiek aš ten vargau naršydama automobilio saloną – nieko! Vyras tramdė juoką:) Po kiek laiko sumąsčiau įlįsti į bagažinę, kurioje ir radau išsvajotąją gitarą...
...nepamiršiu, kai per Moters dieną kartu su bendradarbėm vežė namo po darbo vakarėlio ir kiekvienai įteikė po tulpę. Tiesa, jaučiausi kiek nuvertinta, nes irgi gavau vieną, tačiau kaip ir kitos bendrakeleivės buvau sužavėta vyro galantiškumu... Pasiekus paskutinę namų stotelę, mano nuostabai vyras iš bagažinės ištraukė visą glėbį tulpių...
...studijų laikais kartą nustebau pašto dėžutėj radusi į mane veidu nukreiptą pliušinį ežiuką... Ar automobilio priekiniam stikle įspraustą pingviną. O kaipgi tie saldumynai, kurie kaskart būdavo paslėpti mano drabužiuose. Pirmieji jo iškepti man kibinai (ir nesvarbu, kad jų valgyt nebuvo įmanoma :) - nepyk, Artūrai. O dar kai atvykdavo visuomeniniu transportu į kitą miesto galą žiemą iš pačio ryto tam, kad mane palydėtų iki mokslų...
...aš visad stebėdavausi jo gabumu mane surasti bet kur ir bet kada, be jokio interneto bei sms žinučių ar skambučių pagalbos. Tik eini Vilniaus senamiesčiu ir nesupranti, iš kur jo siluetas išnyra...
...net ir tada, kai jo valia mes buvome išsiskyrę, jis mane sekdavo, stebėdavo ir prieidavo sakydamas, kad netyčia sutiko, o gimtadienio proga turėjo drąsos iš ryto stovėti už durų su rožėm glėby, nepaisant to, kad jau užsitraukė ir mano, ir aplinkinių rūstybę... Net tada, kai buvome išsiskyrę, jis mane vis dar stebindavo...
Ir, mielieji, tai tik maža kruopelytė visų jo staigmenų!
Nepaisant visko šiandien aš džiaugiuosi, kad išsipildė vyro žodžiai, kuriuos jis man rašė dar būnant mums nupiepusiais paaugliais. Tai buvo laiškas berniuko, kuris išdėstė viską, kas buvo jo įsimylėjusioj širdutėj... Šis laiškas iki šiol sukelia man aibę sentimentų ir spaudžia ne vieną ašarą, todėl....
...“Artūrai, nepaisant to, kad esu toks paršiukas, neturintis tokios kūrybinės gyslelės kaip tu, bet aš tau visada būsiu dėkinga už tai, kad tu ESI, kad tu esi SU MANIMI... Myliu tave labiau už labiausiai!”
Tavo Kristina
*******
Valentino diena man visada asocijuodavosi su romantiška vakariene žvakių šviesoje. Na, turbūt ne tik man, bet ir kiekvienam, nes toks jau nusistovėjęs stereotipas žmonių pasąmonėse, panašiai kaip yra su tradicija Šv. Kūčių vakarą vakarieniauti su visa šeima... Bet drįstu, griežtai teigti, kad niekada to nemėgau.
Nemėgstu jokių minkštų žaislų, tuo labiau širdelių, rožių žiedlapių ir vakarienės dviese žvakių šviesoje (tik ne per Valentino dieną). Turiu omenyje ne tai, kad reikia laužyti tradicijas, bet gi meilės diena turėtų būti kitokia.. . Viena yra susirinkti prie Šv. Kūčių stalo, ir visai kas kita pasakyti, kad tu myli būtent tą žmogų, tą vienintelį, o ne ką kitą, ir tam tikrai netinka šabloniškas būdas, kurį naudoja turbūt 90% visos planetos porų kiekvieną vasario 14-tosios vakarą, jau nežinia kokią galybę metų.
Tiesa, mano vaikinas tokių mano apmąstymų nežinojo. Bet kartą jis tikrai labai maloniai mane nustebino. O buvo taip...
Vasario 14-tąją, kaip įprasta, turėjome praleisti dviese, na ir žinoma su visais anksčiau minėtais atributais, taigi smagiai besišnekučiuodami vykome vakarieniauti. Kelias buvo gana tolimas, taigi važiavome greitkeliu, kur eismas gana intensyvus. Bet staiga jis sustabdė automobilį ir pradėjo apsisukinėti. Na, o aš net nesureaguodama toliau pasakoju savo dienos įspūdžius (maniau, kad jis ką nors pamiršo ir važiuoja pasiimt). Bet automobilio variklį jis užgesino pasisukęs priekiu į šalikelę, taip užblokuodamas vieną eismo juostą.
Išsigandau, klausiu, kas nutiko, ar mašina sugedo? O tada jis rankos mostu mano žvilgsnį nukreipė į automobilio šviesų apšviestą sniegu padengtą lauką, kuriame buvo išpiešta milžiniška širdis su didžiuliu užrašu „MYLIU TAVE“. Sakau nuoširdžiai, tą akimirką maniau, kad tuoj pravirksiu!
Kaip jau minėjau anksčiau, nesu romantikė, bet tąkart suvirpėjo ir mano tvirta širdis, tikrai likau sužavėta. Tada nerūpėjo niekas pasaulyje, net tai, kad mes sustabdėme eismą ir kiekviena pravažiuojanti mašina sustodavo pasižiūrėti, kas nutiko. Taigi, nors po to vistiek pasiekėme savo kelionės tikslą – vakarienę dviese, ji jau buvo pagardinta patirto nuotykio prieskoniu ir atmintyje išliks amžinai, išsiskirdama iš visų kitų turėtų ir turbūt turėsimų.
Štai toks tas mano trumpas pasakojimas. Yra daugybė paprastų, tikrai mielų būdų, kaip suteikti žavesio įprastoms Valentino dienos vakarienėms, taip paverčiant jas ne tradicijos tęsimu, bet tikrai sava švente. Tik reikia nepatingėti pasukti galvelę, gi viskas dėl mylimo žmogaus.
Edita
**********
Mus skiria keli tūkstančiai kilometrų Lietuva - Anglija. Draugas įsitvirtinęs Anglijoje, o aš turiu savo mėgstamą darbą Lietuvoje, todėl jau keletą metų atidėlioju šį ryžtingą žingsnį. Taip ir tęsiasi: reti realūs pasimatymai, virtualus bendravimas Skype ir kasdieninis žinučių rašymas. Nieko keisto, tiesiog tipiška šių laikų situacija.
Artėjo 2010 m. vasario 14 d., kuomet labai norėjosi tą dieną praleisti su savo mylimuoju. Aišku, tuomet supranti, kad to žmogaus šalia nėra ir pasijauti vieniša, keiki tą atstumą, svarstai draugų kvietimą pasilinksminti, na, tiesiog kovoji su savimi... Tuomet apsvarstai visas savo galimybes ir supranti, kad ir toli tas žmogus, bet jis yra pats artimiausias ir brangiausias... Bet tiesiog nereikia pasiduoti ir rasti išeitį iš bet kokios situacijos, kodėl nesugalvojus staigmenos ir neatvėrus savo širdies?
Tad tą dieną išsiunčiau draugui Sms ir paprašiau, grįžusio iš darbo prisijungti Skype. Nors ir vėlus laikas Lietuvoje, buvo 2 val. nakties, bet mano kambarys buvo šventiškas: uždegiau mažas raudonas žvakutes, padengiau stalą, ant kurio dvi taurės vyno ir ką tik iškeptas obuolių pyragas širdelės formos. Atėjus ilgai lauktam laikui, kai draugas grįžo iš darbo, prisijungė Skype programoje, tuomet ir aš atidengiau kamerą... Draugui buvo didelė staigmena matyti mane pasipuošusią romantiškoje aplinkoje, skambant jo mėgstamai muzikai...
Pyliau vyną į dvi taures, raikiau pyragą ir dėjau į dvi lėkštes... ir taip iš visos širdies sveikinau su Valentino diena... Draugo akys švytėjo iš laimės ir tik tvirtino, kad stipriems jausmams joks atstumas ne kliūtis. Romantiška vakarienė užsitęsė iki ryto, nes kartu žiūrėjome graudžią melodramą „P.s. I love you".
Aišku, iš anksto buvau pasirūpinus, kokį filmą transliuos Uk televizija, tuomet ir aš pasistengiau tą patį parsisiųsti. Tai dar viena staigmena jam! Nors tą dieną mus skyrė tūkstančiai kilometrų, bet mes buvome šalia savo išsakytais jausmais, savo svajonėmis ir bendra ateitimi...
Sekančią dieną įsijungiau kompiuterį, o ant ekrano buvo likusios žymės nuo raudono lūpdažio... P.s. I love you...
Lolita
***********
Mes su draugu kartu esame jau treji metai, mudu labai laimingi kartu ir su kiekviena diena vis labiau mylime vienas kitą bei branginame mūsų meilę. Pradžioje draugystės, kai buvo praėję kokie pusę metų, susipykom dėl kažkokios smulkmenos, kas dažnai pasitaiko porų santykiuose.
Visiškai nebendravome kokias dvi dienas, buvau užsispyrusi, pirma nesistengiau taikytis ir buvo keista, kodėl jis pats nerodo iniciatyvos tam, bet vėliau supratau…
Po tų dviejų dienų radau pašto dėžutėje Meilės laišką, kuriame buvo parašyti patys gražiausi ir nuoširdžiausi meilės žodžiai man, skaičiau ir galvojau, ar šis laiškas tikrai man, bet atpažinau brangiausiojo rašyseną.. Gale laiško buvo pridėta, kad rytoj vakarop būčiau namie ;) galvoju, na, ir kas gi čia dabar bus… bet paklausiau ir tuo laiku buvau namie.
Kitą dieną gaunu žinutę, kad išeičiau į balkoną… Išėjusi pamačiau, kad lauke mano mylimasis su puokšte rožių ir gitara ruošiasi dainuoti man po langais… Jį pamačiusi net nesupratau, kas vyksta, maniau, taip būna tik serialuose, bet, pasirodo, ir realiame gyvenime galime taip jaustis. Jis pradėjo dainuoti ispanišką dainą “Te vi venir”, kuri man labai patinka, jam bedainuojant netgi keli žmonės sustojo paklausyti, o pabaigus plojo.
Stovėjau ir žiūrėjau apstulbusi, bet buvo taip neapsakomai gera, kad net nemoku apibūdinti to jausmo. Truputį atsipeikėjusi greit nubėgau jį apkabinti ir pabučiuoti, nes tą akimirką daugiau nieko kito nesinorėjo. Jis man padovanojo raudonų rožių puokštę, atsiprašė ir pasakė: “Mylėsiu tave tol, kol nuvys paskutinioji”, o pasirodo, ten buvo viena dirbtinė rožė, kuri ir dabar “žydi” ant mano stalo ir vis primena tą nuostabią staigmeną ir mūsų Meilę…
Tą dieną supratau, kad ne kiekvienas vaikinas išdrįstu tai padaryti ir nusprendžiau, kad šito pačio šauniausio žmogaus pasaulyje tikrai nepaleisiu! Ir nei kiek nesuklydau taip manydama, nes jis mane verčia jaustis pačia pačiausia mergina pasaulyje.
Indrė
******
20 ties metų vedybų sukaktis. Ką šį kartą padovanoti žmonai? Kailinius? Ar tai dovana, jei pirkta iš bendrų šeimos pinigų? O be to, krizė... sumažino atlyginimus... pabrango šildymas.... nukrito akcijų kursas...
Gaila, kad neįsirašiau į medžiotojus. Tada gal ką nors nušaučiau, partempčiau ir padovanočiau...
Gerai, kad vedžiau pavasarį. Nuėjau į pamiškę žibučių. Buvo gan šalta ir nemaža sniego. Radau pražydusią tik vieną.
Grįždamas dar užėjau į parduotuvę ir nupirkau juodos duonos kepalą.
Žmonai parėjus, padaviau duoną ir melsvą žibutę.
Žmona iš nuostabos išplėtė akis...
Aš „užbėgau už akių“ ir pasakiau:
Ši gėlelė maža, bet kvapni, ir pavasarį, nežiūrint negandų, pražysta pirmoji. Kas dieną valgau juodą duoną ir niekada man neatsibosta.
Kaip ir tu...
Žmona buvo laiminga. Nuostabiai kvepėjo žibutė... Valgėme abu juodą duona, ir ji mums, kaip kas dieną, buvo skani...
Petras B.
**********
Žiema - tai metų laikas, kur dažniausiai vakarus praleidžiame sėdėdami namuose, svajodami apie vasarą, prisimindami jos linksmybes: išvykas prie ežerų, deginimąsi karštoje saulėje, nakvojimą palapinėse.
2010 metų žiema buvo labai šalta ir aš nutariau vyrui padovanoti vieną tų vasaros dienų. Grįžusi iš darbo anksčiau, sustumdžiau baldus kambaryje, vidury jo pastačiau palapinę, pripūčiau čiužinį. Iš obuolių padariau simpatiškas žvakides kurios turėjo priminti deglus ir suteikti romantikos. Beliko tik susigalvoti laužą. Laužo imitacija buvo šokoladinio fondiu rinkinys.
Paruošiau iškylos krepšelį: pledas, šampanas, taurės, šokoladas, supjaustyti vaisiai, fondiu. Keletą dienų prieš tai susiradau įrašą su romantiška melodija ir paukščių skleidžiamais garsais. Beliko sulaukti vyro.
Jam grižus namo, paprašiau, kad apsirengtų paruoštais jam vasariniais rūbais. Įteikiau iškylos krepšelį ir pasakiau, kad šiandien praleisim romantišką vasaros vakarą. O už lango buvo -20. Vyras buvo apstulbęs, kai atidariau kambario duris, o ten girdisi paukščiai, stovi palapinė, apsupta žvakių. Vakarą praleidom gerdami šampaną, ruošdami fondių ir prisimindami praėjusią vasarą. Vyras net paėmęs gitarą sudainavo vieną vasariškų dainų. Na, ir kaip pridera, nakvojom palapinėje.
Julija
********
Labiausiai įsimintina staigmena man buvo surengta 18-to gimtadienio proga. Mano mylimasis su draugais tuomet pirmiausiai nuvežė mane į miesto centrą ir įdavė į rankas raktelį nuo prekybos centro daiktų saugojimo dėžutės.
Nuėjau į prekybos centrą ir atrakinau dureles, viduje buvo raštelis ir kitas raktelis... Mūsų mieste tuo metu vienas šalia kito stovėjo du dideli prekybos centrai ir antrasis raktelis kaip tik buvo nuo antrojo prekybos centro.
Rašteliai skatino skubėti, o raktelių buvo tikrai nemažai, tad laksčiau kokius 5 kartus pirmyn atgal... Galiausiai radau raštelį, kuris nurodė ateiti į šalia stovinčios gimnazijos mašinų stovėjimo aikštelę. Joje buvo tuščia, tačiau man atėjus tuoj atsirado ir vienas draugas, kuris užrišo man akis. Tada prie mūsų privažiavo mašina ir pradėjom ilgą kelionę. Iš tiesų tai kelionė nebuvo tolima, tiesiog daug kartų važinėjom ratais. Galiausiai atsidūrėm kažkur gamtoje. Kvepėjo šlapia žeme, pradedančia dygti žole, girdėjau vandens tėkmę. Man nuėmė raištį nuo akių...
Stovėjau prie upės, kurioje su tais pačiais draugais praleidome daugybę vasarų, maudėmės, žaidėm kartu. Per tą upę eina ir geležinkelio tiltas, o ant jo buvo pakabintas milžiniškas plakatas, sveikinantis mane su gimtadieniu, draugų spalvintas, gražintas... Visi stovėjo pasipuošę, savimi besididžiuojantys, su šypsena veiduose, rankose laikė balionų, taures, putojančio šampano. Man tai buvo pati nuostabiausia staigmena. Šalia buvo visi geriausi ir mylimiausi žmonės ir dar man labai brangioje vietoje!
Rūta
