Milda – išvaizdi 28 metų moteris. Kamuojama nevilties ir skausmo rauda mano kabinete: „Norėjau būti jam pati geriausia pasaulyje, vienintelė ir nepakartojama. Visur jį lydėjau, nenorėjau paleisti nė minutei, kad tik jis nesijaustų vienišas. Visoms jo ir savo draugėms iškart pasakiau ir perspėjau, kad Tomas tik mano. Norėjau apginti jį nuo tų įtartinų draugų ir, svarbiausia, draugių. Nesiekiau jo supratimo, nesukau jam galvos savo nuotaikomis ir išgyvenimais. Tereikėjo, kad jis nuolat žavėtųsi, rūpintųsi manimi, būtų dėmesingas tik man. Nieko daugiau jo neprašiau, tik norėjau, kad jis taptų mano vyru. Vieną vakarą jis man tepasakė: „Atleisk, Milda. Aš daugiau taip negaliu.“ Ir išėjo. Nieko nesuprantu. Ką aš padariau ne taip!? Kas vyksta, daktare?“
Deja, psichologams dažnai tenka girdėti tokias graudžias meilės istorijas. Ką gi Milda darė ne taip, ko ji nežinojo ir nesuprato, kodėl meilė tapo skausmu jos vyriškiui ir jai? Teko klientei paaiškinti, jog jos jausmai yra ne meilė, o neurotinis meilės poreikis, kad Milda ne mylėjo o savinosi, troško besąlygiško pripažinimo, jog žodžiai „visur jį lydėjau, nenorėjau paleisti nė minutei, kad tik jis nesijaustų vienišas“ buvo ne rūpestis, o liguistas noras turėti, užvaldyti partnerį, kontroliuoti jį kaip savo daiktą ir riboti jo laisvę.
Pagrindinės liguistos meilės formos
Savininkiškumas. Siekiama visiškai užvaldyti, pasisavinti partnerį. „Meilės savininkas“ visada jaučiasi nesaugus, prislėgtas ir nelaimingas, kol šalia neatsiranda auka – atsidavęs gerbėjas, kuris mylės ir rūpinsis tik juo. Partneriui jis griežtai uždraudžia bendrauti su kitais priešingos lyties žmonėmis. „Savininkas“ reikalauja besąlygiškos meilės ir rūpinimosi tik juo.
Toks žmogus kankina savo išrinktąjį nesibaigiančiais ginčais, kivirčais, skandalais, isterijomis, tačiau kartu ir visiškai nuoširdžiai tiki, jog tokiu būdu išreiškia savo meilę. Moterų „savininkių“ troškimas ištekėti yra artimas manijai. Kitas svarbus šio tipo bruožas – nepasotinamas dėmesio troškimas, kuris pasireiškia aštraus, skausmingo ir dažniausia nepagrįsto pavydo scenomis. Liguistas pavydas rodo prasidedančią paranoją.
Pripažinimo troškulys. Žymusis ispanas gundytojas Don Žuanas buvo tipinis neurotikas. Iš kiekvienos naujos moters jis laukė prisipažinimo, kad jį myli. Jo sulaukęs pereidavo prie naujo objekto. O jei ilgai tokio žmogaus nerasdavo, jį pradėdavo kankinti depresija, liguistas liūdesys ir neviltis.
Toks žmogus linkęs kurti „haremo“ tipo santykius. Jis siekia turėti kuo daugiau partnerių. Kokybės stoką jis priverstas maskuoti nesaikinga kiekybe. Siekti moters donžuanui kur kas paprasčiau ir saugiau negu ją turėti.
Neurotiko poreikis būti mylimam yra perdėtas. Tokio žmogaus nuotaika genda, net jeigu aplinkiniai žmonės būna malonūs su juo kiek mažiau nei įprasta. Tada jis tampa irzlus, viskuo nepatenkintas ir nervingas. Šiam žmogui žūtbūt reikalingas nuolatinis jo privalumų ar gebėjimų pripažinimas ir patvirtinimas net smulkmenose. Jis laiko save žvaigžde ir tai yra tarsi psichologinis „kuras“ manipuliuojant aplinkiniais. Netekęs nuolatinio pripažinimo, jis grimzta į depresiją.
Harmoningam žmogui taip pat svarbi meilė ir pripažinimas, bet ne visuomenės, o tik tų žmonių, kuriuos jis myli ir vertina pats. Neurotinė meilė yra įkyri ir neišranki.
Reiklumas. Pasitaiko žmonių, kurie reikalauja iš savo partnerio besąlygiškos meilės. Dažnai jie teigia: „Taip, aš esu toks, ir tu privalai mylėti mane tokį, nepriklausomai nuo mano elgesio ir išdaigų.“ Jų nuomone, partneris turi būti laimingas ir patenkintas jau vien tuo, kad jam yra leista mylėti ir būti šalia.
Be to, partneris privalo nuolat įrodinėti savo „tikrąją“ meilę, aukodamas tam savo principus, laiką, pinigus. Menkiausias šių reikalavimų nevykdymas interpretuojamas kaip meilės išdavystė. Bet kokie kiti santykių niuansai laikomi atstūmimu. Net aplinkiniai žmonės vertinami pagal šiuos kriterijus ir dėl menkiausio neatitikimo vadinami intrigantais ir išdavikais.
Viena dažniausiai pasitaikančių reikalavimo formų – spekuliavimas meile: „Jei tu nepadarysi to ir ano, vadinasi tu manęs nemyli!“ Tai yra savotiška moralinio šantažo apraiška.
Kartais seksas yra vienintelis dalykas, kuriuo toks žmogus gali „atsidėkoti“ savo partneriui už nesklandumus, nuolatinius ginčus, prašymus, reikalavimus ir sąlygų kėlimą. Blogai yra tai, kad dažnai tokioje situacijoje net ir seksas nėra geismingas ir svarbus. Normalūs intymūs santykiai yra natūrali harmoningos meilės dalis, jos sustiprinimas. Neurotikui tai yra vienas iš nedaugelio ar apskritai vienintelis emocinių santykių „tiltelis“, jungiantis jį su partneriu. „Atsidėkoti“ seksu neurotikui kur kas paprasčiau nei kurti ir palaikyti tikruosius meile pagrįstus santykius.
Pažvelkite į savo meilę
Išvardintieji trys neurotinės meilės požymiai yra pagrindiniai. Tačiau liguista meilė gali pasireikšti ir kitaip. Pavyzdžiui, žmogus gali būti įsitikinęs, kad nuoširdžiai myli visus aplinkinius, bet nesugebėti pamilti vieno konkretaus žmogaus. Arba įkyriai ir absoliučiai neigti meilės egzistavimą. Egzistuoja ir „narcizo meilė“, kai matome ir mylime tik save, tik savo savybes ir privalumus, ir „aukos sindromas“, tai yra manipuliavimas partneriu vaizduojant save meilės auka: „Aš atidaviau viską dėl mūsų meilės (šeimos) ir ką už tai gavau, kuo tu man už tai atsidėkojai!?“
Jeigu jūs, atidžiai išanalizavęs savo ar savo partnerio elgesį, aptiksite aprašytas santykių schemas, vadinasi susiduriate su labai rimtomis kliūtimis siekdami tikrosios, harmoningos meilės.
Ką tokiu atveju daryti? Ar reikia žmogų gydyti nuo „neurotinio meilės poreikio“, ar verčiau patenkinti jo kaprizus, mylėti jį ir romiai priimti jo tokią „savotišką“ meilę? Nuolankiai priimdami tokią meilę, mes leidžiamės manipuliuojami. Patys skatiname liguistus jausmus. Jeigu jums yra svarbi tolesnė jūsų santykių raida ir jūs nesate abejingi vienas kitam, tuomet nevertėtų nuolaidžiauti liguistiems įgeidžiams ir manipuliacijoms, nes toksai nuolaidžiavimas tikrai nepadės pagerinti santykių.
Gydimas vitaminais, vaistais, trankvilizatoriais, hipnoze ar elektros šoku čia taip pat nepadės. Išvardinti liguistos meilės požymiai nėra gili patologija, psichozė, biologinės disfunkcijos išraiška ar nepilnavertiškumo kompleksas. Veikiausia šis „nukrypimas“ yra neadekvatus atsakas į konkretų įvykį, kadaise patirtos egzistencinės psichinės traumos pasekmė. Egzistavimo trauma – tai aštrus liguistas išgyvenimas, patyrus skausmingą „smūgį“ moralei ir dvasinio gyvenimo pagrindui. Dažniausia tai siejama su patirta nelaiminga meile be atsako, svarbių ar artimų žmonių apgaule, išdavyste, pažeminimu, atstūmimu, neteisybe, nusivylimu, lūkesčių žlugimu ir pan.
Tarkime, minėtosios Mildos atveju paaiškėjo, kad tokia trauma jai buvo nelaiminga mokyklos meilė. Mylimas vaikinas merginą paliko dėl jos geriausios draugės. Tuomet Milda ir nusprendė niekada nė su kuo „nesidalinti“ vyru, pasisavinti jį ir visiškai kontroliuoti. Tada tai buvo tik jaunatviškas maksimalizmas, tačiau ilgainiui jis tapo vienintele meilės apraiškos forma.
Patyrus tokią ar panašią traumą, pradeda kamuoti baimės, nerimas, nepasitikėjimas savimi ir, galiausiai, atsiranda tvirtas įsitikinimas, kad taip ir turi būti, o tai jau ir yra sutrikimas.
Tik harmoninga, šviesi meilė, kaip nuostabus, didingas jausmas, gali suteikti žmogui tikrą dvasinį ir fizinį pasitenkinimą. Mylintys žmonės turi siekti abipusio supratimo, nebijoti paklausti apie tikrus savo partnerio norus, lūkesčius ir nuogąstavimus, aptarti savo jausmus ir išgyvenimus, dalintis jais su savo artimaisiais. Psichologas gali išspręsti daugelį psichikos problemų, bet jeigu žmogus savo noru liks meilės vergu – čia jokia psichoterapija nepadės. Geriausias testas nustatyti, ar jauti neurotinę meilę, yra nuoširdžiai pakalbėti su savo išrinktuoju.
Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Sukurti save. Pokalbis su Seimo nare Marija Aušrine Pavilioniene
Kaip priversti paauglius dirbti? Susikalbėti su vaiku, kuris jau ne visai vaikas, gali būti sudėtinga.
Suaugę vaikai ir jų tėvai. Kada iš tikrųjų tampama suaugusiuoju?
Apie meilės kišenes. Pinigai – vienas iš (bet ne vienintelis) santykių išteklių.
Neurotinė meilė. Ar per daug meilės visada reiškia meilę?
Puikybės drakonas. Kai pasitikėjimas savimi pradeda griauti sielą...
Apie žudančius ir laiminančius darbus. Darbe galima patirti laimingiausių gyvenimo akimirkų.
Svarbiausia – būti svarbiam. Interviu su Liuksemburge dirbančia lietuve gydytoja S. Paruliene-Musteikyte
Vyriškumo sampratos ir iššūkiai tėvystei. Beveik muilo opera ir sociologinės įžvalgos į vyriškumą.
Virtuali psichologija. Psichologinė konsultacija internetu – jau ir Lietuvoje.
Nieko neveikimo meistrystė. Kartais, kad būtų poveikis, reikia tiesiog... nieko neveikti.
Tėvystė ir pagirios arba kodėl gera auginti dukras. Vyrijos slapstymosi galimybės auginant ir auklėjant vaikus – beribės...
