„Prancūzai apie tai negalvoja“, - sako prancūzų rašytoja Agnes Poirier. „Tai tik gandas. Tai asmeniniai reikalai, ir jie gali daryti, ką nori - tai nesusiję su politika. Jei išduodi žmoną, nereiškia, kad išduosi ir valstybę. Tokia yra daugelio prancūzų nuomonė.“
Nusivylusi tokiu atsakymu, paskambinau Britanijoje gimusiai, bet jau 20 metų kitoje Lamanšo pusėje gyvenančiai knygos „The Secret Life of France“ autorei Lucy Wadham. Kai ji buvo dar neseniai ištekėjusi, ją šokiruodavo dažni dabar jau buvusio vyro draugų pasiūlymai „trumpam pasimatyti”. Buvau tikra, kad Lucy mielai aptars tariamų Sarkozy meilės nuotykių detales ir straipsnį laikraštyje apie tai, kad prieš keletą savaičių Carla su dainininku išlėkė pailsėti į Tailandą, o Sarkozi nusiuntė privatų lėktuvą parskraidinti ją namo.
Deja, ne. „Tikriausiai jau tapau vietine, “ - pasakė ji, tarsi atsiprašinėdama. „Šie gandai Paryžiuje sklandė prieš du mėnesius. „Ar girdėjai, kad jie išsiskyrė? “, kalbėjo žmonės, bet nenorėjau leistis į kalbas, nes, kaip prancūzai, manau, kad asmeniniai žmonių gyvenimai - ir meilės reikalai - nėra naujienos. “
Atrodo, kad tuo tiki net prancūzų laikraščiai, kuriuos ilgai kontroliavo griežti privatumo apsaugos įstaymai. Sekmadienį „Le Journal du Dimanche“ publikavo straipsnį apie tariamą Sarkozy neištikimybę; kitą rytą straipsnis iš internetinės svetainės dingo. Nuo tada prancūzų spaudoje apie tai nebuvo užsiminta nė žodeliu. Televizijoje kitaip. Mums, anglosaksams, paskalų mylėtojams, buvo labai smagu pažiūrėti SkyNews interviu su Carla Bruni, kuriame ji sakė: „Mano vyras niekada nesulaužytų ištikimybės. “
Prieš pasklindant gandams, ši frazė būtų nuskambėjusi kaip priesaika vienas kitam, nors tame interviu Carla nenorėjo patvirtinti, kad santuoka bus „amžina“. Dabar tai panašu į apgalvotą žaidimo ėjimą, reiškiantį, kad bet kokios Sarkozy šnekos apie jo nuotykius - tai bandymas neatrodyti kaip vargšui žmonos apgaudinėjam vyrui. Ji, Carla, buvo laisva siela, įnešusi spalvų į niūrų Eliziejaus rūmų protokolą, jai teko įsispirti į bekulnius batelius, stovint šalia žemesnio sutuoktinio, avinčio batais su aukštokais kulnais.
Prancūzai skiriasi nuo britų, bet ši istorija įrodo, kad kultūrinis skirtumas yra kur kas platesnis nei 21 vandens mylia, skirianti šias dvi valstybes. Britanijos vidaus reikalų ministras David Blunkett atsistatydino po to, kai išaiškėjo jo romanas su Kimberley Quinn - ištekėjusia moterimi, kurios vaikų auklei Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai padėjo greičiau gauti vizą; Blunkett neigė bet kokią pagalbą. Tuo tarpu prancūzams buvo normalu, kad kultūros ministras Frederic Mitterrand prisipažino buvęs sekso atostogų Tailande - jis ir toliau dirbo savo darbą.
Britanijoje John Terry ir Ashley Cole laikraščių antraštėse vadinami išdavikais; Prancūzijoje nieko nešokiruoja prezidento, o juo labiau futbolininkų poelgiai. Kai buvusio prezidento Jacques Chirac pavaldiniai paviešino faktus apie jo „trijų minučių, įskaitant dušą“ pasimatymus su daugybe meilužių, tai tik suteikė jam daugiau vyriškumo.
Niekas nenustebs, jei paaiškės, kad Sarkozy/Bruni santuoka nėra tvirta kaip uola. Jų praeitis spalvinga: vienas Carlos buvusių meilužių - vyro, kuriam ji pagimdė sūnų, tėvas; o Sarkozy, tada Neuilly meras, su buvusia žmona Cecilia užmezgė romaną, kai ji dar buvo ištekėjusi už kito. Be to, Sarkozy ir Carla susituokė gana skubotai, 2008 m. vasarį, praėjus vos 4 mėnesiams nuo pažinties. Ar galima tikėtis visiškos ištikimybės iš moters, kuri prieš santuoką žurnalistui pasakė: „Monogamija - siaubingai nuobodu“?
Prancūzai mano, kad mėgautis gandais, nors ir kokie intriguojantys jie būtų, yra neskoninga. Be to, mūsų piktdžiugiškas domėjimasis trapiais kitų santykiais gali pakenkti ir mūsiškiams. Poirier sako: „Kai tuokiatės, prisiekiate ištikimybę, bet jei keletą kartų suklumpsite, tai ne pasaulio pabaiga.“ Sunku nesutikti su Wadham žodžiais, kad Prancūzijos kultūriniame kontekste lengviau pateisinti neištikimybę, nes „jei visuomenė jūsų nepasmerkia, mažiau skauda.“
Mes, mėgstantys smerkti anglai, galbūt turėtumėte permąstyti savo požiūrį į ištikimybę, nes gyvename ilgiau, ir pasižadėjimo gali tekti laikytis pusę šimtmečio. Net gulbės, kažkada laikytos ištikimybės simboliais, nėra tokios jau ištikimos, nors visada sugrįžta pas savo partnerius.
Vis daugiau psichologų mano, kad nereikėtų taip sureikšminti neištikimybės. Esther Perel, specialistė iš Niujorko, buvo viena pirmųjų, savo knygoje „Mating in Captivity“ pasiūliusi racionalesnį - prancūzišką - sprendimą, kaip padidinti sėkmingos santuokos tikimybę. Pasak jos, santykiai už santuokos ribų - tai būdas atrasti save ir pagyvinti išsivadėjusį seksualinį gyvenimą. “Pajutę pavydą, imame labiau branginti kitą žmogų.”
„Tai skamba kaip pateisinimas,“ - sako klinikinės psichologijos specialistas Roy Shuttleworth. Pagal jo teoriją, vedę žmonės nuklysta į šoną todėl, kad nori išlaikyti atstumą, kuris labai svarbus, kai egzistuoja praradimo galimybė. Jis pateikia pavyzdį apie nuotaką ir jaunikį, kurie sulaužė neištikimybę savo vestuvių išvakarėse (ji - su pabroliu, jis - su pamerge), nes netrukus turėjo tapti labai artimi; jie nesąmoningai troško atstumo, ar bent jau taip aiškina teorija. Jis net bando rasti priežastį, kodėl tiek daug vyrų yra neištikimi, kai jų žmonos laukiasi: „Jie žino, kad kūdikis juos, kaip porą, suartins.“
Kita psichologė, Janice Hiller, laikosi kitokio požiūrio: „Į neištikimybę stumia jausmas, kad esi apleistas, tavimi nesirūpinama. Jei visuomenė būtų tolerantiškesnė, poroms būtų lengviau išsiaiškinti, dėl ko šie jausmai kyla.“
Galbūt tai tiesa, bet niekas nerekomenduoja sukti į kairę. Kad ir kaip dažnai nutinka taip, kad susižavime kažkuo kitu, o ne sutuoktiniu, neištikimybė suteikia daug skausmo. Daugelis žmonių idealu vis dar laiko monogamiją. „Mes norime turėti ypatingą žmogų,“ - sako knygos „Couples“ autorė Kate Figs. „Kai kuriems žmonės lengviau, kai yra taisyklės, apibrėžiančios, kas leistina, o kas ne. Tačiau seksualinis ryšys - tai rizika, kad galite prisirišti. Žmonės turėtų paklausti savęs: „Kam man to reikia?“ Greičiausiai kažko trūksta.“
„Relate“ atstovė spaudai Paula Hall mano, kad prancūzų požiūrį į neištikimybę galima vadinti siektinu, bet ne visada įgyvendinamu. Galbūt, kaip rodo „Lust in Translation“ autorės Pamelos Druckerman atliktas tyrimas, prancūzai iš tiesų yra mažiau neištikimi nei britai, nes realiau suvokia buvimo ištikimam sunkumus, ypač toli nuo namų. Nė vienam prancūzui nešautų į galvą viešai atsiprašyti, kaip tai padarė Tiger Woods. Bent jau ne už neištikimybę.
Prancūzams labiausiai nepatinka tai, kad Sarkozy/Bruni pora tapo pajuokos objektu: iš pradžių patys viešai kalbėjo apie savo asmeninį gyvenimą, o dabar duoda peno skandalingoms istorijoms internete. Kurias, ne paslaptis, labiausiai skaito anglosaksai.
