Blakstienų tušas dovanojamas: Annai, Vulkaniukei, Ievai T., Gaivai, Simui, Reginai bei Tik tavo S...
Su nugalėtojais susisieksime asmeniškai.
Žemiau - dalyvių istorijos
Jono istorija
Netikėjau meile nei iš pirmo, nei iš antro žvilgsnio. Maniau, kad pirmą kartą susitikus tegalima susižavėti, bet ne daugiau. Tačiau teisingas posakis: niekada nesakyk niekada. Užkibau ant tos meškerės, kuri vadinama meile, kaip koks karosiukas, visai to nesitikėdamas ir apie tai dar net negalvodamas. Buvau pakankamai jaunas, šiek tiek virš dvidešimties.
Eilinį sykį su draugais ėjome į šokius tiesiog gerai praleisti laiką, tačiau tas vakaras baigėsi pažintimi, susižavėjimu ir proto aptemimu. Ji stovėjo nuošaly, tokia liekna, daili panelė, labai švelnių bruožų, šalia arogantiškų panelių atrodė kaip kuklumo įsikūnijimas. Ji mane tiesiog pakerėjo.
Šokome ne vieną, o vieną paskui kitą šokį, šnekučiavomės ir man buvo taip jauku su ja, tarsi pažinočiau daugybę metų. Šokiams pasibaigus palydėjau iki bendrabučio, kur gyveno kartu su bendrakursėmis.
Kas keisčiausia, kad tą vakarą bendravom lyg senai pažintumėm vienas kitą, o aš net nesužinojau jos vardo. Kitą dieną jau po paskaitų važiavau pas ją. Žinojau, kur gyvena, tad labai norėjosi kuo greičiau susitikti, jaučiausi lyg paauglys ar iki ausų įsimylėjęs mokinukas.
Duris atidarė jos draugė, o kambaryje čiauškėjo net 5 merginos. Šiek tiek pasimečiau, kai manęs paklausė: „Pas ką? Ieškai ko?“ Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo gan juokinga, tačiau atsakiau, kad ieškau angeliuko. Mergina šyptelėjo ir tarė: „Angele, pas tave atėjo“. Matyt, širdis tą kartą nesuklydo ne tik įsimylėdama, bet ir vardą pakuždėdama. Esame kartu jau ne vieneri metai. Ji puiki žmona, gera draugė, nuostabi mama.
Tad nebijokite įsimylėti, net jei netikite meile iš pirmo žvilgsnio.
***************
Eglės G. istorija
Meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja. Niekada tuo netikėjau. Visada juokdavausi iš naivių mergaičių, kurios tiki pasakomis iš lėkštų filmų, kur iš meilės netenkama proto, iš tų eilių, kurias rašo įsimylėję poetai... Kol vieną dieną pamačiau Jį... Jį - žemoko ūgio, stamboko sudėjimo, kitatautį, apsikarsčiusį auskarais. Pamačiau ir nė sekundėlei nesuabejojau, kad tai Jis...
Jis stovėjo salės kamputyje, kramsnojo savo apatinę lupą ir spoksojo į mane. Visą gyvenimėlį įsivaizdavau, kad Jis turėtų būti aukštas, protingas, sportiškas ir, žinoma, lietuvaitis. Bet kai pamačiau Jį... Iškart įsimylėjau.
Tai buvo meilė, kuri sukelia drugelių plazdenimą pilve, meilė, kuri apsuka galvą, kuri sužeidžia širdį, kuri verčia jaustis keistai ir elgtis kvailai. Tai buvo meilė, kuri išaukština žmogų, kuri sujaudina sielą, tai meilė, kuri keičia požiūrį į nuostatas, meilė, kuri išaugina sparnus ir meilė, dėl kurios linksta keliai. Ta meilė užklumpa netikėtai ir visiškai nepasiruošus...Pamačiau Jį ir žinojau, kad tai Jis...
Žinojau, kad Jis prieis ir užkalbins, o pradėjus kalbėtis su tuo žmogumi, jaučiausi taip lyg jį pažinočiau jau šimtmečius. Su juo galėjau jaustis saugiai, laisvai ir nuoširdžiai.. Man patiko Jis, man patiko tai, ką Jis sako, man patiko tai, ką Jis daro, man patiko... Man patiko absoliučiai viskas. Ir nė sekundėlės nesuabejojau, kad tai - meilė iš pirmo žvilgsnio...
Ir kitą dieną, ir kitą savaitę, ir kitą mėnesį aš žinojau, kad tai – Jis. Dabar mus skiria dveji metai ir šimtai kilometrų, bet ta meilė stipresnė už atstumą ir laiką, tai meilė,kuri ateina per akimirką ir pasilieka visam gyvenimui, ir laimingi tie žmonės, kuriems pasiseka išgyventi tą jausmą.Tokia ji – meilė iš pirmo žvilgsnio.
*************
Reginos istorija
Buvau tuomet abiturientė. Sėdėjau už trobos, ant laiptų ir ruošiausi stojamiesiems egzaminams. Na, bent jau bandžiau ruoštis. Prieš mano akis vyko javapjūtė. Kombainai pjovė, sunkvežimiai tik zujo. Ir įkrito man tuomet į akį, oi ne grūdas, o drūtas, augalotas jaunikaitis, sunkvežimio vairuotojas. Pažinojau jį iš ankščiau, juk viename kaime gyvenome.
Matydavau jį motociklu pralekiantį, ar vakaruškose akordeoną virkdantį. Bet būtent aną vasaros dieną tas dailus jaunikaitis man įkrito ne tik į akį, bet ir giliai į širdį su visu savo sunkvežimiu, pilnu grūdų, su naujutėle "Jawa'', ir su dideliu dideliu akordeonu, pilnu dainų.
Atėjo jis tuomet neva atsigerti, pasidomėjo, kur stosiu. Po to vis susitikdavome "netyčia''. Savaitgaliais, "netyčia'', su draugu, nešinas akordeonu, pas mane užsukdavo. Ir aidėdavo dainos,
žinomos ir jo paties kurtos! Oi, kas darėsi mano širdyje, oi kunkuliavo mano kraujas! Akivaizdžiai jautėme simpatiją vienas kitam.
Ir ne tik - mane užplūdo kažkoks šiltas, neregėtas jausmas... Dabar suprantu - tai buvo pirmoji meilė. Bet jam reikėjo žmonos čia ir dabar, o aš troškau įkvėpti didmiesčio oro, po mokslo aukštumas pasikarstyti, universiteto duris pavarstyti. Išvykau rudeniop į sostinę studijuoti, o jis, dar prieš žiemą, atšoko vestuves. Su kita..
********
Gaivos istorija
„Pabūk prie manęs. Nepalik manęs vieno“ – prašai.
Aš jau žinau, ką reikia daryti. Suleidžiu raminamuosius, paduodu stiklinę vandens, vaistus...
Matau, kaip ima virpėti rankos, pradeda trūkčioti smilkiniai...
„Tik nepalik... Tik nepalik manęs... Bus viskas gerai“... Jau suakmenėjusiu žvilgsniu prašai, nerišliai kalbėdamas, o kūną ima tampyti baisūs traukuliai. Pamėlynuoja veidas, rankos, susikandžioji liežuvį, apsipili putom...
Aš parklumpu ir meldžiuosi, masažuodama tavo mėšlungiškai sutrauktus kojų ir rankų raumenis, masažuoju, kol viskas nurimsta... Po priepuolio užmiegi... Gilus Tavo miegas mane nuramina. „Ačiū Dievui, kad viskas laimingai“... Kodėl ? Už ką Tau tokia bausmė? Ar už kažkada išduotą mūsų draugystę?
***
Buvo ATOSTOGOS, saulėtos birželio dienos, kai mudu susipažinome. Vaikai dar buvome: man trylika, jam – penkiolika... Taip ir tapome draugais... Kartu lakstydavome po pievas, siausdavome, žaisdavome... Laikas bėgo nenumaldomai... Tik dabar, kai jau virš ketvirčio amžiaus esami pažįstami, galiu prisipažinti: tai buvo meilė – MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO.
***
Birželį tu išėjai į armiją, nes Tau jau buvo aštuoniolika. Aš laukiau Tavęs. Kantriai ir ištikimai. Rašiau Tau laiškus, pasakojau apie mokyklą, bendrus pažįstamus... Žinojau, kad ištikimiausiai laukti gali tik Motina. Tu jos seniai jau nebeturėjai, todėl šią naštą nešiau aš.
***
Birželį Tu turėjai grįžti iš armijos, bet pas mane nesirodei. Slinko kupinos nerimo dienos. Iš draugių sužinojai, kad aš tu jau grįžęs... Paskambinau...
- Atleisk, bet aš grįžau ne vienas... Žmona, tuoj bus vaikas – melavai man...
- Mylėk ją... Būk ištikimas jai... Būkite abu laimingi – palinkėjau....
***
„Žmonos aš neturėjau. Grįžęs iš armijos, norėjau siausti... Tu man atrodei tolima ir labai dar vaikiška“, – sakei man po metų, ir vėl birželį, kai ant mano stalo darbo kabinete suskambo telefonas... Aš, dar nepakėlus ragelio, jau žinojau, kad tai Tu. Intuicija manęs neapvylė...
Visus metus mes buvome laimingi: kartu leidome vakarus ir savaitgalius, kartu ėjome į kiną ir į koncertus, pas draugus... Tas laikas man atrodė niekada nesibaigianti pasaka...
Deja, birželį ir vėl Tu prapuolei.... Aš buvau labai įžeista ir įskaudinta..Netrukus susipažinau su Gedmintu. Jo pakerėta, aš bandžiau užmiršti mus ir Mūsų draugystę..
Dar po metų – birželį – atšokome vestuves... O Tavęs nebuvo... O laimės man užteko neilgam.. Aš dažnai prisimindavau tave... Mintimis šnekėjausi, guodžiausi tau, pasakojau...
Sunkią likimo naštą tempiau viena. Nereikėjo mano išrinktajam nei manęs, nei Vaikų...
***
Birželį Tu vėl mane susiradai. Susiradai ir įkvėpei man noro gyventi. Aš buvau labai paliegusi. Stūmiau dienas, kenčiau girtaujantį vyrą...
AŠ patikėjau savimi, o gal ir tavimi. Radau jėgų, stiprybės išsiskirti. „Jei Dievas davė naštą, tai duos ir jėgų jai nešti“ – kartodavai man dažnai...
***
Tą nelemtą birželį, kai mudu išsiskyrėme – Tu pakliuvai į sunkią avariją, kurios pėdsakai liko visiems laikams...
Ar tam reikėjo to klastingo birželio, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame reikalingi vienas kitam?..
***
Dabar mes kartu... Iš didžiulės meilės gimė ir sūnelis. Dažnai klausiu Likimo, kodėl negalėjome būti kartu iš pradžių? Ar reikėjo tiek nerimo, skausmo ir kančių? Ar reikėjo tiek beviltiško laukimo ir karčių nevilties metų?
***
Brangusis, aš vėl masažuoju tavo mėšlungiškai sutrauktus raumenis... „Viešpatie, kaip Tu kenti“ – galvoju tomis minutėmis ir prašau Dievo palengvinti Tavo kančią.
***
Vėl ir vėl pagaunu Tavo tyrą dėkingą žvilgsnį ryte eidama į darbą... Vėl išvystu tave laimingą, kai grįžtu namo...
„Dieve, ačiū tau, kad mes kartu“ – kartoji man dažnai, o akyse sužibsi ašaros.
***
Tu vienintelis, kuriam esu dėkinga, kad pasijutau reikalinga ir mylima. Tau esu dėkinga, kad išmokei patikėti Savimi, kad išmokei DŽIAUGTIS ŠIA DIENA, ŠIA AKIMIRKA. Ir už kiekvieną jų padėkoti Viešpačiui. Aš kasdien meldžiu Dievo palaimos Mums, vaikams, artimiesiems ir... kad tavo priepuoliai retesni būtų. Tau dėkoju, kad sugebėjau patikėti gyvenimu ir Mūsų Meile.
***
Dvidešimt šešios birželio akimirkos jau praeity. Iš jų jau dvylikti, kai MES KARTU.. AČIŪ BIRŽELIUI....
***************
Monikos istorija
Penktadienis... Jau lygiai savaitė, kaip sėdžiu namie tarp keturių sienų. Lygiai savaitė, kaip liepiu mamai, kad atėjusioms draugėms sakytų, jog manęs nėra. Savaitė, kaip kankinu save klausimais, į kuriuos nerandu atsakymų. Kodėl draugės turi vaikinus, o aš ne? Kodėl jos viskuo domisi, o aš esu tokia pasyvi? Kodėl jos tokios šaunios, o aš nevykėlė? Gal aš kitokia?..
Penktadienis... Savaitgalio pradžia... Reikia kažką daryti, suimti save į rankas, kol nepuoliau į depresiją, reikia eiti ieškoti atsakymų į klausimus.
Oras iš tiesų puikus. Draugių nuotaikos užkrečiančios. Taip, aš pagaliau mieste! Kaip gera matyti seniai matytus veidus, pagaliau nusišypsoti. Draugės pasiūlo nueiti į kiną. Kodėl gi ne? Juk išėjau pasilinksminti, atsipalaiduoti!
Ech, tas netikęs batų raištelis! Perspėjusi drauges, kad jas pasivysiu, stabteliu ir priklaupiu. Greitai jį užrišusi pakylu ir pradedu bėgti. Draugių klyksmas... Smūgis... Tyla... Atmerkiu akis. Kur aš? Prieš akis gelsvos, remonto reikalaujančios sienos. Apsidairau, šalia dar kelios lovos.
„Ligoninės palata“, - nusmelkia mintis. Pamažu prisimenu, kas nutiko. Užsirišau raištelį ir bėgau per gatvę – net neapsidairiusi... Mane partrenkė... Skauda visą kūną...
Kažkas tyliai pabeldžia į duris. Man neatsakius, durys lėtai prasiveria, žiūriu išplėtusi akis. Į palatą įeina apie dvidešimties metų amžiaus simpatiškas jaunuolis su gėlių puokšte.
Man sakė, kad jau turėtum būti nubudusi, - tyliai prabilo jis.
Žiūrėjau į jį ir nieko nesakiau. Nežinojau ką, nes mačiau vaikiną pirmą kartą gyvenime. Kadangi tylėjau, jis nedrąsiai tęsė toliau:
- Gydytojas sakė, kad tu greitai pasveiksi, lūžo pora šonkaulių ir sutrenkta galva... Labai atsiprašau, kad nespėjau sustabdyti, kad tave partrenkiau...
Praėjo šiek tiek daugiau, nei mėnuo, aš jau senokai namie. Kartais dar jaučiu galvos, krūtinės skausmą. Tačiau tai nesvarbu. Galbūt svarbiau tai, kad to nelaimingo atsitikimo dėka įsigijau naują draugą. Draugą, su kuriuo galiu pasidalinti savo išgyvenimais, draugą, kuris visada patars, paguos.
Dovydas kiekvieną dieną mane lankė ne tik ligoninėje, bet dabar dažnai užsuka ir į namus. Mus sieja draugystė, tačiau kas kart vis labiau ir labiau jaučiu, kad ji pamažu pradeda peraugti į abipusę meilę...
********
Ievos N. istorija
00:00...Vidurnaktis...Staiga - netikėtas bučinys... Nusijuokiau ir paklausiau, kodėl... Atsakei, kad taip reikėjo, nes laikrodis rodė gražius skaičius... Užsimerkiau ir prisiglaudžiau... Kaip pasakoje...
Liepos viduryje susitikome virtualioje erdvėje - viena žinutė, dvi, dešimt...Vėliau per dieną jų parašydavome begalę, intuityviai jaučiau, kad šis ryšys kažkur nuves – neapsirikau. Nuo pirmos akimirkos žinojau, kad smalsumas nugalės ir tikrai susitiksime. Kažkada Tavęs klausiau, ar žinai, kada susitikome pirmą kartą – neįstengei prisiminti, todėl papasakosiu Tau... Liepos 20 dienos vėlų vakarą, gavęs mano telefono numerį, klausei, ar gali paskambinti, o aš be proto jaudinausi ir neleidau, nes žinojau, kad padarysiu siurprizą ir paskambinsiu pati...
Pokalbis užtruko, vėlyva naktis persirito į liepos 21-ąją.Tos dienos vakare ir susitikome pirmą kartą, ir vėl jaudinausi, bet švelnus bučinys „susipažinimo proga“ ir įtampos nebeliko. Vakaras neprailgo, plepėjome, juokėmės, vaikštinėjome Vilniaus gatvėmis, pradėjus temti pasiūliau keliauti namo, paprašei dar pasilikti... Vėliau dar kartą paprašei neišeiti. Tą naktį jau užmiegant, sapnus pavijo SMS žinutė su viltimi, kad pirmas pasimatymas netaps paskutiniu. Netaps.
Vasarai gerokai įpusėjus išvažiavau atostogauti į pajūrį, kiek džiaugsmo buvo sužinojus, kad nusprendei kelioms dienoms prisijungti – 300 kilometrų, vos dėl poros dienų, dėl manęs? Laukiau nekantriai, skubėjau pasitikti – kelios dienos prabėgo akimirksniu. Maudėmės, lepinomės, tinginiavome, vakarais gesindavome jūroje saulę, o po to dar ilgai sėdėdavome kopose. Degiau aistra, noru būti su Tavim dieną ir naktį, rytą ir vakarą. O dabar negaliu sau atleisti, kad tai slėpiau…
Toliau tęsėsi vasara – bendravome su draugais, susipažinome su vienas kito vaikais – negalėjau akimirksniu nepamilti tavo angelėlio, o ir mano dukra priėmė Tave stebėtinai džiugiai. Didžiavausi Tavim, kai paskatinau sudalyvauti nedideliame foto konkurse ir Tavo darbai buvo išskirti iš kitų - sakiau Tau, kad moki pamatyti pasaulį kitu kampu. Tuo pačiu metu švytėjau meile gyvenimui, visam pasauliui, tai netruko pastebėti tėvai, draugai ir net kolegos. Rodėsi, kad gyvenimo dėlionė pagaliau tobulai užsipildė Tavimi - ta trūkstama dalimi, kurios taip ilgai ieškojau.
Kartą paklausei, ar myliu Tave – atsakiau, kad nežinau, ir tai nebuvo melas, nes atsakymą į šitą klausimą sužinojau daug vėliau. Kiekvieną naktį kalbėdavausi su Dangumi, prašydavau neatimti Tavęs, prašydavau, kad būtum sveikas ir laimingas, ir tą darau iki šiol...
Atėjus rugsėjui vis dar be proto jaudindavausi Tavęs laukdama, kartais kaip šešiolikmetė mergaitė drovėdavausi Tave bučiuoti, užmigdavau su šypsena kai mane "apsivyniodavai" rankomis ir kojomis ir tvirtai laikydavai glėbyje visą naktį. Tačiau atėjo diena, kai šventėme mano gimimo dieną – šventėme diena anksčiau nei priklausė. Niekada nelaukiau savo gimtadienio, o šį kartą tikėjausi kažkokio stebuklo.
Jis neįvyko. Nei dovanų, nei gėlių, nei dėmesio. Tik kitos dienos rytą atsainus bučkis į skruostą ir trumpas „Sveikinu su gimtadieniu, nors jau ir atšvęstu“... Išvažiavai, o aš įsižeidžiau. Nenorėjau su Tavimi nei kalbėtis, nei matytis, norėjau pasislėpti ir išsiverkti. Savaitę kankinome vienas kitą – tai rašėme žinutes, tai tylėjome, bet susitaikyti taip ir nesugebėjome.
Slinko dienos, spalis, lapkritis, gruodis... Į duris beldėsi nauji žmonės, tačiau gyvenimas per trumpas būti su bet kuo. Atėjus Kalėdoms gavau Tavo sveikinimą - širdis vėl po truputėlį prisipildė šilumos. Nusprendžiau, kad nieko neprarasiu – pakviečiau Tave pažaisti boulingo. Vėl jaudulys, širdis pašėlusiai daužėsi. Boulingas baigėsi bučinių pilnais šokiais klube, aplankymu abiejų miesto eglių, galop nuvargę atsidūrėme picerijoje – dingus elektrai, išgirdau tylų prašymą „Ieva, duok bučkį“...
Ir vėl viskas tarsi pasakoje, lyg niekas ir nebūtų pasikeitę. Kai paryčiais lydėjai namo, žinojau, kad pasiliksi, nes Kalėdos juk stebuklų metas ir ta naktis tapo geriausia dovana! Kitos dienos vakarą, jaukiai susisupusi į minkštą apklotą ir galvodama apie Tave supratau, kad dar tą liepos 21-ąją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, iki ausų, kaip paauglė - taip visai netikėtai atėjo atsakymas į klausimą ar Tave myliu.Tačiau per vėlai, pasakyti to nebespėjau - ir vėl Tavęs netekau.
Po tos nakties buvo dar vienas žvarbus žiemos sekmadienis, vaikštinėjome apsnigtame parke, tavo angelėlis važinėjosi rogutėmis, vėliau visi pietavome ir vėl atrodė, kad viskas grįš. Deja...
...00:00... Tą vasaros naktį nepavirtau į Pelenę, o ir karieta moliūgu netapo – atvažiavo su užrašu TAXI. Bet pasakos pabaiga nebuvo „...jie ilgai ir laimingai gyveno“. Paleidau Tave. Ir atsisveikinau šituo laišku, kurio greičiausiai neperskaitysi...
*********
Simo istorija
Buvau tada linksmas, veiklus studenčiokas. Pažinojau galybę puikiausių merginų, kai kurios mane domino, bet nei buvo laiko, nei ypatingo noro vieną kurią išsirinkti. Drąsos irgi gal trūko. Buvau kažkodėl įsitikinęs, kad jei tik užsispirčiau, galėčiau bet kurią iš jų gauti; tuo guodžiausi ir mėgavausi.
Viename koncerte pamačiau tokią tikrą lietuvaitę - geltonplaukę mėlynakę, švelniaveidę. Žiūrėjau į ją su malonumu, kaip į bet kurią kitą gražią panelę, kol ji atkreipė į mane savo žvilgsnį.
Ji! Aiškių aiškiausiai pajutau, tiesiog užčiuopiau tą neatsitiktinumą, lemtį, kažkokią neišvengiamybę, nors tarp mūsų buvo mažiausiai 5 metrai. Tai buvo trauka, susižavėjimas, bet ir dar kažkas neracionaliai ypatingo. Tą vakarą prie jos taip ir nepriėjau - kuklus gi buvau.
Užtai vėliau iškvočiau vieną draugą, su kuriuo ji, pasirodo, pažįstama. O po kelių dienų kažkur panašiam renginy netyčia (?) vėl ją sutikęs išdrįsau net pakviesti šokti. Žinoma, ji neatsisakė, ir man tai pasirodė savaime suprantama - juk ir aš pats žinojau, kad panorėjęs galėčiau gauti bet kurią. Dar tą pat vakarą paskyriau pirmą gyvenime pasimatymą - ėjom į kavinę, ir iškart abu nusprendėm pažiūrėti, ar iš mūsų gali išeiti pora. Slampinėdavom tamsiom senamiesčio gatvėm lyjant lietui, gėrėm arbatą, šokom, draugavom, pykomės, skyrėmės, vėl draugavom, nors niekad nė vienas nebandėm ieškotis sau kito.
Pasibučiavom pirmą kartą gal po metų - ji jau buvo pradėjusi abejoti dėl mano orientacijos.
Kad ją myliu, supratau daug vėliau. Staiga aiškiai, plačiai pajutau, kad myliu.
Susituokėm po septynerių metų draugystės, pasigimdėm vaikų. Dabar ji rūpinasi jais labiau, nei manimi, bet aš vis dar žinau, kad tai Ji. Norėčiau būti tikras, kad taip ir nugyvensim gyvenimą kartu, be skyrybų, dalybų, vaikų traumavimo, be iliuzijų grįžt į jaunystę. Norėčiau pakliūti tarp tų vienetų, kurie ir po daugelio metų gali pasakyti, kad yra laimingi šeimoje, nors tokių nepažįstu. Net jei ir neteks mums santarvėje kartu nugyventi, vis viena žinosiu, kad buvau atradęs savo meilę, kad tai buvo lengva, smagu, nepakartojama.
********************
Vulkaniukės istorija
Lemtingas šimtadienis, arba meilė iš pirmo žvilgsnio...
Buvau iš tų merginų, kurioms svarbiausia mokslai, o ne vaikinai. Būdama abiturientė, dar niekada rimtai nedraugavau nė su vienu jaunuoliu. Buvo tų padūsaujančių, kviečiančių į kiną ar kavinukę, ateinančių pasišnekėti, bet greit visus atšaldydavau, kai prie savo durų kalbėdavau jų net visiškai neatverdama, o tik kalbėdavau pro durų grandinėlę. Radusi striukės kišenėje bendraklasio kvietimą eiti į kiną, jį demonstratyviai kitą dieną grąžinau, sulaukdama pasišaipymų bendraklasio ir savo adresu. “Mažvaikė“, - tada man pasakė klasės draugas. Žodžiu, gerbėjų neturėjau, nes norėjau mokytis ir niekas man nepatiko.
Kai artėjo viena iš svarbesnių dvyliktokų švenčių - šimtadienis, visos klasės merginos prieš kelias savaites kalbėjo, planavo, ką kviesis iš vaikinų, nes po oficialios dalies numatyta diskoteka.
Daugelis mergaičių turėjo vaikinus, o kitos sakė, kad kviesis šiaip draugus. Susizgribau, kad aš net nė vieno vyriškos lyties draugo neturiu. Artėjant šimtadieniui jaučiausi nejaukiai, nes pakalbėjusi su bendraklasėmis supratau, kad būsiu ta vienintelė balta varna, kuri neatsives vaikino. Eidama į šimtadienį jaudinausi, bet apsidžiaugiau, kai dar viena klasės draugė atėjo be vaikino, ją apgavo paskutinę minutę.
Po oficialiosios dalies norėjau sprukti namo, bet likimo draugė be vaikino labai prašė jai palaikyti kompaniją, tai pasilikau, be to buvo įdomu apžiūrėti bendraklasių „kavalierius“.
Kai kuriuos buvau jau mačiusi, bet Vilijos vaikiną mačiau pirmą kartą. Šokant aktų salėje rateliu vis iš pradžių slapčia, po to atviriau nužvelgdavau Vilijos draugą. Nesupratau, kas darėsi, bet nuo jo negalėjau atitraukti akių. Aukštas ūgis, dailus kūno sudėjimas, kaip ir daugelis jaunuolių tą vakarą, buvo apsivilkęs kostiumą. O kai jis nusišypsojo (ne man, žinoma), tai šypsena ir skruostuose išryškėjusios duobutės galutinai mane sužavėjo. Šokant rateliu, kai mane išrinko į vidurį, aš išrinkau jį, bet akivaizdžiai mačiau, kad man šis vaikinas nerodo jokio dėmesio.
Grįžau į namus sudirgusi, aišku, viena, nes niekas manęs nelydėjo. Tėvams nieko nepasakojau apie šimtadienį, užsidariau vonioje, burbtelėjau, kad pavargau ir atsiguliau miegoti. Akių negalėjau sumerkti, prieš akis man stovėjo to nepažįstamojo jaunuolio paveikslas ir jaučiau, kad vien nuo minčių apie jį dega mano skruostai. Supratau ir tai, kad jis yra bendraklasės draugas. Nuo įvairiausių minčių darėsi tik liūdniau, jaučiau, kad širdis plazda ir blaškosi lyg pagautas drugelis, kol galų gale miegas mane nugalėjo.
Nuėjusi į mokyklą, įdėmiai klausiausi, kas ką šnekėjo apie šimtadienį. Apie mane, aišku, nešnekėjo nieko, nes nebuvo ką šnekėti. Atidžiausiai klausiausi, jei kas ką pasakydavo apie Viliją ir jos draugą. Bet sužinojau tik to vaikino vardą. Jaučiau, kad per pamokas, atlikusi užduotis rašau tą vardą į sąsiuvinio galą arba ant lapelio, dailinu po raidelę. Labai apsidžiaugiau, kai padarė nuotraukas iš šimtadienio šventės. Klasės seniūnė nunešė jas parodyti istorijos mokytojai, kuri buvo mūsų, septyniolikmečių ne tik mokytoja, bet ir lyg draugė. Ji visų berniukų (jų klasėje buvo mažuma) paklausinėjo apie paneles, o mergaičių - apie vaikinus.
Kaip nustebau, Vilijos vaikiną ji pažino, tai buvo jau seniau 12 klasių šioje mokykloje baigęs mokinys. Nevalingai šypsojausi, kai išgirdau Viliją sakant, kad ji pasikvietė tą vaikiną kaip pažįstamą, kad nebūtų viena, o kai mokytoja pasakė jo pavardę ir paklausė, kur jis dabar studijuoja, šviečiau kaip saulė. Namo parbėgau vos ne tekinomis, nes jau buvau sukūrusi planą. Tik grįžusi pasiėmiau telefonų knygą ir susiradau tą pavardę, jų buvo ne viena. Paskambinau pirmu numeriu ir paprašiau pakviesti Martyną. Šįkart nepasisekė. Iš ketvirto karto pavyko.
Matyt, jo sesuo pakvietė, kai išgirdau tą balsą, netekau žado, visa virpėjau ir tylėjau, nors mielas „alio“ labai gundė kalbėti. Tada padėjau ragelį ir nutariau labiau pasiruošti pirmam pokalbiui, viską apgalvoti, kad nebūtų nesklandumų. Kitą dieną jau buvau drąsesnė ir paskambinusi kalbėjau, nors viduje visa drebėjau. Į jo klausimą, kas aš ir iš kur gavau telefono numerį, numykiau, kad davė draugė, o kas aš, kitą kartą pasakysiu. Iki kito karto mes vis kalbėdavomės. Kalbėdavomės apie viską: jo studijas, vairavimo kursus ir pan.
Po beveik kelių savaičių kalbėjimo nutarėm susitikti. Beprotiškai jaudinausi, nes kalbėti telefonu yra viena, o susitikti visai kas kita. Be to, aš žinojau, su kuo susitiksiu, o jis - ne. Labai norėjau patikti. Vonioje praleidau kelias valandas, dažiausi, valiau makiažą, vis atrodė ne taip, tai per ryšku, tai per blanku. Rūbus išsimatavau visus, kokius tik turėjau. Žiūrėjau, kad nestorintų, kad tiktų spalvos...
Galiausiai virpančia širdimi ir išdavikiškai drebančiomis rankomis sutartu laiku nuėjau į autobusų stotelę, kurioje tarėmės susitikti. Buvau šokiruota - jo nebuvo. Mindžikavau, o minutės man atrodė kaip ištisos valandos. Pagaliau pasirodė. Pati priėjau, pasisveikinau.
Ėmėm kalbėti nei šį, nei tą. Kur kas paprasčiau buvo telefonu. Nuvažiavom autobusu į miesto centro kavinukę ir gerdami ledų kokteilius šnekėjomės, šypsojomės vienas kitam. Šneka pamažu rišosi, aš atgavau žadą.
Kai grįžom prie mano namų, jis užėjo į laiptinę. Dar kalbėjom apie mūsų pažintį. Martynas stovėjo atsirėmęs į sieną ir kažko ūmai pasilenkė. Aš spontaniškai (galbūt prisižiūrėjusi serialų) atkišau savo raudonai padažytas lūpas. Mūsų lūpos susiliejo į bučinį. Tik daug vėliau jis man pasakė, kad ketino pasitvarkyti bato raištelius, o ne mane bučiuoti, bet tuo metu jaučiausi pakylėta. Ir tą naktį prastai miegojau, bet šįkart iš laimės.
Nuo tos dienos mudu ėmėme susitikinėti, vaikščiodavome susikibę už rankučių, eidavome į kiną, kavinę, juokdavomės, prisimindami draugystės pradžią... Pasikeičiau ir aš, draugystė truputį atsiliepė mokslams, tarp devynetukų dešimtukų jau atsirasdavo ir žemesnių balų. Ne už kalnų laukė abitūros egzaminai. Bet buvau labai laiminga ir skrajojau padebesiais, o šypsena nenuslinkdavo nuo lūpų. Džiaugiausi, kai per išleistuves jau turėjau draugą ir žinojau, kad neteks stypsoti vienai.Štai tokia mano pirmosios meilės istorija, kurią prisiminus, šiluma užlieja krūtinę ir tikrai galiu užtikrinti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Nors to nepatyrusiam turbūt sunku patikėti...
**********
Ievos T. istorija
Ar tiki likimu? Aš tikiu. Žinoma, oponentai sakytų, kad savo gyvenimą valdome mes patys. Taigi kovon stoja griežta logika, šaltas protas ir lengvabūdiška siela, savo laimėjimų nuopelnus, o dažniausiai nesėkmių pasekmes priskirianti likimui...
Prekybos centre laukiu eilėje. Draugė nesiliauja manęs ir pusės parduotuvės lankytojų įtikinėti, kad man tikrai verta sutikti su vaikino pasiūlymu susitikti. Taip, tai vienas iš tų vaikinų, kurį galima vadinti tobulu. Bet 1:0 likimo naudai. Pasiūlymo neskubu priimti teisindamasi, kad jei bus lemta, tai anksčiau ar vėliau vis tiek susitiksim, o tuo tarpu įžūliai stebiu vaikiną, linksmai pokštaujantį su draugu, juk vakare kažką norėsis nuveikti. Bet nieko, išėjo...
Velnias, teks patobulint geišos žvilgsnį. Judam išėjimo link, bet kodėl mes einame į šią pusę? Aš juk noriu į kitą, kur mums visai nepakeliui, bet aš vis tiek noriu per ten ir timpteliu draugę link priešingo išėjimo. Ir štai 2:0. Koks likimo įsiveržimas į priekį. Ovacijos. Vaikinas iš prekybos centro stovi prieš mus ir siūlo vakarą praleist jų draugijoje, teikdamas, kad nedrįso užkalbinti dar eilėje, nes manė, kad jei bus lemta, tai mes dar būtinai susitiksime. Juk negražu klausyt svetimų pokalbių!!! 3:0. Koks triuškinantis proto pralaimėjimas.
Mes sutinkame su nepažįstamais vaikinais kartu pavakarot. Ir žinot ką? Vakarus tebeleidžiame kartu, jau metai... Tad negalvok per kurias duris išeit patogiau, eik, kur širdis veda... Juk visada galėsi apkaltint likimą!
******************
Simutės istorija
Ar egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio? Galiu tvirtai pasakyti, kad taip, meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja, patyriau ja, todėl dabar esu tokia laiminga…
Meilė mus užklupo per Jonines, gražiausią ir nuoširdžiausią vasaros šventę, kai visi įsimylėjėliai ieškojo paparčio žiedo, kai mergaitės plukdė savo vainikėlius, mudu suradome vienas kitą.
Nemaniau, kad tą vakarą sutiksiu savo didžiąją meilę, bet sutikau ją, ir tuo be galo džiaugiuosi. Jis tarsi švelnus vėjelis priėjo prie manęs ir savo nuoširdžiomis akimis pažvelgė į manąsias, kartu padovanodamas savo kerinčią šypseną, kuri visam laikui liko mano širdyje ir atmintyje. Tą akimirką mūsų žvilgsniai susitiko, mudu ilgai žiūrėjome vienas į kitą, buvome tarsi užburti, jaučiausi tarsi pasakoje, nenorėjau, kad ji pasibaigtų.
Meilė, prasidėjusi nuo akių žvilgsnio, tęsėsi ir toliau, jis paklausė mano vardo, mudu pasikalbėjome, jis pakvietė mane šokti, viskas buvo nuostabu, tai buvo tarsi pasaka, kuri turėjo tęstis amžinai, bet deja, laikas bėga greit ir mes negalime jo sustabdyti, negalime pakeisti jo tėkmės…Ir kaip bebūtų gaila, stebuklų kupinas vakaras baigėsi ir mudu turėjome išsiskirti, bet abu žinojome, kad išsiskiriame trumpam, nes ryšys, kuris tarp mūsų užsimezgė, yra nepaprastas ir, kad tas stebuklas, kuris prasidėjo Joninių vakarą, turi tęstis toliau.
Mūsų abiejų galvose sukosi mintis - o gal tai meilė? Meilė iš pirmo žvilgsnio, užklupusi du jaunus žmones, ieškančius artimo ir širdžiai mielo žmogaus?
Mano džiaugsmui, stebuklai tęsėsi ir kitą dieną… Stebėdama ryškiai mėlyną vasaros dangų, rasos lašelius ant kiemo žolės, pamačiau jį, savo pasakos princą, jis stovėjo mano kieme ir mudu vėl susitikome, negalėjau tuo patikėti, mūsų pasaka tęsėsi toliau…Mano akys nušvito, kūnu nubėgo šiurpuliukai, širdis pradėjo plakti stipriau, ištariau nedrąsų “labas”, buvau sutrikusi, susijaudinusi, įsimylėjusi…
O jis buvo toks drąsus, gražus, kerintis, negalėjau nuo jo atitraukti akių, jis visam laikui įsikūrė mano mintyse ir širdyje…Buvau laiminga, visą dieną praleidome kartu, artimiau susipažinome, tapome gerais draugais, draugais, kurių širdyse įsikūrė meilė vienas kitam, ji augo ir su kiekviena diena buvo vis stipresnė ir nuoširdesnė.
Tiesa, pažinties pradžioje maniau, kad tai laikina, kad tai tik trumpos laimės akimirkos, kurios greit baigsis, bet klydau taip manydama, nes su kiekviena diena vis labiau įsitikindavau, kad viskas tikra ir realu ir, kad ši draugystė bus ilga ir nuoširdi. Ilgainiui mudu susidraugavome ir tapome pora, nenutraukėme tos pasakos, kuri prasidėjo tą nuostabią Joninių naktį. Mūsų meilė tęsiasi ir dabar, esame kartu jau penkerius metus, ir labai mylime vienas kitą. Joninės - nuostabiausia metų šventė, nes per ją sutikau savo didžiąją meilę, supratau, ką reiškia prisirišimas, rūpestis, pavydas…
Suradus meilę, mano gyvenimas pasikeitė, tapau daug laimingesnė, atsakingesnė ir nuoširdesnė. Juk meilė žmogų pakeičia, padeda jam tapti geresniu… Mano meilė vis dar tęsiasi, manau, ji niekada nesibaigs, niekada nepamiršiu, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė, kuria aš didžiuojuosi ir dėl kurios galėčiau paaukoti viską…
***********
Tik Tavo S... istorija
Buvau dar vaikas, keturiolikmetė mergaitė aštuntoje klasėje, o Jis – aštuoniolikmetis dvyliktokas. Nežinau kuo, bet šis žmogus jau tokiame amžiuje mane užbūrė. Iš pradžių maniau, jog tai vaikiškas susižavėjimas, jog tai praeis. Bet nepraėjo. Ilgai galvodavau, kaip pasielgti teisingai, ar verta užmegzti pažintį, o gal geriau viską palikti taip, kaip yra.
Išaušo 2003 metų gegužės 16 diena. Buvo Jo šimtadienis. Dabar labai juokinga prisiminus, bet tą dieną man buvo liūdna. Suvokiau, kad mokykloj jau nebematysiu savo simpatijos, kad Jis išvyks studijuoti. Turbūt tai ir lėmė, kad gavusi Jo telefono numerį, nusprendžiau Jam parašyti žinutę.
Stengiausi būti taktiška, tiesiog pasveikinau šimtadienio proga (nors dabar pagalvojus, anokia čia šventė). Ilgai dvejojau, ar siųsti SMS, tačiau paspaudžiau mygtuką ir žinutės sugrąžinti jau nebegalėjau. Su nekantrumu laukiau Jo atsakymo, ir Jis atsakė, žinoma, su klausimu, kas aš ir panašiai. Taip užsimezgė mūsų bendravimas.
Iš tiesų nieko nesitikėjau, nes Jis nebuvo vienišas. Tačiau po kelių mėnesių bendravimo telefonu, Jis man pasiūlė susitikti, aš, suprantama, labai apsidžiaugiau. Važiavome pasivažinėti dviračiais.
Sėdėjome ant žolytės, šnekučiavomės. Buvo labai keista, kad Jis norėjo su manim susitikti, juk tada dar buvau tik vaikas. Nepaprastai lengvai mums rišosi kalba, atrodė, kad pažįstu Jį jau bent šimtmetį.
Po pirmojo susitikimo sekė antras, vėliau – trečias. Suvokiau, kad Jis nebus su manim, tiesiog bendravome ir tiek. Kiekvienas kartas, kai šnekėdavome telefonu, susirašinėdavome žinutėmis ar plepėdavome susitikę, man buvo lyg stebuklas. Jau tada suvokiau, kad klimpstu į liūną, iš kurio išbristi bus sunku, nes Jis mane beprotiškai traukė.
Ilgainiui atitolome, aš susiradau kitą vaikiną, pradėjau su juo draugauti. Tačiau kartais dar sulaukdavau Jo skambučių ar žinučių. Tuo metu man tai buvo tiesiog bendravimas, žinojau, kad turiu draugą, Jis taip pat nėra vienišas. Taip viskas tęsėsi trejus metus, kol mano vaikinas mane paliko dėl kitos. Tuo metu labai sielvartavau, atrodė, kad pasaulis slysta iš po kojų. Tačiau laikas ėjo, atėjo vasara, grįžau iš Vokietijos ir su draugais nusprendėme nueiti į miestelio šventę. Nuo tada mano pasaulis vėl apsivertė.
Ramiai vaikštinėjome, šnekučiavomės, kol pakėlus akis visiškai netikėtai išvydau Jį, einantį su ja ir visa savo šeima. Tą minutę supratau, kad tos keturiolikmetės mergaitės jausmai per keturis metus niekur nedingo, jie tik sustiprėjo. Man atėmė kojas, rankas ir pilve pradėjo skraidyti drugeliai, buvo neapsakomas jausmas. Stebėjome vienas kitą kai tik galėjome.
Kitą rytą sulaukiau Jo skambučio, visiškai netikėto, bet labai išsiilgto. Išgirdus Jo balsą įsitikinau, kad tai Mano Žmogus. Bendravimas vėl suintensyvėjo, pradėjome susitikinėti, prasidėjo pats nuostabiausias mano gyvenimo etapas. Jaučiausi vėl gyva, suradusi tai, ko man ilgai reikėjo. Tada dar nežiūrėjau į viską rimtai, nemaniau, kad mes galime būti kartu. Laukiau. Nes to reikėjo. Kai susitikdavome, mėgaudavausi kiekviena sekunde su Juo, jaučiau visišką pilnatvę.
Nuo pat mūsų pažinties pražios Jis nepraleido nė vieno mano gimtadienio, visada paskambindavo, pasveikindavo, o mano dvidešimtąjį pavertė pačiu nuostabiausiu. Esu Jam už tai labai dėkinga. 2009 metų vasaros atostogas Jis pavertė tokiomis, apie kurias svajojau jau nuo keturiolikos. Dieną iš dienos būdavome kartu, o jei negalėdavome susitikti, ištisai šnekėdavomės telefonu. Su Juo praleidau fantastiškiausias dienas Palangoje.
Man dar kartais dabar sunku suvokti, kad visa tai įvyko, mano svajonės išsipildė – Jis buvo mano, priklausė tik man ir dėl to jaučiausi neapsakomai laiminga. Tylos mums nebūdavo, kalbėdavome kaip užsukti, niekada nebūdavo nejaukių pertraukėlių.
Su Juo juokdavausi iki tol, kol pradėdavo skaudėti pilvą, laikydama Jo ranką, jaučiausi kaip pasakoje, atradusi antrąją savo puselę. Buvau įsitikinusi, kad tai mano žmogutis, su kuriuo aš noriu praleisti visa savo gyvenimą, sukurti šeimą, troškau papasakoti mūsų vaikams, kokia beprotiška buvo jų tėvų meilės istorija.
Tačiau ši pasaka tęsėsi nelabai ilgai. Jis mane paliko. Tada supratau, kad ne visos pasakos turi laimingas pabaigas. Bet kitokios pabaigos čia būti negalėjo. Turėjome arba susituokti, arba labai skaudžiai išsidraskyti, kaip ir įvyko. Buvau sau uždraudusi apie Jį galvoti. Ir labai stengiausi laikytis tos taisyklės. Be abejo, kartais pasiduodavau, juk buvau tik žmogus. Tačiau ilgainiui sekėsi vis geriau. Tačiau turėjau nuolat gyventi atbukusi. Teko rinktis arba kančią, arba nieką, ir aš pasirinkau nieką. Graudu buvo suvokus, kad nesu herojė, kad mano istorija baigta.
Iš tikrųjų jaučiausi taip, lyg kas nors būtų miręs - lyg aš pati būčiau mirusi. Juk praradau ne tik pačią tikriausią savo meilę – nors jau vien to užtektų žmogui pribaigti. Praradau ir visą savo ateitį, – visą gyvenimą, kurį buvau pasirinkusi...Tačiau esu Jam dėkinga už kiekvieną kartu praleistą sekundę, kurią Jis skyrė man. Dar ir dabar širdies gilumoje jaučiu, kad mes galime būti kartu ir kurti savo gyvenimą dviese (nors kaip Jis kažkada buvo pasakęs, dviese nebūtume – bučiau aš, Jis ir mūsų sūnelis), nors daugelio manymu taip mąstyti klaidinga. Bet likimas mus jau skyrė ne kartą ir mes vėl surasdavome vienas kitą.
Tikiu, kad taip dar gali būti. Gal ne dabar, gal praėjus kažkuriam laikui.
Jis visada liks mano širdyje, mano jausmuose, kiekvienoje mano kūno ląstelėje. Praėjus septyniems metams nuo tos dienos, kai susipažinome, esu įsitikinus, jos ši meilė iš pirmo žvilgsnio gyvens manyje visą mano gyvenimą.
Myliu Jį labiau už save ir trokštu tik tiek, kad Jis būtų laimingas, nesvarbu kur...
Ever thine,
Ever mine,
Ever ours...
****************
Margaritos istorija
Iš prigimties aš esu labai romantiška asmenybė, linkusi laukti tikros meilės ir visada tikėjausi, kad mano laimė bei meilė mane aplankys vėliau ar anksčiau. Taip vieną dieną ir atsitiko.
Štai mano istorija. Man buvo 22 metai, kai sutikau savo išrinktąjį. Tai buvo vasara, mano vasaros planai buvo išvykti į universitetinę stovyklą į Portugaliją, bet pasitarus su tėvais nusprendžiau pasilikti Lietuvoje ir dirbti. Mano tėvai turi svečių namus Trakuose, kur kiekvienais metais sulaukiame daug turistų bei poilsiautojų iš viso pasaulio. Vieną niūrią vasaros dieną, lyjant lietui, pučiant vėjui, birželio viduryje, užsuko pas mus svetimšalis. Ir štai mano mama šaukia mane, kad pagelbėčiau susikalbėti, ir štai aš ateinu, mūsų akys su svetimšaliu susitiko ir apėmė toks stebuklingas ir geras jausmas, tarsi štai ko aš taip ilgai laukiau.
Jis labai skyrėsi nuo visų kitų vaikinų kada nors man teko sutikti, jis buvo kitoks, su juo buvo taip gera, bet pagalvojau, kad turistai visi vienodi, atvažiuoja, išvažiuoja. Kitą dieną, kai aš turėjau eiti į pilies pusę, parodžiau jam, kur yra Trakų pilis bei pasidalinau informacija. Jis labai atidžiai į mane žiūrėjo ir klausėsi.
Po to mūsų keliai išsiskyrė, aš turėjau grįžti namo, bet nepraėjus net valandai grįžo ir jis, ir pasiūliau jam ko nors išgerti, nes pati gėriau arbatą, tada iš niekur prasidėjo stiprus lietus ir vėjas. Mes kalbėjomės, kalbėjomės, jis pradėjo klausti, kokią dar ypatingą vietą galėtų pamatyti, pasiūliau jam nuvažiuoti į Kernavę, jis kviečia ir mane kartu, sakau, turiu paklausti tėvų.
Buvome Kernavėje, daug bendravome ir štai kitą dieną jis turi tęsti kelionę į Latviją, po to seka Estija ir Suomija. Sunku buvo pasakyti sudie, nes toks keistas jausmas apėmė, lyg būtų sunku atsisveikinti. Gražiai atsisveikinome, daviau jam mūsų svečių namų kortelę bei užrašiau savo telefono numerį, jeigu turėtų kokių klausimų ar prireiktų pagalbos.
Taip ir atsisveikinome. Galvojau, gal tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes taip ilgai to vienintelio laukiau ant balto žirgo, jis atvažiavo su juodu SAAB automobiliu, gal tai jis, gal jis atitinka realybę?
Tą pati vakarą gavau žinutę nuo jo, kaip jam sekasi kur su savo palapine apsistojo ir taip beveik dvi savaites, ir netikėtai jis klausia manęs, ar galėčiau jam parodyti Kauną. Aš nustebau, nes tai reikštų, kad jis turėtų vėl grįžti į Lietuvą. Taip ir atsitiko, jis tikrai mane nustebino ir šįsyk buvo mano svečias. Tada mes pirmą kartą ir pasibučiavome. Jis pasakė, kad iki manęs dar nieko nemylėjo ir nebuvo niekada įsimylėjęs, aš irgi.
Jis pasakė, kad dabar mes turime visą pasaulio laiką. Kiekvieną dieną kartu lyg stebuklas, aš vis dar jį įsimylėjusi ir jis be galo daug rodo man dėmesio, pagarbos bei meilės. Jaučiuosi labai laiminga, labai laiminga moteris ir dabar žinau, kas yra tikra meilė bei laimė, kad mes galėjome susitikti bei tai suprasti. Dabar mes susituokę, vis dar įsimylėję ir labai dažnai prisimename tą vasarą, kuri pakeitė mūsų gyvenimus. Stebuklai atsitinka, svarbiausia yra tikėti bei svajoti, ir tada meilė būtinai pasibels į duris, bet svarbu irgi ir nepaleisti gyvenimo meilės ir priimti teisingą sprendimą.
*************
Pauliaus istorija
Kaip nekeista, bet ji yra.
Dešimta klasė. Kai žvilgsniai susitiko, supratau – tai ji, su kuria noriu praleisti visą likusį savo gyvenimą. Bet tada dar to aš nežinojau. Baigus vidurinę, abu kartu pradėjome studijuoti aukštojoje mokykloje. Aš Kaune, o ji Vilniuje. Studijuojant buvo daug merginų, tačiau jos atstoti niekas negalėjo. Bendrai draugavome apie dešimt metų. Buvo ir pykčių, barnių. Tačiau tik tada supratome, kad negalime gyventi vienas be kito. Dabar ji mano žmona. Kartu esame jau dvylika metų. Aš esu laimingas, kad turiu šalia tokį žmogų, kuriuo galiu visuomet pasikliauti. Tik dabar pradedu suprasti, kaip man pasisekė, kad turiu tokį žmogų.
*************
Annos istorija
Meilė iš pirmo žvilgsnio... Banalu... Atrodytų, kad taip, bet dabar jau žinau, kad tai ne pasakos, o tikrovė.
Buvo toks metas, kai jaučiausi labai nelaiminga, niekas nesisekė... Nuvykau į kaimą, kad pabėgčiau nuo visko, kad atgaučiau jėgas ir stiprybę... Bet ten darėsi vis blogiau... Nei nuotaikos, nei artimų draugų, o tuo labiau mylimojo. Aš jau nebetikėjau, kad rasiu kada sau skirtąjį, kad galėsiu džiaugtis meile, šiluma, buvimu kartu su mylimu žmogumi... Taip ėjo dienos, savaitės... Aš vis liūdėjau... Kažko laukiau, bet pati nežinojau ko, jau nieko nebenorėjau, nebedžiugino ir atėjęs pavasaris... Įsikniaubdavau į pagalvę, kai niekas nematydavo, ir verkdavau, klausdama vis savęs... Kodėl... Kodėl...
Gegužės mėnuo. Laukiu atvykstant savo geriausios draugės." Pagaliau", - pagalvojau sau mintyse. Jos atvykimas man suteikė tiek laimės, kiek seniai beturėjau. Mes plepėjome, vaikštinėjom kaimo takeliais...Na, iš tikrųjų nelabai ką kaime ir rasi ką nuveikti, o ypač jaunam žmogui, kai norisi šėlionių...
Sėdėjom vieną dieną kažkur laukuose ant akmens, kalbėjom apie meilę, eh... Vienu momentu draugė sugalvojo tai, kas man nepatiko. Taip, man tai buvo ne prie širdies...Paėmė mobilųjį telefoną ir pasiūlė parašyti į radijo stotį, gal kokie vaikinukai norėtų kompaniją palaikyti. Banalu, taip! Labai! Pagalvojau, tiek to, tegu rašo, vis tiek nieko jai nesigaus...Ir tylėjau ...
Taip, atsiliepė vaikinukai... Na, aš iš to nieko gero nelaukiau... Buvau net nepatenkinta...Tai ką, jie susiruošė atvykti... Iš Vilniaus net... Kvailiai, pamaniau... Ir tuo labiau nieko gero nelaukiau...
Buvo jau tikrai vėlu, kai jie pasirodė tame kaimeliukštyje...Lengvu žingsniu mes ėjom link sutartos susitikimui vietos... Mano širdis kažkodėl tirtėjo, gal iš baimės, nežinau... Jau artėjome prie tikslo... Matau, išlipa iš mašinos vienas vaikinukas... Nepatiko jis man... O kai pasirodė antras... Akys sužibo tiesiog... Pajutau kažkokią palaimą... Bet labai ryškiai nemačiau jo...
Kai įlipom į automobilį, visi smagiai plepėjom, jokiu koketavimų nieko. Bet vėliau... Nuostabu... Mūsų akys susitiko... Ir taip suvirpėjo mano širdis... Jo taip pat... Apsimetėm, kad nieko nebuvo ir toliau bendravom...
Grįžusios namo, sulipom į lovas. Draugė sako: "Tas juodukas prašo tavo numerio!" Vau, pamaniau...
Štai jau greit bus metai kaip mes kartu. Netikėjau žvilgsnio galia, bet ji yra, ji tikra, kaip ir mūsų meilė, kuri dega mūsų širdyse. Aš jam labai dėkinga už jo buvimą šalia. Jis - mano vienintelė ir tikroji meilė, gyvenimo stimulas, šviesos spindulėlis...
