Trumpai apie mūsų santykius: susituokę esame pusmetį, mes mylime vienas kitą, norime būti kartu, lytinis gyvenimas – 100%. Sieja dvasinis ryšys, bendras tikslas, artumas, atvirumas, nuoširdumas Tik bangomis norime vienas kitą „pribaigti”, ir tokie trumpalaikiai nepasitenkinimo pliūpsniai neišsiverčiant be abipusės agresijos (trunkantis maximum pora valandų) sugriauna viską, kas buvo iki tol, kol vėl viską atstatome… iki sekančios bangos… Abu suprantame, kad taip viską sugriauname, bet reikiamu momentu negalime prisiminti, ką esame nutarę ir ką tai duoda... Kad išvengtume tokių bangų, jis nori miegoti atskirai, nes mano, jog miegojimas atskirai mums padės.
Mano reakcija į jo pareiškimą: net negaliu ir NENORIU priimti tokio fakto, negaliu suvokti, kad taip įmanoma, kad tai kažką duos, tai mane žiauriai pykdo, net negaliu galvoti, vien mintis sukelia isteriją, ašaras – bet kokią paprastai man visiškai nebūdingą reakciją, tampi visiškai kvailas, it kokia uždara dėžė, kuri nieko nepriima tik mano vienintelį norą – miegoti drauge.
Nebūtinai apsikabinus. Man svarbu jausti vyro kvapą, kvėpavimą, šilumą. Paprasti fiziologiniai poreikiai, kurie duoda daug.
Net nenoriu bandyti realizuoti jo pasiūlymo, nenoriu žinoti, pagerins tai mūsų santykius ar ne; mano galvoje nėra tokio modelio „miegoti atskirai“, aš savo šeimoje nemačiau tokios bendravimo formos. Galiu daug kur nusileisti, patylėti, bet tik ne šiuo atveju. Niekaip. Niekaip.
Ką patarsite?
Labai tikiuosi, kad atsakysite į mano klausimą, ir padėsite „susigaudyti“ , kodėl aš taip kategoriškai noriu miegoti kartu, o jis savo ruožtu nori (bet ne taip stipriai kaip aš) miegoti atskirai.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KODĖL NESINORI SKIRTIS LOVOJE
Iškart pastebėsiu, kad jūsų situacija anaiptol nėra unikali. Dažniausiai sutuoktiniai nesutaria būtent dėl tokių dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip smulkmena, o iš tikrųjų susiveda būtent į tai, apie ką jūs rašote. Tai yra, sutuoktiniai nuolat patikrina savo laisvės ribas. Jūsų atveju tai išvirsta į priešpriešą: „Aš noriu miegoti su tavimi“ (Nedrįsk manęs palikti vienos!)- sakote jūs. „O aš noriu miegoti atskirai“ (Nevaržyk mano laisvės!) – atsako vyras.
Kiti sutuoktiniai tą pačia kovą gali įvilkti į kitokią priešpriešą: „Savaitgalį mes važiuojame į gamtą“ (aš vadovauju šeimai !) - „O aš nevažiuosiu į gamtą, mes su vaikais einame į svečius pas močiutę“ (Nesitikėk, bent vaikų tu iš manęs neatimsi!). Arba kiti sutuoktiniai tą pačią kovą veda dar kitaip: „Dabar mes mylėsimės“ (vis dėlto tu būsi mano!)- „Ne, šiandien aš nenoriu“ ( Štai ir ne tavo!) .
Kaip matote, visų tokių kovų forma skiriasi, o turinys vis tas pats. Du žmonės, kažkada sudarę sąjungą, atidavę kitam dalį savo asmenybės, dabar bando ją atgauti. Kam? Gydymui. Jūsų būdas gydytis - užsitikrinti vyro buvimą šalia savęs. Jo būdas - užsitikrinti savo teisę būti atskirai. Kiekvienai pusei atrodo, kad sutuoktinis - egoistas.
Kažkada taip su Sąjūdžio laikų Lietuva kalbėdavo Gorbačiovas: „Na, kam jums nuo mūsų atsiskirti?“,- klausdavo Gorbačiovas. „Mes norime nepriklausomybės“,- atsakydavo Lietuvos žmonės. Kiekviena pusė kitoje įžiūrėdavo egoizmą. „Jie nenori būti kartu su mumis“. „Jis nori pasiglemžti mus sau“.
Tai - slaptos jėgos varžybos, kurios vyksta ne tik bet kurioje šeimoje, o bet kuriame kolektyve. T.y., visur, kur vienas žmogus priverstas dalintis savo teritorija su kitu. O santuokoje visa tai dar sustiprėja, nes daliniesi ne tik teritorija, bet ir savo daiktais, pinigais, pomėgiais ir kūnais.
Turint omenyje jūsų laiško pradžią: „Dvasinis ryšys, bendras tikslas, artumas, atvirumas, nuoširdumas“,- šiame ryšyje jums pavyko rasti daug bendro. Sąjunga ir dalybos įvyko sklandžiai, todėl paaukoti reikėjo ne tiek ir daug, tad kodėl nepalikus kažkiek vietos jėgos kovai už asmeninį saugumą, stiprybę, laisvę?
Tik jūs sakote: „Aš tampu laisva tik sąjungoje, pavyzdžiui, tik prisiglaudusi lovoje prie mylimo žmogaus, nes tik drauge su juo man atsiranda saugumas ir stiprybė“. Taip maži vaikai neužmiega be mamos, nes jausdamiesi maži ir silpni jie bijo, o su mama šalia savęs jaučiasi stiprūs, drąsūs ir ramiai užmiega.
Tokia būsena visiškai normali vaikui iki kokių trejų metų, o nemažai daliai suaugusiųjų normalu grįžti į vaikystę ir išlaikyti dalį savo vaikiškų įpročių. O vyras sako: „Atvirkščiai, aš esu stiprus, kai man duoda erdvės, kai manęs nevaržo, kai man duoda veiksmų laisvę, pavyzdžiui, kai lovoje mane palieka miegoti vieną, ir tuomet aš guliu, kaip man patinka“.
Taip vaikai siekia ištrūkti iš tėvų globos, šaukdami: „Aš pats!“, ir tai visiškai normalu vaikui, išmokusiam vaikščioti („ožiukų amžius“) , ir paauglystėje. Ir vėl - mes niekad nesuaugame iki galo, suaugusiai moteriai ir suaugusiam vyrui neretai tenka virsti vaiku ar paaugliu. Kiekviename gyvena vaikas, o naktimis, kai mes susisukame po antklodėmis, mes visi kažkiek grįžtame į vaikystę.
Taigi jūsų šeimoje už savo teises kovoja du vaikai. Kovoja ir gydosi. Ir vienas, ir kitas vaikas savaip siekia jaustis gerai. Dažniausiai tokie siekiai būna stipresni, kai savo laiku, t.y. vaikystėje, vaikas buvo pralaimėjęs šias kovas su savo tėvais. Tarkime, jūs kovojote su mamyte už tai, kad ji miegotų su jumis, o ji klasta ir apgaule palikdavo jus vieną. Ir dar be meškiuko. O jį, tarkime, tėvai vis vien priversdavo valgyti nekenčiamą košę.
Neaišku, kaip ten buvo su jumis iš tikrųjų, tačiau aršus sugrįžimas į vaikišką protesto būseną dažnai reiškia, kad kažkada tas protestas nebuvo užsibaigęs, ir dabar atėjo metas jį užbaigti. Tai ir yra gydymas. Tiksliau, ateina ne išgijimas, tik viltis išgyti, nes sutuoktinis - ne tėvai, ne psichoterapeutai, ir taip pat turi analogiškų uždavinių, neišspręstų vaikystėje.
Todėl aš jūsų vietoje pripažinčiau, kad ši kova yra teisėta iš abiejų pusių, ir kad ji padeda kiekvienam iš jūsų pajausti ir apginti savo reikalavimus. O tuo pačiu - pajausti savo jėgą. Tačiau gydytojais vienas kitam jums gali ir neišeiti tapti. Gerai tik, kad deklaruojamas tikslas pas jus toks pats - išsaugoti šeimą, o kelius į tai kiekviena pusė siūlo skirtingus. Siūlo išeidama iš savo vaikystėje sukurto įsivaizdavimo apie teisingą šeimą ir teisingus santykius.
Ta jūsų laiško dalis, kur jūs rašote: „Tik bangomis norime vienas kitą „pribaigti”... neišsiverčiant be abipusės agresijos“, verčia galvoti, kad saugumo, stiprybės ir laisvės poreikiai pas kiekvieną iš jūsų yra gyvi, tik jūs kuriam laikui juos sugebate užgniaužti.
Galbūt jūsų šeimos darnai trūksta atviro išsiaiškinimo, kas kitame nepatinka? Tuomet vidinius vaikus tektų išleisti į laisvę ir parodyti. Jei jūs vienas kitu pasitikite, padarysite tai be didelių problemų. Tačiau kartais jūs imate atvirai kariauti, vadinasi, pradedate ne atvirauti, o tik atvirai rodyti savo nepasitenkinimą. Ir darote tai ne pokalbyje, o kovoje už savo gerą savijautą. O kartu pradedate jausti ir savo silpnumą, kai pralaimite - štai vyras vis tiek nuėjo miegoti atskirai. Arba jis pralaimi - štai jūs jį privertėte miegoti kartu. Nes jei jau kalba eina apie kovą, visuomet tenka ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. O tuomet jautiesi silpnesnis.
Ar įmanomi kitokie santykiai tarp sutuoktinių? Žinoma, ir tai vadinasi „žaidimais, kur išlošia abi pusės“. Pavyzdžiui, geras seksas - čia abu išlošia. Arba abipusis juokas - vėl abu išlošia. Arba kova juokais - tas, kur pralaimėjo, neretai juokiasi garsiausiai. Susitarkite dėl naujos išraiškos.
Tai reiškia, pavyzdžiui, kad vietoj užsispyrusios reakcijos: „Net negaliu ir NENORIU priimti tokio fakto“, jūs tyčia imituojate vaikišką užsispyrimą ir prie to sakinio pridedate „tėvuk“ arba „tėveli“: „Tai mane žiauriai pykdo, tėveli, net negaliu galvoti, vien mintis sukelia isteriją ir ašaras, mamyte!” (Kas ten jums taip dėmesio mažai stokodavo?)
O jis atsako, tarkime, „Ne, aš jau didelis ir miegu atskirai, mama!“
Taip pat kovoje galima kartais daryti pertraukas, juk ir imtynių varžybose būna pertraukų, kuomet visi ilsisi, geria gaivinančius gėrimus ar masažuojasi. Panašu, kad ir jums būna tokių pertraukų, o kova prasideda artėjant vakarui? Ką gi, paskelbkite vakarus jūsų vaikystės skriaudų gydymo metu, o lovą - ta vieta, kurioje jūs bandote atstatyti vaikystėje patirtą neteisybę.
Žinoma, visai kovų nėra lengva išvengti, jeigu jūs jaučiate tokią pagundą ir nesate nusiteikusi žaidimams. Todėl kol kas, matyt, jums teks ir toliau tęsti šį savotišką gydymą Ir kartais atvirai bartis.
Tiesa, vienas iš jūsų per tą laiką gali padaryti netikėtą ėjimą, tarkime, nupirkti kitam gėlių ar kaip nors kitaip atšvęsti jūsų kovos už lovą metines. Tai būtų sveikintina iniciatyva.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
