Išsigandote, kad skatiname anarchiją ir bedieviškumą? Ne, jokiu būdu ne! Ribos šiuo atveju neišnyksta, o tik tampa lankstesnės. „Galima“ atveria beribę fantazijų erdvę, o realybė jau diktuoja, kuri iš jų priimtina abiem. „Galima“ skatina pradėti žaidimą, o vidinė laisvė bet kada pasitarnaus, jei norėsite pakeisti jo taisykles ar grįžti į įprastą „naminio“ sekso prieglobstį. Bet apie viską verta papasakoti iš eilės.
Ribos ir beribiškumas
Anksčiau mes tikėjome ir besąlygiškai paklusdavome religinėms normoms. Dabar labiau tikime mokslu nei Dievu, todėl dauguma anksčiau gyvavusių seksualinių tabu ir draudimų išnyko. Šiuolaikinis žmogus niekam ir jokiomis aplinkybėms neprivalo atsiskaityti už savo elgesį miegamajame (žinoma, jei tai nėra nusikaltimai. Susitarkime, kad apie kraujomaišą ar seksualines perversijas čia nekalbėsime).
Vienas mūsų laikų minusas – įsivyravęs pernelyg „techniškas“ požiūris į seksą, kai kūnas suvokiamas it mašina, galinti vis tobuliau įvaldyti kiekvieną pakopą malonumo link, o jei reikia, apsiginkluoti ir pagalbine „artilerija“ (įskaičiuojama visa sekso reikmenų parduotuvių ir vaizdo pramonės produkcija).
Seksologai tokias tendencijas vertina neigiamai, tačiau net ir jie pritaria, kad tai padėjo mums išlaisvėti – nei seksas trise, nei seksas su tos pačios lyties partneriu jau neatrodo ešafoto vertos nuodėmės. Greičiau „užveda“ seksualines fantazijas. Žinoma, ne visos fantazijos turi būti įgyvendintos, tačiau būtent tai ir suteikia beribę laisvę fantazuoti!
O kai žinai, kad panašios fantazijos būdingos ne tau vienam, tampa šiek tiek ramiau. Juk ne paslaptis – dauguma žmonių išgyvena gėdą ir kaltę dėl savo seksualinių fantazijų nepadorumo. Kaltė ir gėda – labai dideli seksualumo ir gebėjimo atsiduoti juslinei patirčiai priešai.
Tačiau ši lazda turi du galus. Atsiradusi didelė seksualinė laisvė individo nerimą ne tik mažina, bet ir didina! „Kiek visavertis mano seksualinis gyvenimas? Kas yra normalu? Ar reikia išbandyti net ir tai, ko nelabai norisi? O tris kartus per mėnesį užsiiminėti seksu – jau lytinis šaltumas?“ Kai kurie meilužiai, nors ir laimingi miegamajame, vis tiek nori sužinoti, ar tai, ką jie patiria, jau ir yra seksualinės palaimos viršūnė. O gal galima eiti dar toliau?..
Kiekvieno iš mūsų seksualumas unikalus. Jo pasireiškimas priklauso nuo daugelio dalykų – šeimos, asmenybės emocinės brandos, jautrumo visuomenės peršamiems stereotipams… Kiekvienai porai „normalu“ ir „nenormalu“ – labai individualios sąvokos. O seksologai, ramindami visus nerimaujančius, teigia, kad normalu yra viskas, ką du suaugę, brandūs žmonės veikia miegamajame, jei tik tai abiem priimtina ir nekelia grėsmės aplinkiniams.
Kiekviena pora unikaliai atsako į gyvenimo keliamus klausimus: saugoti ištikimybę ar suteikti vienas kitam galimybę patirti aštresnių pojūčių ant svetimų pagalvių? Toleruoti seksą trise ar ne? Ar naudotis sekso reikmenų parduotuvių asortimentu? Ar žaisti vaidmenų žaidimus? O gal kaupti erotinių DVD kolekciją? Kiekviena pora pati kuria savo intymaus gyvenimo kultūrą. Tačiau yra dalykų, kurie būtini visiems, norintiems patirti seksualinio gyvenimo pilnatvę drauge.
Štai jie:
– absoliutus abipusis pasitikėjimas;
– atvirumas;
– dvasinis intymumas;
– pagarba ir tolerancija;
– gebėjimas girdėti ir jausti vienam kitą;
– meilė sau ir savo kūnui;
– gebėjimas drauge juoktis miegamajame: tiek iš džiaugsmo, tiek iš lovos nesėkmių.
Didžioji dauguma šių savybių įgyjamos, išmokstamos, išsiugdomos. Nes seksualumas, kaip ir asmenybė, bėgant laikui keičiasi. Kartais aukščiausia jausmų ir pojūčių išraiška pasiekiama tik su antru ar trečiu partneriu, arba po penkiasdešimties ne tokių sėkmingų bandymų.
Kas lemia, kokie mes būname miegamajame?..
Patirti visą svaiginančią seksualinių potyrių įvairovę ir gelmę gali ne kiekvienas. Suprasti, kodėl taip yra, ne taip paprasta. Aišku tik viena – kad galėtumėme visu kūnu ir siela atsiduoti savo jausmams ir pojūčiams, turime besąlygiškai pasitikėti savo kūnu, nebijoti savo erotinių fantazijų ir troškimų, be baimės ir abejonių patikėti visa tai partneriui ir suprasti, kaip jaučiasi jis. Psichoanalitikai tvirtina, kad atvirumas jausminei patirčiai atsiranda vaikystėje.
Tėvų elgesys. Svarbu, kaip jie reiškia jausmus, kaip elgiasi vienas su kitu ir su vaiku. Pavyzdžiui, jei mergaitės mama nuolat tvirtina, kad aukojasi vardan vyro ir vaikų, duktė nesąmoningai perima tokį požiūrį į šeimą. Kai ji suaugs, bus sunku priimti savo moteriškumą – jis asocijuosis su kančia ir praradimais. Seksas tokiai moteriai reikš paklusimą ir atsidavimą partneriui – atsidavimą ne pasitikėjimo, o aukojimosi prasme.
Edipinė fazė ir išėjimas iš jos. Būdami 3 5 m. amžiaus berniukai įsimyli mamą, o mergaitės – tėtį. Berniukai pavydi mamos savo tėvui, mergaitės – tėčio savo mamai. Šį skausmingą konfliktą sėkmingai išsprendžia tie vaikai, kurie mato, kad tėvai turi savo – suaugusiųjų – pasaulį ir savo žaidimus, kuriuose vaikas nepageidaujamas ir į kuriuos nebus priimtas.
Vaikai vėl gali mylėti abu tėvus. Tačiau jei, pavyzdžiui, motina tam tikrais veiksmais neleidžia berniukui mylėti tėvo (šmeižia jį vaiko akyse, patiki berniukui savo paslaptis, trukdo jo ryšiui su tėvu), jo ryšys su motina tampa ypač stiprus. Toks jis gali išlikti ir suaugus – tuomet šiam vyrui bus sunku patirti erotinį malonumą, atsipalaiduoti ir atsiduoti moteriai, nes kiekviena sueitis jam kels kaltės jausmą – pasąmonėje asocijuosis su incestu.
Paauglystė. Kūnas ima keistis. Mainosi ne tik išvaizda, balsas, judesiai, bet ir atsiranda naujų impulsų, naujų pojūčių. Tai jaunuolį ir gąsdina, ir dirgina, ir žadina smalsumą. Santykiai su bendraamžiais ir laisvalaikis persunkti seksualumo – vienokios ar kitokios formos. Paauglys pamažu mokosi pažinti savo impulsus, analizuoti juos, rinktis visuomenei priimtinus elgesio būdus. Tačiau tėvų palaikymo ir supratimo jam reikia ne ką mažiau nei vaikui!
Paaugliui lengviau priimti ir suvokti savo seksualumą, jei jis gali atvirai kalbėtis su tėvais ir nebijo būti išjuoktas ar pažemintas. Jam būtina žinoti, kad tėvai, būdami su juo atviri, nereikalauja absoliutaus atvirumo iš jo – motina ir tėvas turi gerbti jaunuolio asmeninį gyvenimą ir neversti jo dalytis pačiais intymiausiais ir brangiausiais patyrimais.
Jei gimstantis paauglio seksualumas gąsdina tėvus, atitolina juos, jei tai tampa pašaipų objektu, ateityje jaunuolis gali patirti erotinio gyvenimo sunkumų. Jam bus sunku atsiverti ir pasitikėti kitu žmogumi.
Pirmasis kartas. Tai, žinoma, nepamirštama patirtis. Tačiau ji, anot seksologų, beveik niekada nėra susijusi su tolesniu mūsų seksualiniu gyvenimu ir retai kada – su tikru orgazmu. Pirmas kartas, be abejo, dažnai nenusiseka. Tačiau taip mes mokomės. Mokomės rinktis tokį partnerį, kuriam galėtumėme atsiduoti kūnu ir siela, kuriam išties patiktumėme, kuris mus gerbtų, kurį galėtumėme gerbti patys… Bet kokios nesėkmės šiame ieškojimų kelyje tik padeda tobulėti.
Seksualinis pasitenkinimas
Sekso industrija propaguoja mechaninį požiūrį į seksą (kūnas – tai daiktas, padedantis patirti pasitenkinimą). Tačiau toks požiūris neatitinka nei mūsų biologinių poreikių, nei hormonų dinamikos – būtent tai yra seksualinio pasitenkinimo pagrindas.
Seksualinis pasitenkinimas – labai individualus dalykas. Mokslininkai tyrė daugybę porų, norėdami išsiaiškinti ir suprasti, su kuo tas seksualinis pasitenkinimas valgomas. Ir nustatė, kad beveik visi žmonės, kurie sako patiriantys seksualinį pasitenkinimą, apibūdina jį kaip labai intensyvų ir gilų pojūtį.
Jiems atrodo, kad akimirkai atsiduria kitoje realybėje. Paprašyti tyrėjų įvertinti šį pojūtį dešimties balų sistema, kai kurie jų atsakė: „Mažiausiai 1000!“ (Ak, tie sausuoliai mokslininkai – net seksualinę palaimą matuojantys balais…). Mokslininkai nebūtų mokslininkai, jei nebandytų pažvelgti dar giliau.
Pažvelgė. Ir suprato, kad seksualinio pasitenkinimo pagrindas – lūkesčiai. Jie svarbūs tiek biologiškai, tiek psichologiškai. Jau per pirmuosius pasimatymus „laimingosios“ poros slapčia tikisi seksualinės palaimos. O tos poros, kurios šią lūkesčių ir vilčių stadiją praleidžia, būna kur kas mažiau laimingos miegamajame.
Kai mes ko nors laukiame, viliamės ir tikimės, mūsų smegenys ruošiasi išlaisvinti malonumo hormoną dopaminą. Lūkestis padeda susiformuoti norui („Aš tikiu, kad tu – puikus meilužis. Aš noriu mylėtis su tavimi!“), o po to padeda patirti malonumą, susijusį su to noro išsipildymu (pagalvokite apie vaiką, išvyniojusį ilgai lauktą kalėdinę dovaną). Todėl patartina neskubėti „tiesiai prie reikalo“ vos tik susipažinus.
Kur kas geriau leisti lūkesčiams ir viltims įsisiūbuoti, ir tik tuomet pradėti intymesnę pažintį – neskubant tiesiai į lovą, o stebint, kaip mylimasis ar mylimoji reaguoja į bučinius, prisilietimus, apkabinimą. Puikus būdas pažinti vienam kitą – šokis! Jis taip pat išmeta į kraują susijaudinimo ir aistros hormonus. Todėl šokite, bučiuokitės, glamonėkitės. Kai ateis laikas „lovos malonumams“, jie pranoks visus lūkesčius!
Kitas svarbus seksualinio pasitenkinimo elementas – prisilietimai. Biologinis pasitenkinimo pagrindas net 80 proc. siejamas su lytėjimu (ir tik 20 proc. lieka žiniasklaidos taip garbinamam vaizdui). Todėl meilužiams būtinas visų kūno dalių kontaktas. Mūsų odos paviršiuje yra tūkstančiai receptorių, pasiruošusių smegenims transliuoti saldų prigludusio kūno malonumą. Lengvi prisilietimai skatina hormonų, susijusių su orgazmu, gamybą.
Poros, patiriančios seksualinę palaimą, pasakoja panašią vienas kito atradimo istoriją: jie susitiko tuomet, kai buvo psichologiškai pasirengę sutikti tą vienintelį; fizinė trauka atsirado tik po intelektualinio susižavėjimo; jie atrado ir pamilo vienas kitą palaipsniui. Tai išlaukta, „protinga“ meilė. Tokiuose santykiuose žmonės labiau vertina kito individualumą, neieško susiliejimo (kas dažnai būdinga staigiam įsimylėjimui) ir geriau pažįsta patys save.
Mums daug metų tvirtino, kad vyrų patiriama palaima – mechaninė (jiems svarbu greitis ir sekso technika), o moterų – jausminė (šnabždėjimas, glostymas, žvakės, šilkinė patalynė…). Toks požiūris į vyrų seksualumą, anot mūsų laikų seksologų, – katastrofa. Vyrai išgyvena pilnatvę tuomet, kai patiria meilę ir prieraišumą.
Gal ir paradoksalu, tačiau tuomet (o ne „paėmę“ šimtus damų) jie jaučiasi esą tikri vyrai. Jausmų intensyvumas padeda patirti seksualinę palaimą. Sakysite, kad kai kurie vyrai tvirtina, jog stipresnį orgazmą patiria su nemylima atsitiktine partnere? Taip, tai tiesa. Žinodami, jog tos moters niekada daugiau nesutiks, kai kurie vyrai jaučiasi saugesni ir mažiau bijo, todėl labiau atsipalaiduoja. Neverta jiems pavydėti – jie patenka į kategoriją žmonių, kuriems tikroji miegamojo palaima artimiausiu metu vargu ar prieinama.
Moterų prigimtinis pasyvumas – taip pat klaidingas požiūris. Jei jos sekse dalyvauja tik kaip pasyvi „priimančioji pusė“, praranda 90 proc. malonumo, net pačios to nesuvokdamos! Moteris, kaip ir vyras, turi aktyviai dalyvauti ir drauge kurti seksualinį malonumą – tik tada jos pasieks palaimos viršūnę. Žinoma, tam reikia mokytis – pažinti savo ir jo kūną, prisiderinti prie jo, atrasti dviejų žmonių harmoniją…
Iš visko, kas pasakyta, aiškėja, kad seksualinė palaima pasiekiama kur kas paprastesniais metodais, negu rašoma spaudoje ar rodoma televizijoje. Nei sueities kampas, nei tempas, nei trukmė nėra taip svarbu. Svarbiausia – būti savimi ir pasitikėti partneriu.
Žurnalo „Psichologija Tau” sausio / vasario numeryje taip pat skaitykite:
8 intelekto veidai
+ Testas. Koks jūsų IQ?
Pozityvi krizės pusė
Ar sunku priversti žmogų elgtis ne pagal savo įsitikinimus?
Kaip pasidalyti namų ruošos darbus
Uošvių paslaptis
Sapnų kalba
