Žinoma, su tėvais gyvena ne vien tokie sūnaus slunkiaus tipažai. Kai kuriems vaikinams gyvenimas tėvų namuose netrukdo siekti savo tikslo ir neslopina savarankiškumo. Vėliau jie sukuria šeimas ir be kančių palieka patogią užuovėją. Deja, tokie teigiami pavyzdžiai šiais laikais laikytini išimtimi, bet ne norma. Kad ir kaip vertintume, suaugusio vyro delsimas kraustytis iš tėvų reiškia kažką... ne visai savarankiška.
Sūnelis vaikelis
Kiekvienas psichologas patvirtins: žmogus bręsta susidurdamas su įvairiausiais, ir ne visada maloniais, kasdienybės faktais. Vyras, gyvenantis su tėvais (netgi jei jų santykiai puikūs), visada riboja savo veiksmų laisvę. Tikimybė patirti visokiausių iššūkių mažėja. Mama su tėčiu jam sufleruoja, kada išnešti šiukšles, kada šaldytuve nėra maisto, kada mokėti mokesčius. Jis vis dar nepratęs rūpintis savimi, nors jau kaip ir laikas rūpintis kitais.
Jam kaip oras būtinas tėvų teikiamas saugumo jausmas, nors pats turėtų būti gynėjas. Jis net už mylimosios nugaros ieško užuovėjos, visą atsakomybę stumia jai. “Jis visada manęs klausia, ką jam rengtis ir kokie šiandien mūsų planai, — pasakoja COSMO skaitytoja Skirmantė apie savo draugą. — Netgi televizoriaus pultelį bruka man. Slampinėja po kambarius išblukusiomis boksininko trumpikėmis, skirtingų spalvų šlepetėmis, kol nuperku naujas.
Kartą liepiau jam įsigyti kvepalų, tačiau jis sugebėjo išsirinkti tik pigaus odekolono ir jame, galima sakyti, išsimaudė. Kol kas gyvename su jo tėvais. Planuojame nuomoti butą. Jeigu ne perspektyva gyventi dviese, seniai būčiau jį palikusi. Dėl tokio nesavarankiškumo ir neryžtingumo net karščiausia meilė gali greitai išgaruoti.”
Bailys drebulys
Pasaulis reikalauja būti iniciatyviam. Jei snausi, aktyvesni piliečiai ne tik peršoks per galvą, bet dar ir į purvą įmurdys — suaugę žmonės tai įsisąmonina greitai. Išskyrus... vaikiną, niekaip nenorintį palikti tėvų namų. Jis žino: konkuruoti nesugeba, iniciatyva jį nervina. Metams bėgant visuomenės reikalavimai tokiam lepūnėliui tik didėja — kaip, beje, ir jo paties baimė ką nors keisti.
Kai kurie iš gyvenančiųjų po tėvų sparneliu bijo rimtų santykių su merginomis. Ypač jei vieni santykiai nesusiklostė ir teko grįžti pas tėvus ieškoti paguodos. Vaikinas nusprendžia: su tėvais gyventi ramiau. Dar pridėk begalinę mamytės meilę ir suprasi: kam lepūnėliui ryšiai su nepažįstamomis moterimis? Naujų įsipareigojimų, buitinių rūpesčių ar atsakomybės už savo gyvenimą baimė — taip pat tarp tokių vaikinų paplitęs reiškinys. Šių fobijų dažniausia negydo jokia meilė. Gyventi su tėvais jiems atrodo išmintingiausia.
Irena, perspektyvi biuro darbuotoja, dalijasi asmenine gyvenimo su lepūnėliu patirtimi: “Kai pradėjome susitikinėti, jam buvo 26-eri. Pirmus pažinties metus nieko rimta nesvarstėme — tiesiog romantika. Vėliau abu, kaip man atrodė, panorome gyventi kartu. Pasiūliau išsinuomoti butą. Jis kartodavo: gera idėja. Tik vis sugalvodavo pasiteisinimų: geriau iš tų pinigų kur nors pailsėkime, atšvęskime tavo gimtadienį, nueikime į koncertą.
Jaučiau: jis nori gyventi su manimi, mane myli, bet bijo pokyčių. Kartą jis pareiškė: kam nuomoti butą — tėvai įsigijo namą, galėsime puikiausiai įsikurti sename jų bute”. Mergina apsidžiaugė, kad pavyks sutaupyti — juk vargu ar tėvai prašytų nuomos mokesčio. Tėvai persikraustė, vaikinas išvyko su jais, ir... pradėjo Irenai pasakoti, kaip jauku ir paprasta gyventi naujame name. Galop išlemeno, kad butas, kuriame jiedu ketino gyventi, jau išnuomotas.
“Kitas jo pasiūlymas mane šokiravo: jis paprašė persikelti pas jo tėvus, mat nusprendęs likti su tėvais.” Irena atsisakė keltis į menkai pažįstamų žmonių namą, butą išsinuomojo viena. Vaikinas ją aplankydavo. Atvykdavo tarsi į svečius ir... retkarčiais likdavo kelias savaites. “Kartą unitazas pradėjo leisti vandenį. Taisiau jį, kaip gebėjau. Sučirškė durų skambutis. Atėjo mano mieliausiasis. Paprašiau padėti, o jis atsakė neketinąs tvarkyti svetimų namų.” Tai buvo paskutinis Irenos kantrybės lašas. Ji, palinkėjusi vaikinui įveikti baimę atsiplėšti nuo mamytės sijono ir pagaliau išmokti mylėti, išgrūdo jį pro duris.
Kenkėjas naminukas
Būna ir tokių vaikinų, kurie gyvena su tėvais, tačiau nenoriai su jais bendrauja. Stengiasi pareiti namo kuo vėliau, kad nesusidurtų koridoriuje, nuolat su jais ginčijasi ir tranko duris. Kas tuos suaugusius vyrus verčia taip gyventi? Ogi paruošta vakarienė, sutvarkytas kambarys, išskalbti ir išlaidyti drabužiai, sumokėti mokesčiai... Kvaila manyti, kad toks vaikinas akimirksniu pasikeis, kai nuspręsite gyventi kartu. Tikriausia jam nė į galvą nešaus tvarkyti namų, susidėti į lentyną drabužių, padėti tau paruošti vakarienę... Tau pasiseks, jei tas naminukas nepateiks reikalavimų sąrašo — kad galėtum kaip dera juo rūpintis!
Pasakoja moteris iš kitos barikadų pusės — vieno tokių vaikinų mama: “Sūnus nuo vaikystės buvo savarankiškas — viską darė savaip. Nenorėjo būti mokomas ir kontroliuojamas, todėl nė nesitikėjau, kad liks gyventi su mumis. Iš pradžių taip ir buvo: nuomojo butą su draugais, vėliau gyveno su mergina, kita, trečia. Dvidešimt septynerių jį ištiko psichologinė krizė, ir grįžo namo. Su vyru esame įsitikinę, kad vaikai turi gyventi atskirai, tačiau sūnaus iš namų vyti nedrįsome.
Skirtingų kartų žmonėms gyventi drauge nėra patogu. Jo savi interesai, savas režimas, įpročiai — jie mums trukdė. Sūnui taip pat nepatiko gyventi su mumis, tačiau jis nematė prasmės kardinaliai keisti gyvenimą. Į žygdarbius dėl merginų taip pat nesiveržė. Kreipė dėmesį į moteris, kurios turėjo būstus, neblogą darbą ir skaniai ruošė maistą”.
Aukšti reikalavimai moteriai ir jokių sau — taip sūnų apibūdino mama. Vaikino meilės paieškos truko iki 34-erių. “Prieš metus jis išsikraustė pas merginą. Širdies gilumoje jai nepavydžiu, bet viliuosi, kad jie ras bendrą kalbą.” Įsivaizduok, kad tau, nieko neįtariančiai, būsimoji anyta perduoda rūpinimosi sūnumi estafetę!
Kaip atpažinti tokį mamytės sūnelį? Psichologės Giedrės Jakaitienės nuomone, siekių dažniausia nepuoselėja vyrai, augę pasiturinčiose šeimose. Nuo mažens jie gavo ko užsimanę, todėl jų sąmonėje susiformavo pasipūtėliška nuostata: ir kam dar ko nors siekti? Juk visko yra: komfortabilus kambarys (ar net visi namai), automobilis, pinigų... Ko dar reikia? Atrodytų, kad žmogus augo laimingas, — deja, jis darėsi vis abejingesnis pasauliui, ir tas procesas nesibaigia iki šiol.
COSMO skaitytoja Loreta džiaugėsi susipažinusi su vaikinu iš labai geros, turtingos ir padorios šeimos. Tačiau apsigyvenusi kartu su juo nuomonę pakeitė: tas gerasis vaikinas tingėjo net pirštą pajudinti, o kai pabosdavo būti su ja — dumdavo namo pas mamą. “Jam į tėvus nusispjaut. Jis ieško komforto ir nekomplikuoto gyvenimo. Baigė universitetą, bet dirba ne pagal specialybę — užtat tėčio firmoje. Uždirba daug, tačiau leidžia viską savo malonumui, neinvestuoja, netaupo ir negalvoja apie rytojų. Jis nieko nenori keisti, jam viskas tinka. Jis nė nesusimąsto, kad malonumo gali teikti ir labai prasmingi dalykai. Reikia tokių saugotis”, — dalijasi patirtimi Loreta.
Gydymo praktika
Kaip su tokiu gyventi? Nesitikėk jokio išmintingo atsakymo — gyvenk, kaip nori. Jeigu meilė susuko galvą ir su tėvų sūneliu jautiesi pakylėta, vadinasi, judviem viskas gerai. Laimės jausmas, pasak psichologų, leidžia suprasti, kad situacijos keisti nereikia. Deja, idilė gali trukti neilgai. Tačiau ir nusivylimo ašaros naudingos — tai gerai išmokta pamoka.
Kartais reikia užsispirti trejiems metams ir bandyti žmogų pakeisti, kad suprastum: tai — neįmanoma užduotis. Jaunos ir naivios tiki, jog dėl jų vaikinas pasikeis: išspręs sunkiausią galvosūkį dėl gyvenamosios vietos ir paklos raudoną kilimą per butą. Kitos bando perauklėti save, trečios, jau įgijusios bendravimo su vaikinais patirties, nesąmoningai atsijoja kavalierius, gyvenančius su tėvais.
“Mergina, sutikusi tėvelių vaikelį, turi dvi galimybes: bandyti jį suprasti arba nepradėti rimtų santykių, — mano pichologė G.Jakaitienė. — Verta išsiaiškinti, ar vaikinas pripažįsta: gyvenimas su tėvais nėra pati normaliausia situacija. Jeigu taip, sveikus santykius su juo kurti dar įmanoma. Pravartu sužinoti ir nenoro palikti tėvų namus priežastis. Kartais vaikiną laiko skolos jausmas tėvams, įsipareigojimai, tačiau gali būti, kad jis ir tiesiog infantilus. Turi suprasti, kad susidursi su kai kuriais vaikino charakterio bruožais, kurie tau nepatiks.
Per ilgai su tėvais gyvenantys vyrai nėra savarankiški. Tau reikės mokyti jį atsakomybės. Teks provokuoti veikti savarankiškai, suteikti galimybę vienam priimti sprendimus.” Kitaip tariant, turėsi skatinti vaikiną daryti tai, ko jis niekada nedarė. Gali būti, kad susidūrusi su jo egoizmu suprasi: jis nesugeba puoselėti stiprių jausmų, nesupranta, kodėl kai kurie jo veiksmai kelia aplinkiniams apmaudą. Teks aiškinti, kodėl mylima moteris neketina jam visko atleisti, kaip tai darė tėtis su mama.
Bendraujant su tokiu vaikinu visada išlieka tikimybė veltui iššvaistyti laiką, todėl labai atidžiai analizuok situaciją. Pasvarstyk, kaip galėtų susiklostyti jūsų santykiai. Įvertink vaikino charakterį: kokių bruožų matai daugiau — teigiamų ar neigiamų? Kokie jausmai jus sieja? Pati sau turi atsakyti: ar tokių santykių tau reikia, kiek esi pasiryžusi dėl jų aukotis. Kiekviena mūsų trokšta gyventi su tikru vyru. Gyventi laisvai, kviestis svečių į savo namus ir kurti nepakartojamą atmosferą. Jeigu neskubėsi atsakyti į sau keliamus klausimus, tiesa išaiškės vėliau — gali ir per vėlai suprasti, kad tavo svajonė gyventi su mylimuoju nepasiekiama. “Mano dėdė, kuriam dabar apie 50, visada gyveno su tėvais, — pasakoja Sigita. — Niekada taip ir nevedė. Kai mirė tėvai, jis pardavė prabangų butą miesto centre ir įsigijo butuką užmiestyje. Likusius pinigus padovanojo mano broliui, kad šis galėtų įsigyti butą... atskirai nuo tėvų.”
Per ilgai su tėvais gyvenantys vyrai nėra savarankiški. Tau reikės mokyti jį atsakomybės, teks provokuoti savarankiškai priimti sprendimus.
