Aš grasinu skyrybomis, jis skirtis nenori. Baramės, aš pykstu, žliumbiu ir kaltinu jį visomis nuodėmėmis dar prisimenu ir senus laikus, kai jis nuklydinėjo į kairę. Gaila ir savęs, ir jo. Aš suprantu, kad tos mano isterijos ir ašaros nieko nepakeis. Bet kitaip negaliu. Pasekti, ką jis daro, su kuo susitikinėja, man per žema. Darbe dirbti irgi negaliu, nesusikaupiu.
Blogiausia tai, kad su niekuo negaliu apie tai pasikalbėti. Mano tėvai, tiksliau mama, buvo prieš mudviejų antrąsias vedybas, todėl mama tik pasakys: „Ar aš tau nesakiau, ko tu tikėjaisi ir pan.“. Draugėms pasipasakoti gėda, visi mato, kokia mes ideali šeima, kaip jis mane myli (o tai jis dažnai garsiai kartoja ir ypač prie visų).
Aš jau nebežinau, ką daryti. Kalbu su vyru, o jis manęs ir negirdi, ir, man rodos, nesupranta. Bijau likti įskaudinta dar kartą. Jau pradedu galvoti, kad jis su manimi gyvena tik todėl, kad jam taip patogiau: buitis sutvarkyta, kaip ten bebūtų, mano dėka, nes aš uždirbu daugiau.
Galvoje tik viena – jis vėl buvo neištikimas ar ne? Skirtis nenoriu, nes vis dar jį myliu. Pasakykite, kaip man elgtis: gal aš per daug pavydi, o gal jis manimi naudojasi? Kaip man su juo kalbėti, o gal apie tai iš viso nekalbėti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Pasitikėjimas šeimoje yra vienas kertinių, tačiau ypatingai trapių elementų. Išdavystė negali būti nepastebėta, o juo labiau, kai tai įvyksta ne vieną kartą. Jūsų bandymas priimti ir atleisti sutuoktinio silpnybes yra svarus žingsnis. Visgi įtarumas, nerimas, baimė, jog vėl būsite apgauta, yra labai stiprūs jausmai, kurie paauga po kiekvienos išdavystės.
Trečio žmogaus atsiradimas santuokiniame ryšyje užteršia santykius. Šiukšlės, kurias palieka neištikimybė, suyra labai lėtai. Dėl to natūralu, jog pamačiusi kitos moters meilės žinutes, vėl išgyvenate baimę būti įskaudinta. Pasitikėjimo atkūrimas reikalauja daug laiko, o su kiekvienu svetimosios atsiradimu, net ir atsitiktiniu, tai darosi vis sudėtingiau.
Atsakant į klausimą, kaip sužinoti, ar vyras jums yra neištikimas, pirmiausia pabandykite apsibrėžti, kas jums yra neištikimybė. Kiekvienas asmuo turi skirtingą šio fenomeno suvokimą. Vieniems tai seksualiniai ryšiai, kitiems gi jau mintys apie kitą sunkiai toleruojamos. Santuoka neretai pareikalauja nesureikšminti ar priimti kito asmens netobulumą, tačiau verta atskirti, ar šiuo atveju priimate bei pateisinate sutuoktinio paklydimus, ar tiesiog bandote jų nematyti.
Mylite savo vyrą, tačiau vis dar gyvai išgyvenate jo ankstesnius nuklydimus, nesate tikra, ar šiuo metu nėra trečio asmens jūsų santykiuose. Iš to kyla dviprasmiški jausmai, noras patikėti, jog sutuoktinis ištikimas ir kartu baimė vėl būti apgautai. Jei šalia esantis žmogus nėra jums atviras, pokalbio metu greičiausiai išgirsite bandymą įtikinti, kad viskas gerai.
Taigi čia prieiname prie klausimo: kas yra sunkiau - gyventi be vyro ar su jo kuriamu nepasitikėjimu? Verta žinoti ir tai, kad pasirinkimą galite padaryti tik jūs. Kalbėti apie tai, kokius jausmus jums sukelia patirti išgyvenimai ,verta. Galite iškelti ir bendrą klausimą, kaip vyras galėtų padėti išgydyti jūsų žaizdas, jei vis dar yra noras išlaikyti santykius. Neverta slėpti, jog nepasitikite juo. Tai yra natūralios tokio elgesio pasekmės.
Ir pabaigai: negalite būti tikri už kitą žmogų, ypatingai matydama jo paklydimus. Tačiau jūsų valioje yra pasirinkimas - leisti jam keistis, suvokiant kiek už tai sumokėsite, arba pasitraukti iš santykių, kurie jus skaudina...
Sėkmės. Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
