- Kodėl vieni labai pasitiki savimi, o kiti – kur kas mažiau? Nuo ko tai priklauso?
- Kokią įtaką vaiko savivertei daro fizinės tėvų bausmės?
Vaiką tėvai baudžia tada, kai šis peržengia tam tikrą jų arba visuomenės nustatytą ribą. Auklėjimo procesas ir yra tų ribų rodymas: kas gyvenime galima, ko ne. Vaikų nerekomenduojama bausti fiziškai. Jie maži, negali apsiginti ir priklauso nuo tėvų, o sulaukę fizinės agresijos pasijunta dar mažesni.
Taigi auklėjant svarbu išmokti vaikui kažko neleisti tokiu būdu, kuriuo nebūtų žlugdoma jo savivertė. Vaikas turi jausti, kad jo kaip žmogaus vertė lygiai tokia pat kaip tėčio ir mamos, bet taip pat turi suprasti, kad būtent tėvai jam yra autoritetai. Derėtų pasiekti tokį santykį, kad vaikas, nors jam kažkas draudžiama, neleidžiama, jaustųsi mylimas. Kritikuoti reikia ne jį, o jo elgesį. Tai atsakingas tėvų kūrybinis darbas.
Griežtai auklėtas, baudžiamas vaikas užauga ribotas. Jis aiškiai žino savo galimybes bei ribas ir nedrįsta jų peržengti. Tėvai gali būti seniai mirę, o jis vis tiek laikysis savo pasaulio ribų, dėl to stokos kūrybiškumo, originalumo. Toks žmogus bijo naujovių. Jis atranda, kas jo gyvenime yra gerai, patogu, ir stengiasi to nekeisti. Jis nesielgia savaip, rengiasi ir dirba tik taip, kaip priklauso, neprieštaraudamas, niekuo neišsiskirdamas ir neatskleisdamas savo individualumo, tik jam būdingų bruožų.
Peržengti pažįstamų ribų tokiam žmogui neleidžia nesaugumo baimė. Juk išėjus iš darbo ir įsteigus savo verslą galima bankrutuoti. Kai esi apsibrėžęs aiškias ribas, turi daug mažiau laisvės, bet užtat vietoj jos laimi saugumą. Praplatėjus riboms, supranti, kad gyvenime gali daryti daug įvairiausių dalykų, tačiau kartu atsiranda gerokai daugiau nerimo bei nesaugumo. Kuo žmogus laisvesnis, tuo daugiau jo gyvenime nesaugumo. Kiekvienas asmeniškai pasirenka, kiek jo gali atlaikyti.
- Bet visi trokšta saugumo. Kad jo atsisakytų ir peržengtų pažįstamas ribas, žmogus turėtų gauti kažką vertingesnio. Kas tai yra?
Laisvė, o kartu ir didesnės galimybės. Jeigu vis dėlto žmogui pavyktų įsteigti savo verslą, jis taptų mažiau priklausomas nuo kitų. Kuo esi laisvesnis, tuo daugiau gyvenime gali. Kuo saugesnis, tuo į daugiau ribų atsimuši.
- Su kokiais sunkumais susiduria menkai save vertinantis žmogus?
Savimi nepasitikinčiam žmogui nelengva atskleisti savo silpnumą, pripažinti, kad kažko nemoka ar nesugeba. Ypač kai šeimoje ar darbe tikimasi, jog susidoros su visomis užduotimis bei kylančiomis kliūtimis. Tiesa, mūsų visuomenėje moterims kur kas palankesnės sąlygos būti silpnoms, kažko negalėti, nemokėti. Jos gali nuvežti mašiną į autoservisą ir pasakyti, kad kažkas sugedo. O vyrui tai yra nepriimtina, jis turi įvardyti gedimą. Vyrams sunkiau rodyti savo jausmus, ašaras, nes jie mokomi to nedaryti.
Save menkai vertinantis žmogus dažniausiai būna susigūžęs, jaučiasi prastesnis už kitus, bijo kritikos, būti atstumtas kitų. Vengia naujų iššūkių, o dėl savo nesėkmių dažnai kaltina kitus. Jis linkęs nusileisti ir aukštinti kitą, užgniaužti savo poreikius, neįgyvendinti savo norų kito žmogaus atžvilgiu. Nieko negaudamas iš santykio, jis kurį laiką tylės, savyje kaups pyktį, kol šis galiausiai prasiverš. Toks žmogus apskritai jaučiasi silpnesnis, jam sunku gyventi. Tad, suradęs artimą žmogų, dažnai pernelyg prie jo prisiriša, nebegali be jo gyventi. Tampa priklausomas nuo šių santykių.
Meilė yra laisvė. Kai myli, trokšti, kad kitas būtų kuo laisvesnis ir kuo laimingesnis. Nevaldai jo ir neuždarai, o kaip tik stengiesi jį išlaisvinti. Priklausomiems nuo kitų žmonėms svarbu neieškoti išgelbėtojų. Negalvoti, kad sutikus mylimąjį ar mylimąją gyvenimas visiškai pasikeis. Reikia susitaikyti su savimi ir nebijoti likti vienam, su savo paties gyvenimu.
Taip pat svarbu suprasti, kad visi susitikimai su žmonėmis yra laikini: arba mirtis išskirs, arba kitos aplinkybės. Tad niekada negali būti tikras, kad visą savo gyvenimą nugyvensi būtent su tuo žmogumi. Vis tiek reikės kažkada išsiskirti ir gyventi savarankiškai. Tai kodėl gi to savarankiškumo neišmokus dar esant šalia artimam žmogui?
Laimingas santykis yra toks, kai abi pusės jaučiasi gerai, yra lygiateisės ir lygiavertės. Pasitikrinti, kokį tarpusavio ryšį kiekvienas kuria, galima atsakant į klausimą, ar kitą žmogų myli lygiai tiek pat, kiek save? Galbūt jauti, kad labiau myli save, o gal save mažiau, nusižemini. Turi jaustis tiek pat vertingas, kiek vertingas tau kitas žmogus.
- Kuo pavojinga pernelyg didelė savivertė?
Pernelyg gerai save vertinantis žmogus mano esąs geresnis už kitus. Įsitikinęs, kad viską gali ir moka, labai dažnai jis apskritai nustoja tobulėti. Tiek aukštos, tiek žemos savivertės žmogui būdinga vienatvė. Jeigu laikai save prastesniu ar geresniu už kitus, bet kokiu atveju galiausiai pasijunti vienišas arba užsidaręs itin siaurame žmonių rate. Pernelyg susireikšminus, o kitus laikant tik vidutinybėmis, darosi sunkiau dalintis savo išgyvenimais, nes atrodo, kad aplinkiniai jų nesupras. Jaučiantis nevykėliu ir bijant būti atstumtam taip pat kyla pavojus užsisklęsti savyje ir su niekuo nesidalinti patirtimi bei jausmais. Taigi bet kuriuo atveju nenaudinga pulti nei į vieną, nei į kitą kraštutinumą.
Normalios savivertės žmogus laiko save lygiaverčiu kitiems. Jis vertina savo ypatybes bei gebėjimus, bet jų nesureikšmina, žino savo trūkumus bei silpnumus, tačiau savęs nemenkina ir nesijaučia prastesnis.
- Kaip pasiekti tą vidinę savo vertės harmoniją?
Savo vertės suvokimas ateina per kitų teigiamą įvertinimą. Taigi labai svarbu, kad sektųsi veikla, kuria žmogus užsiima. Studentui svarbu gauti gerą pažymį, darbuotojui gerai atlikti savo pareigas ir būti teigiamai įvertintam klientų ar darbdavių. Žinoma, ne visų žmonių atsiliepimai apie mus kaip asmenį yra vienodai svarbūs. Vieni gyvenime yra reikšmingesni, į kitus kreipiame mažiau dėmesio.
Pasitikėjimas augs sulaukus teigiamo įvertinimo būtent iš tų žmonių, kurie mums yra itin svarbūs.
Siekiant įvertinimo dar svarbu mokėti pasakyti „ne“. Paprastai save menkai vertinantys žmonės nori patikti vadovams ir nesugeba atsisakyti įvairių įsipareigojimų. Šiuo atveju privalu suprasti savo realias galimybes. Bandant aprėpti kuo daugiau, rizikuojama neatlikti nė vieno darbo itin gerai ir sulaukti dėl to tik kritikos.
Kitas svarbus žingsnis – tai pačiam pakeisti nuomonę apie save. Jeigu kurį laiką nesiseka vairuoti, gali lengvai užsiklijuoti etiketę, kad esi prastas vairuotojas: nors keletą metų važinėsi be avarijų. Psichologijoje tai vadinama išsipildančia pranašyste arba Andoros fenomenu.
Jeigu manai, kad tau nesiseka bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kai tenka su jais bendrauti – išrausti. Bet išrausti ne dėl savo nepajėgumo užmegzti naujų santykių, o tik dėl to, kad netiki, jog gali pasisekti. Taip ir sukasi žmogus tame „man nepavyks“ užburtame rate. Būtent kažkada kitų ar pačių sau užklijuota etiketė „nevykėlis“ gali lemti darbų ar santykių sėkmę.
Vienintelė išeitis – pabandyti keisti požiūrį į save. Svarbu suvokti, kad vis dėlto nesi prastesnis už kitus, o kiti – ne pranašesni už tave, iškilusius sunkumus įveikti tikint, jog tikrai gali pavykti. Užtenka pirmosios sėkmės, kad patikėti savimi būtų vis lengviau ir lengviau.
Kita vertus, kartais nesėkmes reikia suvokti ne kaip kliūtis, o kaip tam tikrus ženklus, parodančius, kad kažką darome ne taip: ar dedame per mažai pastangų, ar einame ne tuo keliu. Tarkime, žmogus devynerius metus iš eilės stoja į aktorinį ir yra pasiryžęs nepasiduoti, kol jį priims. Svarbu nepasiduoti nesėkmėms, bet taip pat svarbu yra ir per jas pamatyti tikrąjį save. Galbūt jos parodo, kad iš tiesų netinki būti aktoriumi. Tačiau tai nereiškia, jog esi nevykėlis. Galbūt išbandžius save kitoje srityje ateis kur kas didesnė sėkmė ir ramybė. Nesėkmės dažnai gali parodyti kažką svarbaus, nebijokime pamatyti tos tiesos ir joje atsiveriančių naujų galimybių.
Stiprėjant žmogaus savivertei, kartu didėja ir jo savarankiškumas. Labiau pradedama paisyti savo vidinio balso, o ne aplinkinių nuomonės. Kur kas svarbesnis yra ne kitų, o savęs paties įvertinimas, žmogus nebesiekia kitų palankumo ir nebepataikauja. Kad ir kokius teigiamus atsiliepimus girdėtų iš artimųjų apie savo atliktą darbą, jeigu žmogus giliai viduje jaus galėjęs padaryti geriau, pirmiausia atsižvelgs į šį savo jausmą.
