Baimė netekti darbo ir baimė jį praradus – natūralios būsenos. Juk darbas – ir žmogaus, ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, ir savirealizacijos būdas. Darbo netekimas priskirtinas prie didelių stresų. Darbo netekusiajam nepasakysi: „Nesinervink!“ Natūralu, kad ši situacija jam kelia stiprias emocijas.
Vienaip žmogus išgyvena, kai darbo netenka dėl nesutarimų su darbdaviu ar įmonės, įstaigos problemų, kitaip – kai įmonė bankrutuoja, todėl kyla bedarbystė. Pirmuoju atveju tikisi kitur dirbti, nes darbų netrūksta, antruoju – išgyvena stresą.
Žmonės reaguoja skirtingai: vienus stresas sukausto, todėl mažėja jų galimybė veikti ir konkuruoti su kitais. Jie tarsi sulenda į kiautą – tampa dar neveiklesni, nei buvo iki netekdami darbo. Tokiems žmonėms labai sunku išspręsti savo problemą – susirasti darbą.
Kiti priešingai: susidūrę su problema, šiuo atveju nedarbu, – suaktyvėja: ieško vidinių resursų, pagalbos iš aplinkinių. Tai žmogui atveria šansą atsiverti naujoms galimybėms – toms, kurių nė nemanė turįs. Drauge atsiveria ir naujos perspektyvos.
Žinoma, patartina į darbo netekimą reaguoti antruoju būdu – ieškoti naujų galimybių: ir vidinių, ir aplinkiniuose.
Be to, darbo netekusiajam ir ieškančiajam naujo svarbi analizė: nutarti, kokie darbai jam priimtini – kokius, teikiančius pasitenkinimą, norėtų dirbti. Tada – susirinkti informaciją apie darbdavius, sužinoti, kur galima paskelbti duomenis apie save. Labai svarbu susidaryti darbo ieškojimo planą su kiekvienos paros dienotvarke.
Pastebėta, kad iš darbo ritmo iškritę žmonės apsileidžia visose srityse. „Et, – galvoja, – rytojui atidėsiu“ ir pan. Taigi žmogus geriau jaučiasi, turėdamas kiekvienos dienos planą: nueiti į darbo biržą, įdarbinimo agentūrą, internete surinkti informaciją ir t. t.
Plane numatyti, kas nuveiktina savo labui, ko nespėta turint darbą. Tai gali būti susiję su sveikatos stiprinimu, pavyzdžiui, daryti mankštą, pabėgioti. Fizinis krūvis kels darbingumą, nuotaiką. Jis būtinas!
Į planą įtrauktini ir darbai, veiksmai artimųjų, draugų, pažįstamųjų labui – tai, kas teikia malonumo ir jiems, ir sau. Reikėtų nepamiršti ir apie užleistus savo hobius – skirti dėmesį ar knygų skaitymui, ar kitai dvasinei savišvietai, piešimui ir pan. Taip bedarbystės laikotarpis netaps blogesnis už kitus nemalonius gyvenimo atvejus. Be to, visada būtina atminti, kad krizė netruks ilgai – vis tiek baigsis.
Kaip greičiau iš slogios būsenos netekus darbo išnirti pirmo reagavimo tipo žmonėms – kurie sulenda, kaip sakėte, į savo kiautą?
Iš tokios būsenos greičiau išsikapanoja antro reagavimo tipo asmenys – kurie sutelkia visus vidinius resursus.
Linkusiesiems į neveiklumą, lindėjimą kiaute gal pagelbėtų pokalbis su žmonėmis, kurie paskatintų savyje atverti naujas galimybes – su psichologu, dvasininku ar kitu tvirtesnės dvasios, optimistiškesniu žmogumi, kuris šioje situacijoje padėtų įžvelgti perspektyvą. Be abejo, jei kankina nemiga, kiti su nedarbu susiję nemalonūs požymiai, reikia kreiptis į psichologą. Ambulatoriniai psichikos centrai veikia prie poliklinikų.
Ne paslaptis, kad autoritetus ir prestižą garbinančioje mūsų visuomenėje toks žmogus pasijunta niekam nereikalingas, nes pasikeičia aplinkinių požiūris į jį. Kaip artimieji, draugai turėtų elgtis su darbo netekusiuoju – rodyti užuojautą ar skatinti ryžtis ieškoti naujų galimybių?
Artimieji, draugai, pažįstami neturėtų jam rodyti užuojautos nei ypatingai skatinti ragindami: „Tu susiimk!“ ir pan. Gal su žmogum reikėtų apsvarstyti visas pagalbos jam galimybes – į ką kreiptis ieškant darbo. Realių galimybių apsvarstymas ir bus geriausia pagalba.
Artimasis su darbo netekusiuoju gal nutars, kuo pastarasis, turėdamas daugiau laisvo laiko, galėtų prisidėti kuriant bendrą šeimos atmosferą, gerovę. Svarbu nenužeminti tokio žmogaus statuso – parama jam neturi būti skausminga, žeidžianti. Kartais netikusi aplinkinių reakcija suteikia papildomo streso.
Artimieji, matydami, kad jų nuoširdžios pastangos padėti bergždžios – kad bedarbis vis tiek jaučiasi blogai, turėtų pasitarti su specialistu – psichologu. Juolab kad tokie nesusipratimai gali virsti rimtomis šeimos problemomis.
- Kaip pats bedarbis galėtų dvasiškai stiprintis – kaip jam savyje tvarkytis?
Sunku pasiūlyti, nes žmonės labai skirtingi. Gal jiems vertėtų pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, dvasinius dalykus. Metas, kai daugiau laisvo laiko, gal bus puiki proga atrasti tai, ko per skubėjimą, kasdienybės rutiną neatrado.
- Kokias išvadas darote remdamasi savo darbo patirtimi? Ar gyvenimo krizė vis tiek baigsis, šiuo atveju darbo netekęs vėl jį turės?
Taip, krizė baigiasi. Apie tai byloja mano buvusių pacientų, „stresavusių“, kad neteko darbo, pavyzdžiai. Žmogus iš duobės išsikapsto, kai savęs nenurašęs susitelkia – numato, ką privalo padaryti, kad rastų darbą.
- Per kiek laiko Psichikos sveikatos centre pagelbėjama žmogui, kuris dvasiškai palūžta netekęs darbo?
Įvairiai. Kartais užtenka ir vieno antro pokalbio su juo arba jo šeimos nariais. Kai minimi asmenys pagauna grūdą, kaip sustiprinti gebėjimus išbūti stresinėje situacijoje ir kur galima gauti pagalbos ieškant darbo, ir išsivaduojama iš sunkios padėties.
Žmonių galimybės bendrauti, ieškoti išeities, pagaliau profesinės – labai nevienodos. Be to, skiriasi ratas tų, kurie palaiko krizės ištiktuosius: vienų jis platus, kitiems vienintelis palaikantysis yra psichologas. Ilgiausiai bedarbį teko psichologiškai stiprinti pusmetį.
- Kas daugiau palūžta netekę darbo – moterys ar vyrai?
Vyrai. Jų reagavimas tradicinis – aiškus nuo seno: susidūrę su šia bei kitomis stresinėmis situacijomis ima gerti, daugiau nei moterys linkę sulįsti į savo kiautą arba agresyvėti – savo nerimą išreiškia agresyviai. Jie dažnai išsikrauna šeimose. O moterys lengviau prisitaiko šioje situacijoje, nes ieško pagalbos: kreipiasi į medikus, išsikalba su pažįstamais. Juk kai daugiau apie savo bėdą kalbi, greičiau randi pagalbą. Vyrui sunku kitam prisipažinti, kad nesiseka.
Kita vertus, darbo netekusioms moterims lengviau, nes jos save realizuoja šeimoje. Jos įpratusios skirti dėmesį šeimai namuose, ir namiškiai to iš jų tikisi. O į darbą neišėję vyrai namuose pasijunta esą nereikalingi, nes nepratę juose pritaikyti savo gebėjimų. Kalbu apie miestiečius. Kaime gyvenančiam ir ūkį turinčiam vyrui šiuo atveju lengviau. Lengviau tiems, kurie žvejoja, dirba sode. Labai gydo gamta. Būtina turėti kokį nors užsiėmimą. Prisiminti kitus pomėgius, sportuoti.
- Ką prognozuotumėte – ar ilgai daugelį Lietuvos žmonių įtampoje dėl didėjančios bedarbystės savo gniaužtuose laikys krizė?
Man atrodo, kad mūsų žmonės labai gyvybingi ir jų prisitaikymo galimybės nemažos. Tai įrodė visuomenės vystymasis – kiek buvo ekonominių, politinių bangavimų, o žmonės visada rasdavo galimybių susitelkti ir susidoroti su sunkumais. Dabartinė krizė – tai ne karas, ne badas. Iš šios situacijos visi sėkmingai išplauks, tik reikės laiko.
