Nors sovietai bandė užkariauti kosmosą, jiems sunkiai sekėsi patenkinti net elementarius žmonių poreikius ir aprūpinti juos reikiamomis prekėmis. O jei ir bandydavo, jų kokybė, švelniai tariant, būdavo apgailėtina. Ne išimtis buvo ir grožio sritis, todėl moterys sukosi kaip išmanydamos.
Vargai dėl blakstienų
Blakstienų tušas „Leningradskaja“ buvo vienas iš legendinių grožio produktų, kurį atsimena ir dabar. Liaudis jį buvo praminusi „spjaudykle“. Ant dėžutės su juodu briketu buvo užrašas – „prieš naudojimą sudrėkinti“. Sovietinės moterys tai darydavo paprastai – vieną ar du kartus į jį paspjaudydavo. O kadangi produktas, supraskite, buvo savotiškos kokybės, moterims tekdavo pritaikyti dar kelias gudrybes.
Norint pasiekti norimą blakstienų apimtį, prieš tepant antrąjį sluoksnį, blakstienos būdavo papudruojamos. „Po tokių triukų blakstienos visada sukibdavo, akys parausdavo. Po to blakstienas kruopščiai atskirdavome su adata“, – prisimena telšiškė Gražina.
Ne ką mažesnio išradingumo tekdavo imtis norint ant vokų nusipiešti strėlytes – tam irgi būdavo naudojamas tas pats tušo briketas ir piešimo teptukas ar nusmailintas degtukas. Jei tušo po ranka nebūdavo, įprasta buvo pravedimus pasidaryti su apdegusiu degtuku ar paprastais kanceliariniais pieštukais.
Plungiškė Zita prisimena, kad akims ir lūpoms yra naudojusi ne tik įvairių spalvų piešimo pieštukus, bet ir tais laikais populiarius cheminius – jie ilgiau laikydavosi. Moteris neprisimena, kad nuo jų būtų buvusi alergija ar kitų bėdų.
