Palei Angikunio ežerą ir kelis aplinkinius ežerus įsikūrę keli inuitų kaimeliai, į juos užklysta ir kailinių žvėrelių medžiotojai, nepabūgstantys pasiekti tolimą šiaurę, medžiodami bebrus ir šiaurinius elnius.

Kaip rašoma straipsnyje portale historicmysteries.com, 1930 m. viename iš kaimų nutiko paslaptingas įvykis, kuris iki šių dienų liko neišaiškintas.

1930 m. žurnalistas iš Paso (Manitobos valstija, Kanada) parašė apie nedidelę eskimų bendruomenę, gyvenančią prie Angikunio ežero. Daugelio tenykščių gerai žinomas kailinių žvėrelių medžiotojas Joe Labelle ėjo pro kaimelį, o užsukęs pamatė, kad jame nėra nė vieno gyventojo.
Kaip pats pasakojo J. Labelle, apsidairęs pamatė, kad visos šešios palapinės kaimelyje tuščios, nė vieno iš jose gyvenusių vyrų, moterų ir vaikų nėra.

Ši istorija pasakota ir perpasakota daug kartų, buvo iškelta daugybė inuitų dingimą aiškinančių teorijų – ir tikėtinų, ir visiškai keistų.

Kas gi galėjo nutikti nedidelei inuitų bendruomenei, gyvenusiai kaimelyje Kanados šiaurėje?

Andžikunio ežeras
Foto: Wikimedia Commons

Kaimas, kurio gyventojai dingo

1930 m. žvarbią lapkričio kailinių žvėrelių medžiotojas Joe Labelle klaidžiojo medžiodamas Kanados šiaurėje netoli Angikunio ežero. Ieškodamas nakvynės, jis užsuko į inuitų kaimelį ir labai nustebo, neradęs jame nė vieno gyventojo.

Kad ir kas čia įvyko, gyventojai buvo užklupti netikėtai. Apžiūrinėdamas palapines, medžiotojas rado į siuvamus drabužius įsmeigtas adatas, virš laužo duobių kabojo puodai su maistu, tačiau nebuvo matyti jokių smurto, susirėmimų ar konflikto pėdsakų, kurie būtų paaiškinę gyventojų dingimą.

Angikunio ežeras
Foto: Wikimedia Commons

Eidamas iš kaimo, J. Labelle pamatė prie stulpų pririštus septynis šiaurės šunis – visi buvo nugaišę iš bado. Šie šunys buvo gyvybiškai svarbūs inuitų kaimeliui – neįtikėtina, kad jie visi buvo palikti.
Kaimelio pakraštyje medžiotojas aptiko dar keistesnį ir šiurpesnį dalyką – neseniai iškastą žmogaus kapą. Kadangi buvo išmėtyti aplink kapą sudėti akmenys, J. Labelle suprato, kad tai ne žvėries, o žmogaus darbas.

Jis pranešė apie visas šias keistenybes policijai, buvo pradėtas tyrimas, kur galėjo dingti kaimelyje gyvenę inuitai. Deja, nė vieno iš jų nepavyko rasti – atrodė, lyg visi būtų tiesiog išgaravę.

Nepaaiškinamas, paslaptingas įvykis

Neišaiškintas paslaptingas įvykis daug metų traukė tyrėjus. „Skeptoid“ portalo tyrėjas Brianas Dunningas bandė išsiaiškinti, kur dingo kaimelyje gyvenę inuitai. Jis surado 1930 m. lapkričio 29 Emmetto Kelleherio laikraštyje rašytą straipsnį.

B. Dunningas aptiko straipsnyje daug prieštaringų faktų, pvz., tai, kad bangos nebūtų nunešusios inuitų kajakų, jei ežeras tuo metu būtų užšalęs. Jis pabrėžė ir tai, kad vėlesniuose pasakojimuose kaimelio gyventojų vis daugėjo, atsirado prigalvotų detalių.

Angikunio ežeras
Foto: Wikimedia Commons

Nigelo Blundellio ir Rogerio Boaro knygoje „Paslaptingiausios viso pasaulio istorijos apie NSO“ jau pasakojama apie tris kailinių žvėrelių medžiotojus, užklydusius į inuitų kaimą, joje nestinga perdėjimų – vietoje 25 gyventojų rašoma apie tūkstantį ir apie ištisas kapines su iškastais palaikais.

Galiausiai policininkai nustatė, kad inuitai iš kaimelio dingo maždaug prieš du mėnesius iki J. Labelle atėjimo, tačiau taip ir nesuprato, kas paskatino visus gyventojus palikti kaimą. Negana viso šito, Kanados policijos darbuotojai pranešė virš Angikunio ežero matę paslaptingą neatpažintą skraidantį objektą (NSO).

Šiaurės Kanadoje šviesos virš ežero nėra neįprastas dalykas – čia pasirodančias šiaurės pašvaistes galima stebėti iš tolimiausių Kanados pakraščių. Vis dėlto tąkart įvykį tyrusių teisėsaugininkų matytos šviesos nepriminė įprastos šiaurės pašvaistės.

Andžikunio ežeras
Foto: Wikimedia Commons

Priešingai nei šiaurės pašvaistė, policininkų matytos šviesos virš horizonto buvo žydros, pulsuojančios. Šių šviesų nepavyko nei išaiškinti, nei susieti su dingusiais inuitais.

Įvairūs NSO stebėtojai (ufologai) dvidešimto amžiaus pabaigoje spėliojo, kad nieko nežinantys kaimelio gyventojai galėjo būti pagrobti ateivių. Nepaisant to, kad šią idėją pagrindžiantys įrodymai geriausiu atveju yra anekdotiški, spėjimas ir intriguoja, ir baugina.

Ar galėjo ateiviai išsigabenti visą kaimelį? Tai galėtų paaiškinti staigų gyventojų dingimą ir tai, kad policininkams nepavyko rasti jokių pėdsakų.

Kita perspektyva

Be abejonės, skeptikai ieškos žemiškesnio kaimo gyventojų dingimo paaiškinimo ir pradės nuo pirmojo pasakotojų žodžių kvestionavimo. J. Labelle teigė, kad yra sezoninis kailinių žvėrelių medžiotojas, puikiai pažįstantis regioną, tačiau įrašai rodo, kad iki 1930 m. jis nė karto nebuvo išsiėmęs leidimo medžioti.

Istoriją aprašęs žurnalistas E. Kelleheris jau anksčiau buvo kaltinamas perdedantis faktus savo straipsniuose, o viena nuotrauka, kurią paėmė savo straipsniui, buvo kelių dešimtmečių senumo. Keldama šiuos klausimus ir remdamasi tuo, kad stinga įrodymų, policija pavadino visą šią istoriją sufabrikuota ir 1931 m. uždarė bylą.

Andžikunio ežeras
Foto: Wikimedia Commons

Ir antrą kartą kaimelio gyventojai pradingo – pirmą kartą jie dingo iš savo namų, o paskui – iš istorijos knygų. Hipotezė apie istorijos sufabrikavimą neabejotinai tiko tyrėjams – pasitarnavo kaip greitas paslaptingo atvejo sprendimas.

Medžioklės leidimų nebuvimas nereiškė, kad J. Labelle nežinojo regiono ar kaimo. Tuo metu daugybė kailinių žvėrelių medžiotojų dirbo nelegaliai, kaip ir prekiautojai, kurie keliaudavo po kaimus.

E. Kelleheris sulaukė kritikos dėl ankstesnių savo straipsnių, tačiau vien to nepakanka, kad istorija būtų paneigta. Juk žurnalistas turėjo daugelio metų patirtį, tikėtina, kad jis domėjosi sensacingais įvykiais ir taip susipažino su J. Labelle.

Jei šie du vyrai pasakojo teisybę apie tai, ką matė, vadinasi, iš tiesų dingo viso kaimo gyventojai, ir nebuvo atliktas tyrimas, aiškinantis, koks likimas juos ištiko. Kokios keistos šviesos matėsi danguje? Kur prapuolė visi žmonės? Kodėl šunys buvo palikti nugaišti iš bado? Ir užvis šiurpiausias dalykas – kas galėjo iškasti kapą? Šiaurės Amerikos vietinių tautų mituose gausu įvairių sutvėrimų, kanibalų ir pabaisų, kurie medžioja miškuose ir nederlingose žemėse.

Gal J. Labelle tik per plauką išvengė susidūrimo su tokiu pabaisa nuošaliose, įšalusiose šiaurės žemėse.