– Papasakokite apie save: iš kur esate kilusi, ką šiuo metu veikiate, kur gyvenate?
– Esu iš uostamiesčio – Klaipėdos. Nors gimiau ir augau Klaipėdoje, vadinu save pasaulio piliete – man teko gyventi Danijoje, N. Zelandijoje ir Šveicarijoje, o šiuo metu gyvenu kaimyninėje Latvijoje, vaizdingoje vietoje, 30 km nuo Rygos. Kaip ir Lietuva, mūsų kaimynė Latvija gali pasigirti itin gražia gamta – čia gausu tankių, žalių miškų, vandens telkinių, pievų ir sodų.
– Jei teisingai suprantu, jums teko pagyventi ne vienoje šalyje. Kur buvote apsistojusi?
– Teko pagyventi ir padirbėti Lietuvoje, Latvijoje, Šveicarijoje, Danijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
Dar mokydamasi mokykloje su mama pasiryžome avantiūrai – mama išvyko į Vokietiją, o aš – į Šveicariją. Dirbti! Pamenu, norėjau save išbandyti, norėjau užsidirbti ir pakeisti aplinką. Susikroviau lagaminus ir leidausi į kelionę. O vos pabaigusi mokyklą išvažiavau į Daniją studijuoti, kur praleidau šešis puikius, įspūdžiais ir patirtimi gausius metus. Taip pat teko pagyventi ir N. Zelandijoje.
Su vyru stengiamės kiek įmanoma dažniau ištrūkti ir pakeisti savo aplinką. Visai neseniai buvome susiorganizavę workation (vacation when you work - work’acion) – beveik mėnesį buvome Sicilijoje.
– Ką veikėte tose šalyse?
– Į Šveicariją ir N.Zelandiją išvykau dirbti, į Daniją – mokytis, o į kaimyninę Latviją atvedė meilė.
– Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?
– O Dievai… Visos šalys patiko! Pirmiausia, mano galva, šalys palieka įspūdį, jei jose sutinki įdomių, išskirtinių žmonių. Tokių, kurie metų metus neišdyla ir pasilieka atmintyje.
Pavyzdžiui, kai supratau, kad noriu mokytis užsienyje, pasirinkau Daniją, nes norėjau išmokti kalbą. Šalis – ne iš pigiųjų, o net ir po ilgų paieškų nebrangaus būsto rasti nepavyko. Teko išvažiuoti su dviem lagaminais, šiek tiek pinigų kišenėje ir viltimi, kad viskas bus gerai. Atvykus į Kopenhagą pradėjo lyti. Iš Kopenhagos skridau į Orhusą (Aarhus), kur ir turėjau mokytis. Pamenu, papasakojusi autobuso vairuotojui, kad neturiu kur miegoti – nei šiąnakt, nei rytoj – jis pasiūlė čiužinį pas save ant grindų. Argi nenuostabi patirtis? Dar pamenu, kad kartą negrįžau namo Kalėdoms, nes ruošiausi egzaminams ir su vietiniais lietuviais susiruošėme švęsti Kūčias. Stoviu, laukiu autobuso – jo kaip nėra, taip nėra. Ir privažiuoja prie manęs toks jaunas vyrukas. Sako – Kalėdos, autobusai nevažiuoja. O aš stoviu su visomis mišrainėmis, taksi pinigų neturiu, draugai, pas kuriuos turiu važiuoti – už kokių dešimties kilometrų – pėsčiomis nenueisi. Juolab su keliais kilogramais mišrainių. Sako sėsk, pavešiu. O aš bijau… Na bet išeities kaip ir nėra – įsėdau, nuvežė. Ir ne tik nuvežė, sako – dirbu restorane, esu musulmonas, gavau Kalėdoms dovanų dėžę vyno, o aš negeriu. Nori? Taip ir nuvykau pas draugus – su savo gamintomis mišrainėmis ir dar padovanota dėže raudono vyno.
N. Zelandijoje įspūdį paliko gamta. Pirmąkart savo gyvenime verkiau iš grožio… Itin paliko įspūdį Queestown – ten buvo filmuotas „Žiedų Valdovas“. Patiko kivių atsipalaidavimas, mokėjimas mėgautis gyvenimu. Įdomu tai, kad Europoje neretai naujų pažįstamų klausiame kokiomis kalbomis tu kalbi. Ten klausiama – ar kalbi dar kokiomis nors kalbomis.
– Kur integruotis buvo lengviausia, o kur – sunkiausia?
– Kiekviena šalis pasitiko savais iššūkiais. Šveicarija mane labiausiai nustebino savo struktūriškumu. Nors ir gyvenau prancūziškoje dalyje – viskas labai struktūrizuota, tikslu. Danija pasitiko mane atvirumu. Ten kiekvienas žmogus – laisvas. Nesvarbu nei kas tu toks, nei ką veiki gyvenime, nei kaip atrodai – visi savi ir laisvai priimami visuomenės.
N. Zelandijoje turbūt sudėtingiausia buvo suvokti ir priprasti prie laiko skirtumo. Prie to, kad jie visi – itin atsipalaidavę, tarsi atitrūkę nuo viso pasaulio, retas kuris yra buvęs Europoje ir gyvenimo Europoje nelabai net ir įsivaizduoja. Jie – labai paprasti, gyvenimu besimėgaujantys, gerą humorą mėgstantys žmonės. Jei gyveni N. Zelandijoje ir nori pabendrauti su draugais ir artimaisiais Europoje – turi tai daryti tik anksti ryte arba vėlai vakare. Jei yra kažkokios ryšio, interneto problemos – teks laukti vėl bent dvylika valandų. Na, o Latvija buvo įdomi (bet ir tuo pačiu metu sudėtinga) tuo, kad atrodė, jog esu štai visai šalia, bet visgi yra kitaip – kita kalba, o žodžiai, kurie atrodo, kad turėtų reikšti viena, reiškia visai kitą…Tarkime, lietuviškas žodis „bauda“ Latvijoje reiškia malonumą!
– Dažniausiai keliaujant daug sužinome ir apie pačius save. Kokias lietuvių stipriąsias savybes galėtumėte išskirti, kurių galbūt neturi kitos tautos?
– Veržlumas ir veiklumas. Tai turbūt pasėta mumyse istorijos, nes turėjome vis kautis, įrodinėti save. Kuomet latvis tam tikrais atvejais dels, tryps vietoje, neras tinkamo laiko, lietuvis ims ir padarys. Kuomet danas pernelyg nesikiš ir neretai problemų sprendimą paliks vadovybei ar šaliai – lietuvis ims ir padarys.
Lietuviai – veiklūs, darbštūs ir siekiantys tikslo. Štai paprasčiausias pavyzdys – gyvenant Rygoje kurį laiką teko važiuoti į darbą autobusu, kuris nuolatos vėluodavo. Pakalbėjusi su bendradarbiais sužinojau, kad daugelis juo važiuoja ir visi skundžiasi, bet niekas nieko dėl to nedarė. Nes „nieko visvien nepakeisi”, „o ką čia padarysi” ir „nenoriu liūdinti žmonių”. O aš sugalvojau planą – kas kelias dienas vis paskambindavau į Rygos autobusų stotį. Kartą paskambinau ir kalbėjau angliškai. Kartą – rusiškai – tiesiog papasakojau, kad autobusas visuomet vėluoja, žmonės laukia, o būna atvejų, kad atvažiavusiame autobuse jau ir vietų nebėra ir tenka laukti kito – ir vėl vėluojančio. Tuomet vėl paskambinau, dar keliskart prašiau vyro, kad paskambintų ir praneštų. Dar ir el. laišką parašiau. Na ir ką jūs galvojate – po kurio laiko sulaukiu el.laiško, kad mano pranešimų dėka jie nusprendė papildomą autobusą įvesti!
Dar pavyzdys – gimus sūnui supratau, kad nemažas būrys mamų nori bendrauti, bet kažkodėl nedrįsta. Aš suorganizavau Kalėdinį renginį, dar ir vietines įmones įtraukiau į veiklą – pastarosios dalyvėms suorganizavo Kalėdines dovanėles. Ir visos atėjusios mamos sakė, kad labai norėjo bendrauti ir susipažinti, bet nedrįso, nerado tinkamos progos, o ir nekilo rankos kažko organizuoti pačioms… Žodžiu, latviams reikia didesnio postūmio. Čia žmonės labiau stengiasi neišsišokti.
– O kaip dėl moteriškumo suvokimo. Koks jis jūsų lankytose šalyse?
– Moteriškumo tema man labai artima ir sava. Mane nepaprastai įkvepia moteriškos, žemiškos moterys. Manau, kad moterys turi įgimtą galią jausti ir perteikti grožį, graciją, kūrybą ir šilumą per save ir tuo, ką kuria aplinkui. Vedama to, prieš kelis metus įkūriau savo aromatų studiją, kurią pavadinau Maison Kyrene – maison iš prancūzų kalbos išvertus reiškia namus, o Kyrene graikų Tesalijos regione buvusi deivė kuri, kaip legenda byloja, buvusi itin švelni ir moteriška, bet tuo pačiu ir narsi, net buvo medžiotoja. Legenda byloja, kad kartą ji grūmėsi su liūtu ir, pakerėtas jos drąsos ir moteriško grožio, netoliese ją stebėjęs Dievas Apolonas ją karštai įsimylėjo. Kalbant apie mano patirtį, kiekvienoje šalyje sutikau galybę itin įdomių, originalių moterų. Kuomet tipinis moteriškumas Baltijos šalyse – aukštakulniai ir drovumas, Danijoje – lygios teisės, o štai kivių moterys neretai laužo moteriškumo standartus. Tad sujungiau savo moteriškumo suvokimą – kuris yra viso to visuma – įr, galima sakyti, kad būtent dėka savo gyvenime sutiktų moterų ir gimė mintis įkurti aromatų studiją – tarsi moteriškumo šventimą.
– Matyt, skirtingai žvelgiama ir į lygias teises, ane? Ar visur moterys maloniai priima, jei vyras joms atidaro duris ar sumoka už vakarienę?
– Pamenu, Danijoje dėstęs britas kartą kiek pavėlavęs į paskaitą pasidalino su mumis, kad tik ką į paskaitą vyko traukiniu. Vagone pamatęs jauną merginą su didžiuliu lagaminu pasiūlė jai padėti ir užkelti lagaminą į saugyklą ir… vos negavo į nosį! Šioji pradėjo rėkauti apie lygias teises ir tai, kad tą gali padaryti ir pati.
Aišku, šis pavyzdys – kraštutinumas, bet Danijoje tikrai niekas moterų per duris pirmiausiai nepraleidžia…
– Pakalbėkime apie vyrus. Jūsų vyras – latvis. Ar yra kokių nors skirtumų tarp latvių ir lietuvių vyrų?
– Lietuviai – tiek moterys, tiek vyrai – labiau karštakošiai, emocionalesni. Lietuviai greičiau užsidega, reiškia emocijas. Lietuviams labiau reikia lietuvių – neretai juk gyvendami užsienyje lietuviai buriasi į veiklas, užsiėmimus, galų gale bent sporto rungtynių drauge pažiūrėti, lietuviškai pasikalbėti, cepeliną-kitą kartu suvalgyti. Lietuviai labiau linkę keisti ir keistis. Šiuo atveju teikčiau, kad esame kiek pažangesni. Na, bet bet kuriuo atveju, mano vyras – pats geriausias – jis toks labai „nelatviškas”. (Šypsosi.)
– Ką jums davė toks tarpkultūrinis suvokimas, įvairiapusis skirtingų šalių pažinimas?
– Pirmiausia, kaip ir turbūt kiekvienam – supratimą, kad mes, nors fiziškai ir skirtingi, visi norime to paties – mylėti ir būti mylimi, turėti tikslą gyvenime ir jausti, kad esame reikalingi.
Aš lengvai randu bendrą kalbą su itin skirtingais žmonėmis, pamenu, kažkada vyras manęs klausė – kaip tu randi bendrą kalbą su kuo nors, nors tarp jūsų, rodos, beveik nieko bendro nėra? O man – labai įdomu, aš iš tokių žmonių, jaučiu, turiu daug ko pasimokyti. Jie kitur gyvenę, turėję kitokios gyvenimiškos ir kultūrinės patirties. Galiausiai, nors mūsų kultūriniai įsitikinimai daro įtaką mūsų pasaulio suvokimui, bet pamatiniai dalykai kiekvienam žmogui lieka absoliučiai identiški. Nepaisant savo skirtumų, visi norime labai paprastų ir žemiškų dalykų – norime būti sveiki ir sotūs, ir jaustis saugūs. To visiems ir palinkėsiu, ypač dabar, kai to visiems labai reikia.
