Siaubas ir traumos, su kuriomis susidūrė karo veteranai, neapsiribojo tik tiesioginiais sužalojimais – jų dar laukė izoliacija ir prarasto žmogiškumo jausmas, kuris ištikdavo sugrįžus namo sužeistam. Tai itin pasakytina apie tuos, kurie patirdavo sunkius veido sužalojimus, rašo historicmysteries.com.

Bent jau taip būdavo tuomet, kol Francis Derwentas Woodas dar nebuvo įkūręs savo dirbtuvių „Tin Noses Shop“, kuriose, pasitelkdamas meninį talentą ir techninius įgūdžius, gamindavo veido protezus, pridengusius veido sužalojimus.

Didysis karas

Per Pirmąjį Pasaulinį karą žmonių sudarkymai ir suluošinimai Europos mūšių laukuose buvo pasiekę iki tol neregėtą mastą. Skaičiuojama, kad vien tik Didžiosios Britanijos kariuomenėje galvos ar akių sužalojimus patyrė 60 500 karių, o 40 000 buvo amputuota viena ar daugiau galūnių. Nuo 1917 iki 1925 metų mūšių laukuose suluošintiems kariams buvo atlikta 11 tūkst. operacijų.

Viena iš priežasčių, kodėl kariai patyrė tiek daug galvos traumų, buvo ne ta, jog pagerėjo šaudytojų taiklumas, o ta, jog kareiviai dar nebuvo pripratę prie kovų apkasuose. Mūšiai iš apkasų buvo palyginus nauja taktika, kuri suklestėjo tik XIX amžiaus pabaigoje.

Amerikiečių chirurgas Fredas Albee tvirtino, jog kareiviams atrodė, kad jie „gali iškišti galvą virš apkasų ir pakankamai greitai pabėgėti, kad išvengtų kulkos“. Tačiau kulkosvaidžių ir naujoviškos sunkiosios artilerijos revoliucija laimėjo prieš žmogaus greitį.

Kariams padarytų sužalojimų mastai padidino veido rekonstrukcijų ir plastinių operacijų paklausą. Visoje Europoje, o ypač Prancūzijoje, Londone ir Belgijoje, veido chirurgai turėjo itin daug darbo. Taip gimė „Tin Noses Shop“, kurios oficialiai buvo vadinamos „Kaukių sudarkytiems veidams skyriumi“.

Veido protezai
Foto: Wikimedia Commons

Išvaizdos atkūrimas

Skulptoriui Franciui Derwentui Woodui idėja kurti portretines kaukes gimė po to, kai jis 1915 metais prisijungė prie Karališkosios armijos medikų korpuso ir bendrojoje Vandsvorto ligoninėje Londone pradėjo dirbti sanitaru. F. D. Woodas sukėlė revoliuciją Gipso bei lūžių skyriuje ir pelnė savo viršininko pritarimą idėjai kurti metalines kaukes itin subjaurotiems kariams.

Jo tikslas buvo pagal išlikusius veido bruožus ir senas fotografijas skrupulingai atkurti tikrąją kario išvaizdą. F. D. Woodas pasisamdė tris skulptorius, vieną liejinių meistrą ir gipsinių formų gamintoją.

F. D. Woodas 1917 metais davė interviu žurnalui „The Lancet“, kuriame teigė, kad „jo darbas prasideda ten, kur baigiasi chirurgo darbas. Kai chirurgas padaro viską, kad atkurtų funkcijas ... jis pasitelkia skulptoriaus įgūdžius, kad nulipdytų žmogaus veidą“.

Kaukės gamybos procesas būdavo ilgas ir reikalaudavo daug pastangų. Iš pradžių meistrai padarydavo gipsinę suluošinto veido formą, o tada iš molio nulipdydavo trūkstamas veido dalis. Tai galėjo būti bet kas – akiduobės, skruostai, nosis ar žandikaulis.

Pati kaukė pagal galutinį veido bruožų liejinį buvo gaminama iš vario ir būdavo maždaug 0,8 mm storio. Tuomet ją padengdavo sidabru ir nudažydavo odos spalva. F. D. Woodas stengdavosi atkartoti ne tik veido odos spalvą ir žmogaus gymį, bet ir odos tekstūrą.

Jis kruopščiai atkurdavo net tokius bruožus kaip antakiai ir blakstienos. Antakių plaukelius jis nupiešdavo dažais, o blakstienas gamindavo iš itin plonos folijos, kurią supjaustydavo trumpomis juostelėmis ir suvydavo į plaukelius.

Nepaisant milžiniškų pastangų sukurti realistišką kaukę ir atkurti kario veidą, jis negalvojo apie komfortą – sklandė daugybė pranešimų, kad dėvėti tokias kaukes yra nepatogu. Kariai susidurdavo su paradoksu: tokios kaukės suteikdavo jiems laisvę vėl integruotis į visuomenę, bet virsdavo skausmingu priminimu, ko jie neteko.

Kas liko?

Nė viena kaukė, kuri yra išlikusi iki šių dienų, nebuvo pagaminta F. D. Woodo įstaigoje Londone. Vos keletas egzistuojančių kaukių yra pagamintos Annos Coleman Ladd – Paryžiuje dirbusios amerikiečių skulptorės. Ji buvo įkvėpta F. D. Woodo darbų ir iki 1919 metų sukūrė 185 kaukes. Pats F. D. Woodo skyrius, deja, 1919 metais buvo panaikintas ir jo veikla nutrūko.

Ar kaukės buvo išmestos, nes kėlė tiek fizinį, tiek psichologinį nepatogumą, ar buvo palaidotos kartu su savo savininkais, lieka neaišku. Kad jos galėjo nukeliauti į kapus kartu su mirusiaisiais, yra gana realu, nes velionio artimieji galėjo nenorėti, kad smalsuoliai žiopsotų į atvirame karste pašarvoto kario sužalojimus.

Gali būti ir taip, kad šios kaukės buvo dėvimos tik laikotarpiais tarp operacijų. Jos leido kareiviams normaliai jaustis ir išvengti įkyrių žmonių žvilgsnių.

Būtina inovacija?

Istorikai ir psichologai tvirtina, kad patirtos veido traumos sukurdavo nužmogintą aplinką. Bendraudami žmonės visuomet žiūri į veidą. Žmonės gauna daugiau informacijos, kai jie mato asmens veidą.

Tačiau diskusijose apie Pirmąjį pasaulinį karą beveik nebūdavo kalbama apie žalą, padarytą vyrų išvaizdai. Traumos buvo svarbi karo dalis, ir grįžus namo, suluošintų karo veteranų laukdavo naujas mūšio laukas.

Tokie inovatoriai kaip Francis Derwentas Woodas ir Anna Coleman Ladd šiuo laikotarpiu buvo labai įtakingi. Jų meninių gebėjimų ir medicinos derinys įžiebdavo viltį net sunkiausių traumų atvejais.

Kaukių menas suteikė kareiviams galimybę atgauti tapatybę, kurią atimdavo patirti sužalojimai. Taigi veido protezai atliko svarbų vaidmenį sugrąžinant karo veteranus į visuomenę.