Meilės vaisius
Paulas Eluard`as ir Gala – Elena Djakonova – susipažino 1912 metais Šveicarijos mieste Klavadelyje, kur abu gydėsi nuo tuberkuliozės vienoje sanatorijoje. Pasibaigus gydymo kursui, Paulas ir Elena išvyko namo, tačiau nepamiršo vienas kito. 17 metų jaunuoliams tai buvo pirmieji stiprūs jausmai, ir noras nugyventi visą likusį gyvenimą kartu atrodė visiškai natūralus, rašo kulturologia.ru.
Išsiskyrimas tik pakurstė jų aistrą, o Pirmasis pasaulinis karas privertė skubiai planuoti tolesnį susitikimą. E. Djakonova, kurią Paulas Šveicarijoje praminė Gala, atvyko pas savo mylimąjį į Paryžių, tačiau šis dėl tarnybos kariuomenėje net negalėjo jos pasitikti stotyje. Tačiau jai neteko abejoti jo jausmais.
Paulo šeima sūnaus draugę sutiko gana šaltai, tačiau įsimylėjėliai nekreipė į tai jokio dėmesio. 1918 metų gegužę, praėjus beveik pusantrų metų nuo Paulo ir Galos vestuvių, šį pasaulį išvydo jųdviejų duktė Cecile.
„Siurrealizmo vaikas“
Paulą iš karto užvaldė meilė ir švelnumas mažylei, nes jis joje įžvelgė mylimos moters bruožų. Tačiau Galai dukros gimimas tapo kliūtimi jos įprastam ir laisvam gyvenimo būdui. Jaunoji mama nebegalėjo dalyvauti diskusijose apie meno paskirtį, spindėti visuomenėje, demonstruodama sau ir aplinkiniams savo unikalumą bei iškilumą.
Kol jos vyras leisdavo laiką su menininkais, Gala buvo priversta prižiūrėti savo dukrytę ir nuobodžiauti jos draugijoje. Tokiomis dienomis Gala širdo ir, regis, net nekentė Cecile. Su pykčiu, kurio jaunoji mama net nebandė slėpti, ji išsiųsdavo dukrą „pasivaikščioti sode“. Ji kaltino Cecile, jog dėl jos kaltės buvo atribota nuo visuomenės. Ji pasmerkė savo pačios dukrą niūriai vienatvei ir privertė ją gyventi kažkur už motinos meilės ribų. Cecilei nebuvo lemta pajusti motiniškos šilumos.
Tačiau tėvas negailėjo meilės ir dėmesio savo vaikui. Kai tik Cecile ūgtelėjo, jis būtinai vesdavosi ją su savimi ir su pasididžiavimu pristatydavo ją savo bičiuliams. Tiesa, pačiai Cecile ne itin patikdavo tėvo draugų dėmesys. Jie visi jai atrodydavo seni ir nuobodūs. Išskyrus, galbūt, Pablo Picasso, kuris kartu su mergaite lankydavosi bokso varžybose ir leisdavo jai be įspėjimo ateiti pas jį į dirbtuves.
Pablo Picasso ir Maxas Ernstas nutapė Cecile portretus, Man Ray ją fotografavo. Mergina kantriai pozuodavo, tačiau jai net į galvą neateidavo mintis didžiuotis tokia meniška aplinka. Jai atrodė, kad toks gyvenimas yra natūralus. Kitokio gyvenimo, beje, ji nepažino. Cecile jaudino tik vienas dalykas – visiškas motinos abejingumas.
Amžinas skausmas
Ar galėjo Cecile nematyti, kas vyksta jos tėvų gyvenime? Iš pradžių jų šeimoje apsigyveno Maxas Ernstas, ir tėvas dukters akyse darėsi vis niūresnis. Tačiau Paulas kantriai viską kentė, bandydamas likti ištikimas laisvos meilės principams, kurie buvo propaguojami jų rate. Jis neįsivaizdavo savo gyvenimo be Galos ir buvo pasirengęs viskam, kad tik ją išsaugotų.
Paulas nuo meilės Galai bandė pabėgti į Aziją, tačiau jam nepavyko. Didysis išbandymas dar laukė ateityje. Kai Galos gyvenime atsirado Salvadoras Dali, Paului teko atsisveikinti su savo žmona. Pamiršti motiną teko ir Cecile. Kai Gala paliko tiek vyrą, tiek dukrą, Cecile buvo 11 metų.
Gyvendama su Salvadoru Dali, Gala apskritai pamiršo, kad turi dukrą. Lygiai taip pat lengvai iš savo atminties ji ištrynė ir savo pirmąją meilę – Paulą. P. Eluard`as beviltiškai liūdėjo, bandė apeliuoti į gailestį ir motiniškus Galos jausmus, tačiau viskas buvo veltui. Gala jau buvo pasirinkusi.
Vėliau Paulas į namus parsives antrąją žmoną – buvusią seniausios profesijos atstovę. Trapi ir pažeidžiama Nusch bandė tapti gera žmona Paului ir atstoti mergaitei motiną. Cecile šiltai bendravo su pamote, tačiau pakeisti tikrosios motinos Nusch negalėjo.
Cecile Eluard pirmą kartą ištekėjo būdama 20 metų už poeto Luco Decaunes, tačiau labai greitai su juo išsiskyrė. Sulaukusi 26-erių, ji susituokė su menininku Gerard`u Voulliamy. Vėliau ji tekėjo dar du kartus.
Praėjus dvejiems metams po antrosios Cecile santuokos, mirė Nusch, ir rūpestinga dukra kaip įmanydama bandė guosti sielvartaujantį tėvą, kuris itin skaudžiai išgyveno šią netektį. P. Eluard`as antrąją žmoną pergyveno tik ketveriais metais, tačiau iki 1952 metų, kai paliko šį pasaulį, dar spėjo vesti Dominique Lemore.
Neįtraukė net į testamentą
Gala niekada nepalaikė santykių su dukra, ir Cecile tik iš laikraščių sužinojo apie sunkią motinos sveikatos būklę. Tuomet, 1982 metais, Galos dukra pašoko iš savo vietos ir išvyko į Port Ligatą, tikėdamasi paskutinį kartą pamatyti moterį, kuri buvo ištrynusi ją iš savo gyvenimo.
Tačiau tarnaitė jai net neleido peržengti Galos namų slenksčio. Cecile ji nurodė, jog Gala neturi jokio noro pasimatyti su savo dukra. Nepaprastoji Gala, S. Dali įkvėpėja ir mūza, neleido Cecile jos apkabinti net mirties akivaizdoje. Rašydama savo testamentą, ji taip pat jos nepaminėjo.
Tačiau Cecile nepasidavė ir, patarta advokato, pareiškė pretenzijas į dalį Galos turto. Galos dukters ir Ispanijos vyriausybės ginčas baigėsi Cecile naudai – neprireikė netgi teismo. Cecile iš motinos kolekcijos atiteko keletas kūrinių, įskaitant Salvadoro Dali tapytą „Paulo Eluard`o portretą“, taip pat nemenka suma pinigų, prilygstanti keliems milijonams dolerių.
Po motinos mirties Cecile Eluard visiškai dingo iš visuomenės akiračio. Ji gyveno ramiai ir tyliai, ir visą gyvenimą domėjosi retomis bei senovinėmis knygomis. Ji užaugino tris vaikus, o vėliau džiaugėsi anūkais ir proanūkiais. Ji jiems perdavė savo aistrą literatūrai ir menui.
Cecile Eluard mirė 2016 metų spalio 10 dieną ir buvo palaidota šalia savo tėvo bei jo antrosios žmonos Nouche Per Lašezo kapinėse.
