Australijos armijos kapitonei Ruth Hunt trečios stadijos vėžys buvo diagnozuotas 2016 metais, kai jai buvo 34 metai. Moteris atlaikė 12 mėnesių chemoterapijos ir daugybę operacijų, bet vėžys sugrįžo, ir šių metų lapkričio pradžioje ji mirė, rašo thesun.co.uk.

Prieš dvejus metus jau sirgdama vėžiu, per Jungtinių Valstijų Karinių oro pajėgų karių žaidynes ji dar sugebėjo iškovoti Australijai penkis aukso medalius.

2018 metais ji taip pat atstovavo savo šaliai per „Invictus“ žaidynes Sidnėjuje, kur sutiko princą Harry.

Savo paskutinėmis gyvenimo dienomis ji parašė laišką, kuriame kreipėsi į save pačią prieš klastingą ligą. Šiame laiške ji išdėstė gyvenimo pamokas, kurias išmoko sirgdama vėžiu. Jos laišką publikavo Australijos svetainė 7news.com.au.

Pirmoji Ruth pamoka – nebijoti paprašyti pagalbos, kai jos reikia.

Nors žmogui gali būti sunku pripažinti, kad jis negali visko padaryti pats, Ruth tvirtino, kad „gyvenimas palengvėja“, kai priimi pagalbą iš geranoriškų žmonių.

Antra, Ruth pabrėžė šeimos svarbą ir kaip tam tikri draugai ligos metu gali tapti antraisiais šeimos nariais.

„Vėžys tave išmoko, kad šeima yra viskas. Būtent šeima sėdės prie tavęs chemoterapijos palatoje, skris per visą Australiją, kad tik su tavimi pabūtų, siųs tau siuntinius ir gėles“, – rašė ji.

Ruth Hunt
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Būtent draugai paskambina, net ir sužinoję blogas žinias; draugai tave palaiko, myli ir tave priima, net jei tu virsti visai kitokiu žmogumi, negu jie pažinojo“.

Trečia, Ruth sako, kad susirgusi vėžiu suprato, jog neverta krimstis dėl nereikšmingų gyvenimo smulkmenų.

Pasak jos, niekas neprisimins, jog kažkada dėl peršalimo pasiėmei darbe laisvą dieną, mokykloje gavai prastą pažymį ar apsivilkai tokią pačią suknelę, kaip ir kita moteris.

Velionė armijos kapitonė rašė, kad gailisi, jog dirbdavo per Kalėdas ir praleisdavo progą pabūti su savo artimaisiais.

Ruth šeimos nenustebino ir kita jos pamoka, skirta gyvūnams. „Šunys yra nuostabūs“, – rašė keturkojį augintinį turėjusi moteris.

Savo laiške Ruth teigė, kad „dūkimas su šunimi“ buvo „vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų“ ir kad „mielas, šiltas kūnas“, prigludęs prie tavęs po chemoterapijos, yra „būtent tai, ko tuo metu labiausiai reikia“.

Nors Ruth visuomet būdavo sunku darbe ištarti „ne“, ji pažymėjo, kad tai tapo svarbia pamoka.

„Išmokau, kad jei kažkas susierzina, kai tu pasakai „ne“, tai iš tikrųjų yra ne tavo, bet jų problema“, – pridūrė ji.

„Vėžys išmokė, kad daugybė žmonių ilgainiui pradeda naudotis tavo geranoriškumu ir nuolankumu. Kuo anksčiau išmoksti pasakyti „ne“, tuo geriau“.

Galiausiai Ruth ragina žmones kuo daugiau keliauti ir aplankyti šalis, išvedančias iš komforto zonos.

„Keliaukite. Pasaulyje yra tiek daug vietų, kurias reikėtų aplankyti. Vykite į Afriką, jei galite. Žinoma, Europa yra nuostabi, bet už Europos ribų egzistuoja dar daug įvairių šalių, kurias vertėtų patyrinėti“, – rašė ji.

Paraginusi žmones nenaudoti darbo, kaip priežasties pasiteisinimams, Ruth pabrėžė, kad darbas niekur nepabėgs ir visada jūsų lauks, kai grįšite.