Tapti budinčia globėja paskatino sesuo
Ilgus metus Z. Aniuvienė dirbo įvairius darbus užsienyje. Ne išimtis ir mažamečių priežiūra, todėl laikas su vaikais jai – ne darbas, bet džiaugsmas širdžiai. Z. Aniuvienė sugrįžo iš svetur tik sesers dėka. Kaip ji pati pasakojo, ne kartą jai teko prižiūrėti sesers, kuri gyvena Telšių rajone, globojamus vaikus.
„Telšiuose mano sesuo dirba šį darbą, būtent ji ir paskatino užsiimti su vaikais, pastebėjusi, kad moku su jais bendrauti. Netikėjau, kad mane gali dar kas priimti dirbti tokį darbą. Juk man 60 metų“, – pasakojo moteris pridurdama, kad amžius tapti budinčia globėja jai nekliudė, tačiau privalėjo baigti 10 dienų kursus. Šie kursai, anot Z. Aniuvienės, padėjo susivokti, kad globoti vaikus ir suteikti jiems visą reikalingą pagalbą yra jos pašaukimas.
„Nežinau, ar esu svajonių močiutė, bet man labai patinka su vaikais. Džiaugiuosi, kad dirbu šį darbą“, – kalbėjo budinti globėja. Yra tokių, kurie nebaigia kursų, nes tai emociškai sunkus darbas. Anot Z. Aniuvienės, neretai kitiems koją pakiša baimė, kad nesusikalbės, nebus ryšio su vaikais.
Moteris augo dešimties asmenų šeimoje, o pati užaugino tris vaikus. Jos dukra taip pat tapo budinčia globėja.
Vaikai atvyksta išsigandę
Iki šiol moteris prisimena pirmąsias dienas, kai į jos šeimą buvo atvežtos dvi mažametės mergaitės. Tai įvyko 2018 m. vasarą, pamena ponia Zita.
„Pačios pirmosios mergaitės atvyko iš vienos šeimos. Viena mergaitė buvo 4 metų, o kita – 1 metų ir 9 mėnesių. Abiejų mergaičių akys atrodė stiklinės. Jos pas mane pragyveno daugiau kaip metus“, – prisiminė Z. Aniuvienė.
Budinti globėja pasakojo, kad vaikai jos šeimoje apsigyvena laikinai ir skirtingą laiką. Mažamečiai užsibūna iki metų, o paaugliai – kelias dienas ar savaitę. Moters aiškinimu, per šį laikotarpį vaikai turi apsispręsti, ar jie nori sugrįžti pas savo tėvus, ar lieka toliau gyventi su budinčiu globėju. Atvejų, anot Z. Aniuvienės, yra įvairių, tačiau dažniausiai tie vaikai, kurie gali patys apsispręsti, sugrįžta į savo šeimas.
Pokalbio metu moteris pasakojo apie savo kasdienybę su vaikais bei atskleidė sunkumus. Pavyzdžiui, paaugliai labiau užsidarę, užsiima savo veiklomis, o per trumpą laiką, kurį jie praleidžia pas globėją, nespėja atverti širdies. Vis tik Z. Aniuvienė nenuleidžia rankų. Anot jos, svarbu paaugliams skirti pakankamai dėmesio, juos kalbinti ir leisti išsipasakoti.
„Mums sekasi labai gerai. Vaikai ramūs, bet išsigandę. Juos tenka padrąsinti, kad pas mus namuose viskas yra taip pat, kaip ir jų namuose. Aiškinu, kad kartu valgysime, žaisime, bendrausime, keliausime. Neturime būti užsidarę. Jie patys nori kalbėtis ir po truputį taip atveria savo širdis. Aišku, jie klausinėja: „kiek laiko reikės būti pas mus?“. Po truputį atsiskleidžia tam tikros problemos“, – kalbėjo moteris.
Su vaikais atsisveikinti sunku, bet reikia
Atsisveikinimo akimirka, anot Z. Aniuvienės, visada skaudi, tačiau ji, per trejus darbo budinčia globėja metus, kaip pati sako, išmoko paleisti vaikus. Sunkiausia mažamečiams, kurie moters šeimoje pragyvena pusmetį ar metus. „Jie prisiriša prie manęs, aš – prie jų, todėl atsisveikinti būna sunku. Bet mes kalbamės. Mes sakome, kad pas mane gyvena laikinai. Pratinu prie minties, kad netrukus keliaus į kitą šeimą ir toliau bendrausime telefonu. Tada susiklosto aplinkybės palankiai. Žmonės, kurie vėliau pasiims globoti vaikus, per metus pasimato su vaiku keturis kartus, kad priprastų. Paskutinėmis dienomis vaikams būna sunku. Pati stengiuosi neprisirišti, nors širdyje skaudu. Paskutinį kartą, kai išvyko, išlydėjau su ašaromis akyse. Susitaikai su mintimi, kad esi laikina globėja ir visada su jais nebūsi“, – sako Z. Aniuvienė ir pasidžiaugia, kad su mergaitėmis, kurias pirmąsias moteris priėmė į šeimą, bendrauja telefonu iki šiol.
Mamoms linki labiau stengtis susigrąžinti vaikus
Z. Aniuvienė net akimirkai nesuabejojo savo pasirinkimu tapti budinčia globėja. Ji džiaugiasi galėdama vaikams suteikti meilę ir šilumą, kuriems jos labiausiai reikia, kai yra atstumti šeimos.
Moteris įsitikinusi, kad šis globėjos kelias netrukus baigsis, nes ji išeis į pensiją, tačiau jeigu galės suteikti vaikams džiaugsmo ir rūpesčio, darys tai neskaičiuodama savo laiko.
Ponia Zita atvirauja, kad budinčių globėjų Mažeikių rajone galėtų atsirasti daugiau, nes yra nemažai vaikų, kurie paimami iš biologinių šeimų. Pavyzdžiui, per metus Z. Aniuvienė turėjo vos du mėnesius atostogų, kuomet į jos šeimą nebuvo patekęs nė vienas globojamas vaikams.
„Tikiuosi, kad tėvai susiprotėja, kai vaikus paima ir išveža. Jie pasitaiso, jie nori kad būtų geriau. Savo šeimoje mes suteikiame vaikams tokią šeimą, kad jie pamatytų, kaip gali ir turi būti šeimose. <...> Palinkėčiau mamoms, kad jos sugrįžtų pas savo vaikus. Dar norisi, kad daugiau būtų globėjų, kurie padėtų vaikams. Norisi, kad vaikai būtų stiprūs ir sugrįžtų namo. Mamoms norisi palinkėti, kad susigrąžintų vaikus, jei ir paklydo“, – be jokio smerkimo kalbėjo Z. Aniuvienė.
-------
Pasaulinės lyderystės konferencijos (PLK) projekto #TyliLyderystė tikslas – dalintis įkvepiančiomis istorijomis, kurių herojai – retai visuomenei žinomi, tačiau savo kilniais darbais kitų gyvenimus keičiantys ir įkvepiantys tylūs lyderiai.
