– Kaip jaučiatės šiuo įtemptu visiems laikotarpiu?

– Dabar jaučiuosi atsipūtęs. Sąmoningai bandau, kiek įmanoma, gyventi čia ir dabar. Pasaulyje vyksta teatras toks, kokio nebuvo. Galva užimta apmąstymu tuo, kas vyksta dabar, nes tai – nauja. Žiūriu, kaip neperdozuoti, neužsikrėsti žmonių nerimu. Pasiimti darbinę literatūrą dabar atrodo nereikšminga, neaktualu. Kita vertus, smagu tiesiog džiaugtis šia akimirka, paukščiukais. Matyti žalią anties kaklą.

Vakar vakare skaitydamas F. Dostojevskio „Idiotą“ supratau, kad mano filosofija yra pasakų filosofija. Pasakose trečias brolis Jonas yra kvailas, bet jis visada laimi. Pavyzdžiui, trys broliai išjoja varžytis dėl karalaitės. Du broliai keliauja pirmesni ir sutinka senuką, kurio barzda įstrigusi į kelmą. Senukas prašo pagalbos, o jie atsako: „Neturime kada padėti, jojame pas karalaitę.“ Trečias brolis keliauja atsilikęs, bet paprašytas padėti – sustoja. Atsilygindamas už gerumą senukas jam nurodo trumpesnį kelią ir Jonas laimi karalaitės ranką. Esmė ta, kad jis daro tai, kas yra prioritetas dabartyje. Aš manau, kad pasaulis keisis. Pasakų filosofija turi įsivyrauti, nes pragmatizmo filosofija yra aklavietėje. Gal todėl ir duoda per galvą dabar šitas virusas, kad sustotume ir atsipeikėtume.

– Jūs sukūrėte improvizuoto bendravimo žaidimą „Godopoco“, kurio esmė – stiprinti tarpusavio komunikaciją ir pasitikėjimą savimi. Jau daug metų visą savo laiką skiriate tam, kad mokytumėte žmones emocinio raštingumo. Kodėl ši tema jums tokia svarbi?

– Aš jau aštuoniolika metų šioje srityje. Kai pradėjau vesti seminarus, mano vienintelis įrankis buvo improvizacija. Negalvojau apie emocinį raštingumą, tokio termino tada dar nebuvo. Mokiausi neurolingvistinio programavimo, psichologijos. Ėmiau suprasti iš ko susideda žmogus, kad jis, visų pirma, yra emocinė būtybė. Kartais racionalumas ir logika žmogui išvis neveikia. Taip pat teatre dirbau su emocijomis. Emocijos – aktoriaus įrankiai, spalvos. Iš paskutinių penkių metų praktikos su „Godopoco“ žaidimu matau, kad žmonės nežino, kaip pavadinti savo emocijas. Visas žodynas apsiriboja žodžiais „jaučiuosi gerai“ arba „jaučiuosi blogai“. O iš tikrųjų pagrindinių emocijų yra 8-12, o atspalvių 300.

Vieną vakarą dirbdamas prie žaidimo pardavimo strategijos bandžiau pats sau atsakyti į klausimą, kodėl aš tai darau. Galvojau galvojau – nesugalvojau. Ryte ėjau nusipirkti pieno ir man užstrigo tokia reklama: „laimėti galima kartu“. Tą akimirką pastebėjau žodžio „laimėti“ lingvistinį žaismą: „kartu laimėti“ reiškia „kartu tapti laimingesniems“. O nugalėti – tai panaudoti galią ir kitą nugalinti. Niekada nemėgau konkurencijos. Jeigu kažkas pešasi, aš pasitraukiu ir darau savo, man nereikia to, dėl ko pešamasi. Mes galime laimėti kartu, bet tam reikia gebėti susišnekėti. O kad gebėtume susišnekėti turime išmokti emocinio raštingumo.

Andrius Žebrauskas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kodėl svarbu mokėti įvardinti savo emocijas?

– Tarkim žmogus jaučiasi blogai, nes jis – piktas, o aš padarysiu prielaidą, kad jis bijo. Jei sakysiu: „nebijok, viskas bus gerai“, tai jis dar labiau supyks. Kuo daugiau atspalvių moku išreikšti, tuo aiškiau galiu pasakyti, ką jaučiu. Dažnas žmogus pats nesuvokia, ką jaučia. Kai žaidžiam „Godopoco“, dalyviai įvardina, kada jaučia diskomfortą, bet jie nemoka susieti jausmo su žodžiu. Todėl yra lapas su emocijų sąrašu. Labai smagu, kai pradedi sąmoningai suvokti jausmus. Pavyzdžiui, jei jaučiame nuobodulį, galime išreikšti tai, keisti pokalbio temą. Pašnekovas apsidžiaugs, kad jam nereikėjo mūsų kankinti.

– Man dažnai būna, kad tik po kurio laiko suprantu, ką jaučiau.

– Kai jauti, kad kyla jausmas, turi daryti pauzę ir klausti, kas tavyje jį sukėlė. Tuomet suprasi, kad būtent taip pasijutai dėl konkrečios kito žmogaus frazės, veiksmo, galbūt veido išraiškos. Kadangi emocija šviežia, ją įvardinus atsiras neuroninė jungtis, kuri sujungs šį jausmą su žodžiu. Taip tampama emociškai raštingu. Pauzės reikia būtinai. Dabar koronavirusas yra pauzė.

– Kodėl naudinga iškart išsakyti kylantį jausmą, nenutylėti?

– Dažnai žmonės veikia kaip sugedę telefonai. Tačiau, kai iškomunikuoji emociją, kol ji dar nepritvinkusi, žymiai lengviau susišnekėti, neatsiranda problemų, nėra blokų. Nauda išsakant emocijas yra dviguba: pačiam ir kitiems. Neišsakytos emocijos lieka, įtampos suakmenėja kūne. Jei laikai viduje pyktį – sugriūna kepenys. Nekaupiant emocijos, ji būna tik užuomazgoje, todėl gali ją išsakyti ir ji dar nežeis kito žmogaus. Energetika bus kita.

Andrius Žebrauskas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Ar visada sakote aplinkiniams, ką jaučiate ir galvojate?

– Ne, ne visą laiką. Buvo laikai, kai mes su draugu eksperimentavome ir 2,5 metų sakėme vien tiesą. Buvome išbraukę ir baltąjį melą. Ribas labai smarkiai praplėtėme, bet baltąjį melą sugrąžinome. Kartais pamelavus ne iš savanaudiškų paskatų gali pasiekti geresnių rezultatų. Kaip filme „Gyvenimas yra gražus“. Jis visas pastatytas ant balto melo ir tai – gražu. Bet dažnai žmonės meluoja dėl savanaudiškų tikslų, iš tingumo, iš baimės įžeisti kitą.

– Kaip sukurti artimą ryšį su kitu žmogumi?

– Pagrindinis dalykas yra besąlygiškas kito žmogaus priėmimas. Jei mokymų grupėje yra dvidešimt žmonių, žinau, kad jie visi skirtingi. Priėmimas sukuria saugumo atmosferą ir tada žmonės pradeda reikštis. Kai žmogus nesislepia, tada jis tampa autentiškas, charizmatiškas, gražus. Trumpam laikui seminaro metu sukuriamas laukas, kuriame būdamas su kitais gali pilnai reikšti savo individualybę. Ir iš to atsiranda ryšys. Mes leidžiame vienas kitam gyventi.

– Kaip pranešti žmogui apie savo ribas jo neįžeidžiant? Dažnai kitas išgirsta kaltinimą ir ima gintis.

– Pradėti kalbėti apie jausmus reikia nuo savęs. Pavyzdžiui: „Kai tu priėjai taip arti, aš pasijutau įsitempęs, nes man reikia daugiau erdvės. Ar galėtum truputį toliau paeiti?“ Dažniausiai žmonės įpratę sakyti: „Jaučiuosi blogai, nes tu taip ir taip padarei“. Išsakydamas tai, kaip jaučiuosi, galiu paprašyti nedaryti konkretaus veiksmo arba nevartoti konkretaus žodžio. Kai kalbu apie savo poreikius ir išsakau prašymą kitas žmogus girdi, kad su juo viskas tvarkoje ir neįžvelgia jokių kritikos prielaidų. Ši empatiško bendravimo metodika plačiai aprašyta amerikiečių psichologo Maršalo Rozenbergo.

Žmogaus individualybę esame įpratę sudėti į vieną dėžutę su jo veiksmais. Bet ne žmoguje yra problema, o nesutampa mūsų veiksmai, žodžiai arba pasaulio matymas. Vaikus dažnai klaidingai barame kritikuodami jų asmenybę, o ne veiksmą: „Tu, nevala, kambario nesusitvarkai. Aš tau šimtą kartų sakiau!“. Įžeidžiame vaiką, įsakome jam ir tikimės, kad jis kažką darys. Šimtą kartų sakome tą patį ir vis tikimės. Žydai labai gerai daro, sako: „Tu toks puikus vaikinas, tu gi būsi genijus. Bet ar galėtum šitą vieną dalykėlį patvarkyti?“ Visada verta priminti, kad su tavimi viskas gerai.

Mes neramiai klausomės kritikos todėl, kad esame įpratę priimti ją asmeniškai, o ne kaip komentarą apie mūsų veiksmus. Tuomet puolame gintis arba verkiame. Tačiau supratę, kad mūsų individualybė nepažeidžiama, grįžtamajame ryšyje galime atrasti naudos sau. Vien ramiai išklausydami ugdysime gebėjimą pasirinkti, ar čia mums yra naudos, ar nėra. Tada gyvenimas darosi paprastesnis ir lengvesnis.

– Kaip jūs su žmona sprendžiate nesutarimus?

Andrius Žebrauskas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Čia ne mūsų nuopelnas, bet mes su žmona labai atitinkame vienas kitą. Aš nenoriu nieko keisti joje, o ji – manyje. Tikrai žiauriai pasisekė. Nebūna, kad pyktumėmės kelias valandas. Kliurkutės būna, bet jos išsprendžiamos labai greitai, nė minutės nereikia. Pavyzdžiui, vakar aš buvau labai įnikęs į piešimą, o ji perskaitė, kad norint apsisaugoti nuo virusų, patariama sūriu vandeniu pagargaliuoti gerklę. Žmona sako man: „Eik pagargaliuok.“ Sakau: „Nenoriu.“ Žmona sako: „Reikia.“ Sakau: „Nenoriu, aš noriu piešti.“ Tada jai sugedo nuotaika. Kai tai pamačiau, iš karto mečiau piešimą, sakau: „Gerai, duok, gargaliuosiu. Dabar viską išgargaliuosiu!“. Santykiuose reikia iškart išsiaiškinti, kas netiko. O netikti gali žodžiai arba veiksmai – daugiau nieko. Net kai dviejų žmonių pasaulio matymas itin atitinka, jis vis tiek truputį skiriasi. Esmė yra ne vengti susidūrimų, o susidūrus iš karto juos spręsti. Bei atsiminti, kad kitas žmogus nebūtinai darys, kaip tu nori. Jei poroje atsiranda kova tarp poreikių – griūva patys santykiai. Tačiau turint nuostatą, kad santykiai – svarbiausia, visa kita sprendžiasi savaime.

Vienas iš pagrindinių dėsnių – nekaltinti kitų. Liūdina, kai žmona vyrui sako: „Tu man gyvenimą suėdei“. Niekas tau gyvenimo nesurijo, juk pats pasirinkai. Žmonės susipyksta, susitaiko, kurį laiką gyvena rutinoje, tada vėl susipyksta, ir vėl taikstosi – taip gyvenimas ir eina. Atrodo, kad tai yra normalu, nes didžioji dalis taip gyvena. Bet jeigu žmonės gyvena kartu, jie abu gali džiaugtis gyvenimu.

Man labai artima yra Dao filosofija. Laodzi kalba apie tai, kad Visata arba Dievas nei myli, nei nemyli – nes nėra žmogus. Tiesiog egzistuoja dėsniai, kurie veikia. Pasėjai rugius – rugiai ir auga. Kitaip tariant, gauni savo sprendimų vaisius. Man patinka leisti kiekvienam žmogui gyventi savo gyvenimą. Jis pasirinks, kaip jam gyventi. Būna žmogus vis ant to paties grėblio lipa ir galvoja, kodėl jam visą laiką taip. O atsakymas toks, kad jis neišmoko pamokos.

– O kokias gyvenimo pamokas jums teko išmokti?

Andrius Žebrauskas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Kad aš atsakingas už tai, kas su manimi vyksta. Čia manau yra esminė pamoka. Jaunystėje buvau karštakošis. Su amžinatilsį tėvu ginčydavausi iki paraudonavimo. Buvau maksimalistas, perfekcionistas. Po to atėjo suvokimas, kad pasaulį kuriu pats. Žmogui duotas sąmoningumas ir jis kiekvieną kartą renkasi būti laimingam ar būti nelaimingam. Laisvė yra tada, kai imi gyvenimą į savo rankas. Kartu su tuo gauni atsakomybę. Deja, žmonės dažnai nenori patys rinktis.

Važiuoju iš Vilniaus į Nidą. Važiuoju ir jaučiu, kaip pradeda niežtėti nosį. Ranka jau kyla aukštyn – įprotis gi yra kasytis. Bet liesti veido negalima – virusas. Tada aš iškart protą pasikviečiu ir jis rankai sako: „Ranka, ramiai. Tu dabar nesikasysi.“ Žiauriai niežti – taip, kad neįmanoma. Tačiau ką reiškia neįmanoma? Viskas įmanoma – žmonės ne tą iškenčia. Kai ateina proto griežtas įsakymas, kaip ranka nuima niežtėjimą. Man labai patinka Gurdžijevo karietos alegorija. Karieta yra tavo kūnas: arkliai – emocijos, vežikas – protas, o ponas yra sąmoningumas. Ponas turi pasakyti vežikui, kur važiuoti, jis turi suvaldyti arklius ir prižiūrėti karietą. Didžioji dauguma žmonijos gyvena be pono. Aš sau labai dažnai primenu šitą alegoriją.

– Kaip žmonės tampa autentiški, laisvi? Kaip žmoguje įvyksta transformacija?

Atsimenu į mano seminarą atėjo skeptiškai nusiteikęs vaikinas. Kai aš kalbėdavau, jis prieštaraudavo. Galų gale sako: „Jūs sakėte taip, dabar sakote kitaip. Tai jūs prieštaraujate sau.“ Sakau: „Taip, jūs teisus, prieštarauju – gyvenimas paradoksalus.“ Priėmiau jį pilnai su visais prieštaravimais. To seminaro pabaigoje jis paatviravo: „Pirmą kartą tokia gera chebra susirinko. Iš visų kitų seminarų aš arba išeidavau, arba mane išvarydavo.“ Matyt, pasąmoningas jo tikslas buvo išprovokuoti progą pasakyti „jūs visi lochai“ ir išeiti. Žmogaus transformacija vyksta po truputį. Matau žmonių įtampą, pavojaus jausmą, baimę. Kai žmonės atsargūs, jie panašūs, o kai atsipalaiduoja, pasidaro skirtingi. Iš pradžių būna juodai balta, paskui atsiranda spalvos. Tai man ir įdomiausia.

– Kokios transformacijos įvyko jumyse?

– Pokyčių, žinoma, daug buvo. Dabar dėstau viešąjį kalbėjimą, tačiau anksčiau turėjau scenos baimę iki apalpimo. Mokykloje net neidavau atsakinėti, nes nenorėdavau būti matomas. Man lengviau būdavo pasakyti, kad nemoku. Tuo metu net nesupratau, kad iš tikrųjų bijau auditorijos. Per stojamuosius darant etiudą kirto kojas, džiūvo gerklė. Baimė dingo palaipsniui, kai suvokiau, kad klaida yra proceso dalis. Klysti yra natūralu. Jeigu pripažįsti klaidą, nebandai jos ignoruoti, viskas paprastėja ir lengvėja.

Taip pat perfekcionizmas man labai trukdė. Kai kažką pradėdavau daryti, turėdavo būti šedevras. Šlifuodavau, kol darbas atsibosdavo ir jį numesdavau. Tuo metu man dažnai skaudėdavo galvą. Kažkur perskaitęs, kad migrena yra perfekcionizmo liga, pradėjau leisti sau atsipalaiduoti. Išnykus perfekcionizmui, dingo ir migrena. Manau, kad čia ir improvizacija padėjo.

Andrius Žebrauskas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Naujausias mano hobis – piešimas. Draugas iš Graikijos atsiuntė fotografiją pagal kurią piešiau paveikslą. Piešiau labai ilgai, atrodė beveik kaip nuotrauka. Bet gyvybės ten nebuvo. O kitą paveikslą nupiešiau greitai – jame matėsi potėpiai su tokiu smagumu. Žymiai geriau, kai paveikslas nėra nučiustytas – tada jis gyvas. Klaidos gali tapti kūrinio dalimi.

– Kokį pokytį jums norisi matyti tarpusavio bendravime? Ko norite išmokyti žmones?

– Visiškai paprastų dalykų. Kad galėtume ir mokėtume išreikšti, ką jaučiame ir galvojame, žinodami, kad kitas neužsirauks, neskubės interpretuoti bei daryti prielaidų. Žmogus jaučiasi saugus, kai gali išsakyti, kad jam kažkas netinka. Jaučiasi saugus, kai žino, jog kritika jam išsakoma norint pagerinti situaciją ir tarpusavio santykius. Mokykimės tiesiog išklausyti, o tik paskui priimti arba nepriimti tai, ką išgirdome. Kai nesuprantame kito žmogaus elgsenos ar reakcijų, galime paprašyti paaiškinti. Noriu paskatinti nebijoti, jog kitas įsižeis. Tokioje kultūroje atsiranda galimybė išgirsti skirtingus pasaulio matymus.