Taip buvo, kol jos gyvenime neatsirado Victoras Hugo. Jie susitiko per vienos jo pjesės skaitymą, kuriame Juliette atliko nedidelį vaidmenį – pasakė tik kelias replikas. Kalbėdama su dramaturgu, aktorė išmintingai pasakė, kad „pono Hugo pjesėse nedidelių vaidmenų nebūna“ ir tuo pavergė jo širdį. Jai tuo metu buvo 26 m., jam – 32 m. O ateityje laukė meilės istorija, kuri suteiks ir begalinės laimės, ir išdavystės kartėlio ir nusivylimų.

Dėl Victoro Juliette teko išsižadėti praeities, kuri nebuvo labai šviesi. Mergaitė anksti tapo našlaite, augo pensionate prie vienuolyno ir vos netapo vienuole. Vis tik mergaičių likimą sprendžiantis arkivyskupas manė, kad ji tam netinka. Po vienuolyno pensiono jauna mergina atsidūrė skulptoriaus Jeano Jacqueso Pradier dirbtuvėse. Greitai iš modelio ji tapo jo meiluže ir pagimdė dukterį Claire. Skulptorius neketino jos vesti ar pripažinti tėvystės. Jis tik duodavo merginai patarimų, kaip apsukti galvą vyrams ir sulaukti gerbėjų dėmesio.

Juliette Drouet
Foto: Wikimedia Commons

Greitai Juliette tapo aktore, tiesa, ne itin puikia. Vėliau ji tapo garsia kurtizane, kurią išlaikydavo turtingi ir garsūs vyrai. Paskutinysis iš tokių buvo rusų kunigaikštis Anatolijus Demidovas.
V. Hugo žavėjosi Juliette, tik jį trikdė tai, kad ji buvo prastos reputacijos moteris. Turtingų gerbėjų pinigai buvo vienintelis jos pragyvenimo šaltinis – teatre ji uždirbdavo grašius, o jai reikėjo išlaikyti ne tik save, bet ir dukterį. Visgi dėl meilės Juliette teko palikti teatrą, prabangų gyvenimą, atsisakyti išlaikytinės vaidmens ir gyventi skurde.

Iš turtingo gyvenimo – į skurdą

V. Hugo neišlaikė mylimosios, nors buvo įtakingas ir turtingas. Jo įsitikinimu, išlaikyti ją būtų negarbinga, juk jis niekino parsiduodančias moteris. Jis uždraudė Juliette su visais bendrauti ir eiti iš namų be jo žinios. Pats rašytojas tuo metu jau buvo vedęs ir neketino palikti šeimos. Mesti meilužės irgi nenorėjo, taigi pasiūlė jai tapti jo sekretore, kuri perrašinėtų jo rankraščius. Už tai mokėdavo nedidelę sumą.

Įsimylėjęs V. Hugo dažnai virsdavo savininkišku tironu. Ji nesipriešino, buvo pasirengusi atiduoti visą save. Tuo metu visas Paryžius aptarinėjo rašytojo ir kurtizanės ryšį. „Niekas, išskyrus mane, neturi teisės mesti į jus akmenį“, – rašė V. Hugo savo mūzai.

Juliette Drouet
Foto: Wikimedia Commons


Tuo metu Juliette stengėsi išgyventi – užstatinėjo lombarde daiktus, kad galėtų sumokėti skolas. Jos valdovas, mylimasis kas mėnesį mokėdavo jai apie 800 frankų. Visas išlaidas ji kruopščiai surašydavo, o V. Hugo tikrindavo. Solidi šių pinigų dalis būdavo skiriama grąžinti skoloms, likusi – mokesčiui už butą ir pensionatą, kuriame mokėsi duktė.

Dėl pinigų stygiaus ji dažnai nekurdavo židinio, o kai būdavo labai šalta, visą dieną nesikeldavo iš lovos. V. Hugo neleido Juliette pirkti naujų suknelių, taigi jai tekdavo persiūti senas. Jis tvirtino, kad suknelės nieko neduoda prigimtiniam dailios moters grožiui. Jis su pedantišku įkyrumu klausinėdavo, kam ji nusipirko dėžutę dantų miltelių ir iš kur gavo naują prijuostę, kurią su pasisiuvo iš seno šalio. Dovanų jis jai nedovanodavo. Tiesa, vieną kartą įteikė dovaną – užrašų knygutę, kad ji užsirašinėtų išmintingus posakius.

Žili plaukai 30 m. ir nudėvėtos suknelės

Juliette Drouet
Foto: Wikimedia Commons


V. Hugo leidosi mylimas, bet nepamiršo ir žmonos. Paties romano su Juliette įkarščio metu rašė jai: „Sudie, brangioji Adele. Myliu tave... Tu – mano gyvenimo džiaugsmas ir garbė. Bučiuoju tavo nuostabią kaktą ir tavo nuostabias akis...“

Rašytojas neatsisakė prabangaus visuomeninio gyvenimo, bet Juliette į jį nebuvo leidžiama. Kartais, kai pabosdavo laukti mylimojo, ji vaikščiodavo po jo namų langais – žiūrėdavo į degančius šviestuvus ir klausydavosi svečių juoko. O sulaukusi lydėti didį rašytoją per vizitus, kantriai laukdavo jo, tarsi ištikimas šuo, sėdėdama kabriolete. Kartą neišlaikiusi ji išrėžė savo dievaičiui: „Srėbalas, būda ir grandinė – štai koks mano gyvenimas! Bet juk yra šunų, kuriuos šeimininkai vedasi kartu! Man tokia laimė nenusišypsojo...“

Per 10 savanoriškos atskirties metų Juliette grožis priblėso. 30 m. ji buvo patrauklumo netekusi dama, beveik visais žilais plaukais. Nieko stebėtino – juk ji taupė maistui, vilkėjo nudėvėtas sukneles, kurios jos nepuošė, o pavydas ir ilgesys ją sekino. Be to, rašytojas neturėjo apie ką su ja kalbėti – ji su niekuo nesusitikdavo, nieko nematydavo. Nors V. Hugo vertino besąlyginį jos atsidavimą, kaip moteris ji jo nebejaudino.

1851 m. ją ištiko skaudus smūgis – vieną iš jos globėjo meilužių persiuntė jai V. Hugo laiškus. Juliette perskaitė ir su siaubu suprato, kad jis myli kitą moterį ir rašo jai aistringus laiškus. Tai jai skaudžiai priminė jo laiškus, kurie ištisus 18 metų buvo vienintelė jos laimė.

Šeimininkės vaidmuo manais į 200 meilužių

Juliette Drouet
Foto: Wikimedia Commons


Greitai V. Hugo pasinėrė į ryšius su patraukliomis laisvo elgesio moterimis. Manoma, kad per dvejus metus jis turėjo apie 200 meilužių. Bet kas kartą jis grįždavo pas Juliette ir prisiekinėdavo, kad myli tik ją. O ji tikėjo ir dėl jo buvo pasirengusi bet kokiems išbandymams.

Kai teisėta V. Hugo žmona Adele mirė, Juliette tapo šeimininke jo namuose – tai nebuvo lengva jau nebejaunai, nestiprios sveikatos moteriai. Begaliniai skambučiai, lankytojai, šventinės vakarienės, pašto rūšiavimas... V. Hugo per slaptą įėjimą parsivesdavo į namus daug moterų. Rytą jis galėdavo praleisti su lengvo elgesio mergina, per pietus susitikti su populiaria šokėja, o vakarą praleisti su pažįstama aukštuomenės dama. Išsekusios Juliette veide neliko nė lašo buvusio grožio, kuriuo ji spindėjo jaunystėje. Ji sirgo vėžiu, suvokė, kad greitai mirs, bet stengėsi kuo mažiau apie tai kalbėti, nes V. Hugo reikalavo, kad kiekvienas, norėdamas su juo pasikalbėti, „nusipraustų nuo veido melancholiją ir nusipurtytų liūdesį“.

Juliette gyveno gana ilgai, bet ne itin laimingai. Ji mirė, būdama 77 m. Rašytojas buvo taip sukrėstas, kad nė neatėjo į laidotuves. Pats V. Hugo mirė po dvejų metų, būdamas 84 m. Atsisveikinimo su rašytoju ceremonija truko 10 dienų, joje dalyvavo apie milijonas žmonių.