Kaip rašoma portale hstoricmysteries.com, vienas iš paslaptingų pastarojo meto fenomenų – šimtai tūkstančių be žinios dingusių žmonių JAV. Šis fenomenas gavo pavadinimą „Dingę be žinios 411“.
Kokie „Dingusių be žinios 411“ požymiai?
„Dingę be žinios 411“ – taip šnekamąja kalba vadinami dingusių žmonių atvejai, atitinkantys kelis kriterijus:
-žmogus dingo nacionaliniame parke, kaimo vietovėje ar didelėje viešos žemės teritorijoje,
-dingimas įvyko išskirtinai keistomis aplinkybėmis,
-prieš šių atveju nepriskirtini sergantys psichikos ligomis ar pradingę savo noru.
„411“ kilo iš nekalto kompiuterijos termino, reiškiančio duomenis, kurių neįmanoma rasti, ar iškraipytą jungtį. Dabar tai – metafora, skirta pavadinti dingusių individų statusui.
Davidas Paulidesas 20 metų skyrė „Dingusių be žinios 411“ tyrimams
Žmonių dingimas Amerikoje ir visame pasaulyje – liūdnas, bet nuolatinis reiškinys. Bet kurią akimirką Amerikoje 90 000 žmonių laikomi dingusiais be žinios, esant tokiems skaičiams, sunku ignoruoti šį klausimą.
Beje, „Dingusių be žinios 411“ atveju, žmonės pradingo ne vien kaimo vietovėse. 20 metų policininku dirbęs tyrėjas Davidas Paulidesas pastebėjo kelias pasikartojančias tendencijas.
Dauguma paslaptingų dingimų įvyko aiškiai pažymėtuose, populiariuose pėsčiųjų takuose.
Daugelis dingusiųjų buvo gamtos mėgėjai (ir mėgėjos), keliautojai ir medžiotojai, puikiai pažinoję savas apylinkes. A. Paulidesas „Dingusių be žinios 411“ atvejų tyrimams pašventė beveik 10 metų, apie tai parašė net kelias knygas, kita vertus, dingimų priežasties nenurodė.
Užfiksuoti keli labai seni ir netgi tarptautinio lygio tyrimai, bet būtent D. Paulideso pastangos surinkti visus įrašus žinomos iki šių dienų. Remdamasis Informacijos laisvės aktu, jis analizavo gautus duomenis ir, pasitelkęs savo analizę, išskyrė tam tikras tendencijas.
Viena iš jų – žmonių dingimų vietos. Tam tikrose vietose (gamtos prieglobstyje ar pan.) pastebima dingimų koncentracija. Tokių vietų, kuriose pastebimas didelis žmonių dingimų skaičius, yra visame pasaulyje, bet jų ypač daug ir jie iki šiol nesibaigia Josemičio nacionaliniame parke Kalifornijoje.
Dingę žmonės Josemičio parke
Stacey Arras – 1981 m.
14 m. paauglė Stacey su tėvu ir su keliais draugais išsiruošė pajodinėti su žirgais po Josemičio nacionalinį parką. Pasijodinėjimas po vaizdingas, stulbinamo grožio Josemičio nacionalinio parko apylinkes virto tikru košmaru Arrasų šeimai.
Kai keliautojai atvyko į „Sunrise High Sierra“ stovyklavietę ir įsikūrė poilsiui, Stacey panoro pasivaikščioti. Paauglė kvietė pasivaikščioti tėvą ir vieną bičiulį, bet jie nesutiko eiti. Stacey pasakė paėjėsianti iki netoliese esančio ežero – padaryti nuotraukų ir pamankštinti kojas.
Ežeras buvo netoli stovyklos, tokiu atstumu, per kurį girdėti garsas. Plėšrių žvėrių tame regione nebuvo, taigi tėvui nekilo nė minties apie pavojų. Deja, trumpam išėjusios pasivaikščioti Stacey daugiau niekas nebematė.
Po devynias dienas trukusių nuodugnių paieškų, kuriose dalyvavo 100 žmonių su pėdsekiais šunimis ir sraigtasparniai, pavyko rasti tik jos fotoaparato objektyvo dangtelį.
Paslaptingas vyras – 1968 m.
Rugpjūčio pradžioje tarpeklyje prie Tenure viršukalnės aptiko vyro kūną. Ši vieta – netoli „Sunrise High Sierra“ stovyklavietės ir ežero, prie kurio dingo Stacey Arras. Žuvusiojo tapatybės taip ir nenustatė, o kūno tyrimas taip ir neatskleidė mirties priežasties. Įdomiausia tai, kad nebuvo ir lūžių, sumušimų, kurių liktų, jei žmogus būtų kritęs į tarpeklį.
Jeffas Estesas – 1976 m.
Už kiek mažesniu nei mylios atstumu nuo tarpeklio, kuriame rado paslaptingo vyro kūną, dingo 25 m. Jeffas Estesas. Nei po artimųjų, draugų paieškų, nei po oficialios paieškos nepavyko rasti nė siūlelio.
Timothy Barnesas – 1988 m.
Liepos vidury į šiaurės rytus nuo ten, kur prieš 20 metų rado nežinomo vyro kūną, pradingo Timothy Barnesas. Panašiai kaip Jeffo Esteso atveju, ničnieko nerado nė po ilgos ir kruopščios paieškos.
Šie keturi atvejai iliustruoja „Dingusių be žinios 411“ anomalijas tam tikrose vietose. Matyti, kad kelių kvadratinių mylių teritorijoje dingo ne vienas žmogus, tai rodo geografinę sąsają.
Su žmonių dingimu susijusi biurokratija
Stacey Arras atveju D. Paulidesas įžvelgė dar vieną gluminamą kliūtį. Jis pateikė prašymą dėl prieigos prie S. Arras bylos originalo, tačiau bylos negavo, o su juo susisiekė Nacionalinio parko specialusis agentas. Jis pasakė, kad bylos nepateiks, ir nepateikė jokių paaiškinimų.
D. Paulidesui, buvusiam teisėsaugininkui, buvo įdomu, kaip valstybinės agentūros dokumentuoja „Dingusių be žinios 411“ bylas.
Deja, nėra centralizuotos dingusių žmonių duomenų bazės, o daugelis parkų nė nedokumentuoja žmonių dingimų jų teritorijoje.
Dingusių žmonių atvejai įtraukiami į Nacionalinį dingusių žmonių registrą, bent jau Amerikoje. Šis protokolas turi trūkumų, kadangi žmonių dingimai gamtoje skiriasi nuo dingimo atvejų miestuose, kur dėl automobilių ir kitų transporto priemonių žmogus gali per kelias valandas atsidurti už kelių šimtų kilometrų.
Nacionaliniuose parkuose tokių galimybių nėra, be to, aukoms čia nemaža iššūkių – keliavimo gamtoje patirtis, reikiamos įrangos, drabužių, maisto neturėjimas ir pan. Galiausiai nepamirškime vietovių geografijos – dauguma jų kalnuotos ar sudėtingesnio paviršiaus.
Sunkumai, su kuriais susidurta, ieškant „Dingusių be žinios 411“ aukų
Ronaldas Kirkas – 2012 m.
Bėgikas, buvęs jūrų pėstininkas puikiai pažinojo Raudonosios uolos kanjono Calico baseino regioną, tačiau sausio pabaigoje pradingo. Pažįstami žinojo, kad jis mėgsta keliauti, nakvoti gamtoje, todėl niekas iš draugų nesijaudino, kai jis pranešė apie kelionę. Deja, daugiau niekas jo nebematė.
Gelbėtojai rado R. Kirką po kelių mėnesių, vietoje, supamoje išmintų vaikščiojimo takų. Jo kūnas gulėjo beveik už 200 m nuo populiaraus tako Turtlehead Peak.
Ieškotojai teisinosi, ilgai negalėję rasti kūno dėl vadinamosios optinės anomalijos. Pasak jų, kūno nesimatė tarp žemės ir uolų darinių.
Šis atvejis kelia nuostabą, nes gelbėtojai daug kartų apieškojo teritoriją ir tik vėliau rado kūną. Ne mažiau keista ir tai, kad mirties priežastis neaiški, o teisėsaugininkai visiškai nekomunikavo su vyriškio artimaisiais.
D. Paulidesas pastebėjo tendenciją, kad kūnai atsiranda tose vietose, kurias gelbėtojai jau būdavo ne kartą apieškoję, ir arti dažnai žmonių lankomų vietų.
Tikėtinos ir keistos teorijos
Ne kartą buvo prisiminti apalačių indėnų mitai. Ir nors daugelis „Dingusių be žinios 411“ atvejų iš tiesų atrodo mįslingi ir keisti, kalnų pabaisos – veikiau sakmių personažai, nei realios būtybės.
Beje, prie žmonių dingimo vietų, kartais net tuo pačiu laiku, pastebėdavo neatpažintų skraidančių objektų.
Buvo iškelta hipotezė apie žudiką maniaką arba slaptą žmones žudančią sektą. Spėliota, kad tai galbūt satanistinių apeigų dalis. Kai kam pasirodė įtartinas valdžios atstovų apatiškumas, šios teorijos šalininkai skelbė, kad vis dingimai – neaiškios vyriausybės programos rezultatas.
Vis daugiau žmonių sužinant apie neatsakingą valdžios požiūrį į savo piliečius, kaip antai, operacijos MKULTRA (slaptas JAV Centrinės žvalgybos valdybos projektas, kurį vykdė Mokslinės žvalgybos biuras.
Programa prasidėjo šeštą dešimtmetį ir užtruko beveik iki aštunto dešimtmečio, joje bandomaisiais buvo JAV ir Kanados piliečiai) atveju, tokio pobūdžio idėjos greitai randa vietos desperatiškai atsakymų ieškančių žmonių galvose.
Ar kažkas iš tiesų slepiama?
Nepaisant keisčiausių idėjų, tikri yra faktai, kad Nacionalinių parkų darbuotojai ne kartą atsisakė pateikti bylas. D. Paulidesas rašė, kad į žmonių dingimo vietas atvyksta kitų vyriausybinių agentūrų atstovai ir patys atlieka konfidencialius tyrimus.
Pavyzdžiui, 2013 m. FTB ir JAV Nacionalinės gvardijos kariai ieškojo dingusio vaiko.
Miško prižiūrėtojas pasakojo, kad tai buvo dvi atskiros paieškos operacijos, atliekamos pagal savas programas: „Jie [FTB ir Nacionalinė gvardija] akivaizdžiai norėjo atsiriboti vieni nuo kitų, nuo mūsų [Nacionalinio parko darbuotojų] ir netgi nuo dingusio vaiko tėvų.“
Žmonių dingimo tendencijos
D. Paulidesas pastebėjo, kad daugelis atvejų įvyko netoli vandens telkinių, prie granito riedulių. Keista ir tai, kad aukas skyrė gana nedideli atstumai, kaip antai, S. Arras ir R. Kirko atveju.
Jie abu mėgo gamtą, dažnai iškylaudavo. S. Arras nedideliu atstumu nutolo nuo draugijos, su kuria keliavo. Ji ėjo prie vandens telkinio, o visoje teritorijoje aplink namelius buvo daug didelių granito riedulių.
Atsakymai ir išvados
Ši istorija tėra ledkalnio viršūnė. Liūdna realybė tokia, kad gamtoje dingsta vis daugiau žmonių. Nors D. Paulideso darbą kruopščiai analizavo, kai kas kritikavo, kad neišaiškintų atvejų skaičius statistiškai nėra reikšmingas, tyrėjas neabejotinai daug nuveikė, sistemindamas atvejus, apie juos pasakodamas visuomenei.
Belieka tikėtis, kad savanorių gelbėtojų ir daugelio kitų žmonių darbas galiausiai suteiks galimybę atsakyti į rūpimą klausimą.
Kas gi nutiko tiems žmonėms? Kodėl radus kūną, taip sudėtinga nustatyti mirties priežastį?
„Dingę be žinios 411“ – prieštaringa tema, kurios objektas labai žmogiškas – dingę žmonės. Tik aiškus atsakymas numalšintų visuomenės smalsumą ir suteiktų galimybę aukų artimiesiems bei draugams padėti tašką.
