Paskutinius du XIX amžiaus dešimtmečius daugelis merginų ir moterų staiga atkreipė dėmesį į vabalus ir vorus – pradėjo juos naudoti kaip papuošalus. Vabzdžiais imta puošti modisčių aprangą, tačiau tai buvo toli gražu ne stilizuoti juvelyriniai dirbiniai. Tai buvo patys tikriausi natūralūs vabzdžiai, tiksliau, sudžiūvę jų lavonėliai.
Reikia pasakyti, kad tokia mada susišaukė ir su senovės majų, kurie prieš daugybę šimtmečių puošėsi segėmis iš vabzdžių, kultūra. Ir jeigu tokio indėnų santykio su vabzdžiais priežastys nėra iki galo žinomos (gali būti, kad čia būta kultūrinio-religinio motyvo), tai Viktorijos epochos damų aistrą tokiems keistumams šių laikų istorikai ir psichologai gali paaiškinti.
Kame slypi tokios nenormalios užpraeito amžiaus mados priežastys? Kad ir kaip keistai skambėtų, susižavėjimą vabalais specialistai aiškina pirmiausia greitu tuometinės pramonės vystymosi tempu. Viduriniosios klasės miesto moterys, moraliai nepasiruošusios tokiai sparčiai urbanizacijai, pramoniniame pasaulyje jautė, kad praranda ryšį su motina-gamta, todėl pradėjo kreipti į ją kur kas daugiau dėmesio.
Tokį susidomėjimą skatino ir XIX amžiaus II pusėje prasidėjusi gamtos mokslų plėtra. Europos (ypač britų) išsilavinusių damų tarpe tapo madinga skaityti ne vien Isabellos Beeton bestselerį, skirtą maisto gaminimui ir namų ūkiui, bet ir gerokai intelektualesnę literatūrą, pavyzdžiui, Charleso Darvino „Rūšių atsiradimą“.
Tuo pačiu metu Europoje ir Amerikoje kilo didžiulis susidomėjimas taksidermija arba iškamšų gaminimu, mat tokia veikla tais laikais nebuvo laikoma žiauriu elgesiu. Priešingai – iškamšų gaminimas bylojo apie tai, kad tu vertini gamtos dovanas ir pats jautiesi jos dalimi.
Gaminti herbariumus ir laikyti namuose džiovintus drugelius – tai buvo laikoma tinkama veikla kilmingai damai. Visuomenė pateisino tokią veiklą kaip pomėgį, kuris moraliai ir estetiškai pakylėja moterį.
Puoštis gyvomis gėlėmis, lapais ir netgi uogomis, vadovaujantis specialia „augalų kalba“, buvo pats nekalčiausias Viktorijos laikų madingų moterų įprotis. Tačiau vis dažniau naujausių madų tendencijų besivaikančių damų plaukuose ėmė puikuotis ne gėlytės, bet jonvabaliai, o suknelėse – segės su tikrais vabalais, inkrustuotais brangakmeniais. Iš pradžių, žinoma, damos bandė puoštis gyvais vabzdžiais, tačiau betrukus paaiškėjo, kad dabintis „mumijomis“ yra praktiškiau.
Europiečių moterų meilė gamtai pradėjo įgauti vis ciniškesnes formas. Drabužių ir skrybėlių dizainerių dėmesio objektu tapo vabzdžiai ir netgi smulkūs paukščiai.
O štai tolimojoje Amerikoje paklausiais tapo net driežai. Pavyzdžiui, 1894 metais laikraštis „New York Times“ pranešė, kad gamtosaugininkai labai sunerimę dėl to, kad siuvėjai aukštosios mados srityje aktyviai naudoja roplius vėriniams ir apykaklėms gaminti.
Beje, pati Anglijos karalienė Viktorija tarp savo juvelyrinių dirbinių turėjo vėrinį, pagamintą iš elnio, kurį medžioklės metu nušovė jos vyras, dantų. Ant vėrinio užsegimo buvo išgraviruota frazė „Nušautas Alberto“. Karalienė turėjo ir kitų tokio pobūdžio papuošalų.
Taigi, negyvi vabaliukai bendros tendencijos fone atrodė nereikšminga smulkmena.
Laimei, ši žiauri praktika galiausiai išėjo iš mados. Damos nuo „gyvų“ vabzdžių perėjo prie auksinių ir sidabrinių analogų, kurių gamyboje XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios juvelyrai pasiekė absoliutų tobulumą. Apskritai, madingos damos vis dar negalėjo gyventi be vabaliukų, tik ši aistra jau įgavo civilizuotas formas.
Ir nors tokia keista žmogaus išradingumo ir gyvos gamtos simbiozė visam laikui išliks pasipiktinimą keliančiu skyriumi mados istorijoje, panašių papuošalų mylėtojų galima sutikti dar ir šiandien. Kai kurie šiuolaikiniai meistrai metalizuoja vabzdžius, paskui padengia juos laku arba užpila sintetine derva, kad vabzdžiai atrodytų tarsi įstrigę gintare.
Kai kurių Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos rajonų čiabuviai taip pat gamina papuošalus iš vabzdžių ir juos pardavinėja turistams. Yra netgi tokia technika, kai gyvų (!) vabalų nugarėlės apklijuojamos akmenukais, prie jų pritvirtinamos grandinėlės ir taip jie parduodami turistams. Kai kurių rūšių suaugę vabzdžiai gali labai ilgai apsieiti be maisto, todėl, pardavėjų teigimu, jie gali išgyventi pas savininką net iki metų. Ar tai tiesa, neaišku, o ir patikrinti mažai kas norėtų. Beje, Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymai draudžia be specialaus leidimo per sieną vežti gyvos gamtos objektus, tarp jų ir vabzdžius.
