Yra žmonių, kuriuos į priekį varo noras perkurti savo gyvenimą, būtent tokia buvo Jeanne Bricourt (kartais vadinama Brécourt), bet savo tikslų ši moteris siekė visiškai neatsižvelgdama į kitus ir nejausdama jiems jokios empatijos.
J. Bricourt gimė Paryžiuje 1837 m. darbininkų šeimoje, kurioje augo apleista. Viena baronienė pasigailėjo mergaitės ir apsiėmė globoti, tačiau kai Jeanne sulaukė 11 m., tėvai ją atsiėmė iš baronienės globos, kad ji galėtų dirbti, anot rašytojos Geri Walton.
Kai J. Bricourt užaugo, baronienė padėjo jai susirasti darbą šilko gamykloje. Viskas vyko sklandžiai iki to laiko, kol J. Bricourt nusprendė, kad atėjo laikas tekėti. Paerzinta globėjos, 1855 m. ji ištekėjo už vietos krautuvininko. Santuoka buvo labai nelaiminga, ir po kurio laiko krautuvininkas dingo. Neilgai trukus J. Bricourt taip pat išvyko ir tapo karininko meiluže.
Jeanne grįžo iškart po to, kai jos vyras mirė labdaros ligoninėje. Ji ėmėsi įvairių veiklų, bet jai vis nesisekė. Galiausiai J. Bricourt tapo kurtizane, ir su vyrais ėmė elgtis kaip su žaisliukais – jie jai tebuvo pragyvenimo šaltinis.
J. Bricourt pripažino, kad nemėgsta vyrų, ir sakė mylinti tik savo seserį. Ji prisipažino norinti, kad vyrai kentėtų.
„Viskas tėra dulkės ir melas. Juo blogiau vyrams, kurie pasipainioja mano kelyje. Vyrai man tėra laiptų pakopos. Vos tik jiems ima nesisekti ar jie man nusibosta, aš juos su panieka atmetu. Visuomenė yra didelė šachmatų lenta, kur vyrai tėra pėstininkai – vieni baltieji, kiti juodieji; aš juos stumdau kaip man patinka, ir pašalinu, kai jie man nusibosta.“
Vienas iš J. Bricourt meilužių mirė nuo narkotikų perdozavimo, kitas nusižudė, o trečias mirė ligoninėje, kai ji nutraukė su juo ryšius. Manoma, kad ji juos visus šantažavo ir padėjo jiems nukeliauti į aną pasaulį.
Tuo pat laikotarpiu jos pačios sveikata ėmė šlyti, ir ji kelis mėnesius gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, apsimetusi kilminga moterimi.
Išėjusi iš ligoninės ji išvyko iš Paryžiaus į Vitelį ir ėmė vadintis baroniene. Dabar ji jau buvo peržengusi 30 m. slenkstį ir ėmė baimintis, kad ilgainiui dėl amžiaus jos gebėjimas sužavėti turtingus meilužius tik mažės. Greitai ji sutiko jaunesnį vyrą vardu René de la Roche, kuris buvo patrauklus, turtingas ir jautrus. Praėjus keliems mėnesiams nuo pažinties dienos, jie tapo meilužiais. J. Bricourt su juo praleido kelerius metus, jos ateitis atrodė gana užtikrinta ir saugi, tačiau ji vis baiminosi, kad meilužio šeima gali pareikalauti, kad jis vestų jaunesnę, labiau jam tinkančią moterį.
Po apsilankymo pas pažįstamą moterį, kuri slaugė turtingą neįgalų vyrą, Jeanne Bricourt gimė geniali idėja – reikėtų, kad ir jos meilužis taptų neįgalus. Tada ji galėtų jį slaugyti, ir taip užsitikrintų sau ateitį. Be to, jei René būtų neįgalus, jis nebebūtų tinkamas kandidatas į vyrus kitoms moterims.
Ji sugalvojo planą, o jį įgyvendinti pasamdė vaikystės draugą, kuris ją buvo įsimylėjęs. Jeanne įsigijo buteliuką sieros rūgšties ir liepė draugui šliūkštelėti jos R. de la Roche į veidą, kad jaunuolis apaktų. Jos patikėtinis pasibaisėjo, bet sutiko, nes vylėsi, kad Jeanne atsakys į jo jausmus.
Vieną vakarą, Jeanne su meilužiu begrįžtant į jos namus po pokylio, jos bendrininkas iššoko iš slėptuvės, šliūkštelėjo René į veidą sieros rūgšties ir dingo naktyje. Rūgštis apakino jaunuoliui vieną akį ir sužeidė kitą.
Jeanne priėmė sužeistą meilužį į savo namus ir atsidavusi ėmė jį slaugyti, laikydamasi nuo jo šeimos ir draugų saugiu atstumu. Niekas nė neįtarė, kad ji susijusi su užpuolimu, kol ji neužsimanė persikelti su René į Italiją.
Jo šeimai kilo įtarimų ir jie kreipėsi į policiją. René įtikinėjimai, kad jis esąs laimingas ir gerai prižiūrimas, policijos pareigūno įtarimų neišsklaidė, ir jis ėmėsi tyrimo.
Galiausiai J. Bricourt namuose buvo atlikta krata ir rasta įrodymų, kad ji susijusi su nusikaltimu. Taip pat rasta įrodymų, kad ji turėjusi bendrininką. J. Bricourt buvo suimta ir įkalinta. Policija rado ir jos bendrininką, o apieškojusi jo namus rado daugiau jų abiejų kaltės įrodymų. Jeanne vaikystės draugas taip pat buvo suimtas.
Kadangi įrodymų pakako, be to, kilo didžiulis visuomenės susidomėjimas, teismo procesas buvo greitas, priimtas galutinis ir neskundžiamas nuosprendis. Ir J. Bricourt, ir jos vaikystės draugas buvo pripažinti kaltais. Jai buvo skirta 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė, o jis nuteistas 10 m. kalėti.
Viename jos veiksmų aprašyme teigiama: „Šį jos erotinio jausmingumo ir begalinio žiaurumo derinį galima pavadinti sadizmu.“
Išties, siekdama geresnio gyvenimo Jeanne Bricourt elgėsi kaip tikra siaubūnė.
