1932 metų gegužės 12 dieną miške netoli Trentono (Naujojo Džersio valstija) buvo rastas vienerių metų Charleso Augusto Lindbergho jaunesniojo kūnas. Koronerio pranešime teigiama, kad kūdikis buvo miręs prieš daugiau nei du mėnesius. Vaiko kaukolėje aptikta skylė ir keli lūžiai, tad koroneris mirties priežastimi nurodė smūgį į galvą. Taip pat trūko kelių vaiko kūno dalių.
Lindberghų kūdikis – tai buvo lėktuvo „Spirit of St. Louis“ piloto Charleso Lindbergho vyresniojo sūnus – buvo pagrobtas prieš maždaug tris mėnesius iš jo lovelės Lindberghų namuose. Auklė vaiką paguldė į lovą pusę aštuonių vakaro. Po dviejų valandų Ch. Lindberghas vyresnysis išgirdo triukšmą, kurį palaikė virtuvėje buvusios medinės dėžės traškėjimu. Dešimtą vakaro auklė pamatė, kad kūdikio lovelė tuščia.
Sužinojęs, kad vaiko neturi nei auklė, nei jo motina, Ch. Lindberghas vyresnysis ant palangės rado raštelį apie išpirką, o už lango pamatė sulaužytas kopėčias. Perskaitęs raštelį vyras beviltiškai apieškojo namus ir kiemą, tik tada paskambino į policiją.
Tris mėnesius Lindberghų šeima kartu su FTB pareigūnais ieškojo mažylio, netgi sumokėjo milžinišką išpirką, apklausė nesuskaičiuojamus įtariamuosius ir įvykio liudininkus. Galiausiai oficialiu kaltininku buvo įvardintas imigrantas iš Vokietijos Richardas Hauptmannas, jau teistas savo tėvynėje. Policija rado pas R. Hauptmanną 14 tūkstančių dolerių iš išmokai sumokėtų 50 tūkstančių, susekusi jį pagal vieną 10 dolerių kupiūrą, kurią jis sumokėjo vietos degalinėje.
R. Hauptmannas buvo suimtas, apkaltintas Lindberghų kūdikio mirtimi, įstatymas už tai numatė galimą mirties bausmę. Šios bylos nagrinėjimas pramintas „amžiaus teismu“, o vienas žurnalistas netgi pareiškė, kad tai „didžiausia istorija nuo Prisikėlimo“.
Kadangi bylos nagrinėjimas sulaukė milžiniško susidomėjimo, prisiekusieji stebėtinai greitai paskelbė kaltinamąjį nuosprendį. R. Hauptmannas iškart buvo nuteistas myriop, jo du kartus pateiktos apeliacijos atmestos. 1936 metų balandžio 3 dieną, praėjus ketveriems metams nuo vaiko pagrobimo, R. Hauptmannui elektros kėdėje įvykdyta mirties bausmė.
Oficialus Ch. Lindbergho jaunesniojo pagrobimo tyrimas
Nors iš pažiūros ši byla atrodo paprasta, tačiau tyrimas toks tikrai nebuvo. Be žiniasklaidos sukelto ažiotažo būta paslaptingų išpirkos reikalaujančių laiškų ir daugybės šalutinių tyrimų, tad tikras stebuklas, kad apskritai kažkas buvo nuteistas.
Kai pirmą kartą buvo pranešta apie Lindberghų kūdikio pagrobimą, šeimos namus užpuolė šimtai ištikimų Ch. Lindbergho vyresniojo gerbėjų ir susirūpinusių šalies piliečių. Nors žiniasklaidos dėmesys padėjo forsuoti bylos nagrinėjimą ir skleisti žinią apie dingusį mažylį, intensyvus eismas iki nukentėjusios šeimos namų sunaikino bet kokius pėdsakų įrodymus, kuriuos galima buvo aptikti šalia įvykio vietos.
Taip pat tai paskatino šimtus klaidingų pranešimų apie pastebėjimus ir turimą informaciją. Savo paslaugas siūlė tie kariuomenės pareigūnai, tiek tyrėjai, tvirtinantys turį patirties žmonių grobimo ir teisėsaugos srityse. Tačiau tik vienas jų tikrai jos turėjo.
Naujojo Džersio valstijos policijos departamento vyresnysis inspektorius Herbertas Normanas Schwarzkopfas kartu su Ch. Lindberghu vyresniuoju iškėlė teoriją, kad kūdikio pagrobimas buvo organizuotos nusikalstamos gaujos, o ne pavienio nusikaltėlio, siekiančio išpirkos pinigų, darbas. Laikydamiesi šios hipotezės, jie susisiekė su nusikalstamo pasaulio atstovais, tiek kalėjime, tiek laisvėje, tikėdamiesi išpešti informacijos apie Lindberghų vaiką.
Su Ch. Lindberghu vyresniuoju susisiekė pats Alas Capone, pasiūlęs savo paslaugas mainais už ankstesnį paleidimą iš kalėjimo, tačiau jam netrukus buvo atsakyta. Kai nusikalstamo pasaulio veikėjai pasisiūlė nemokamai teikti informaciją, buvo nuspręsta panašiai – jų pagalba nedaug tepadės.
Dėl žiniasklaidos sukelto ažiotažo ir Ch. Lindbergho vyresniojo žinomumo kitą rytą po kūdikio pagrobimo apie įvykį buvo informuotas pats prezidentas Herbertas Hooveris. Nors žmonių pagrobimus paprastai tirdavo vietos pareigūnai, H. Hooveris bylą paskyrė tirti Tyrimų biurui (dar ne federaliniam) ir nurodė jam dirbti kartu su Naujojo Džersio policija.
Kaip atlygį už informaciją policijos departamentas pasiūlė iki 25 tūkstančių dolerių. Papildomai pati Lindberghų šeima pasiūlė dar 50 tūkstančių dolerių.
Neoficialus tyrimas
Kol tyrimą atliko Naujojo Džersio policijos departamentas kartu su Lindberghų šeima, susidomėjimą byla pradėjo rodyti vienas Niujorko mokyklos mokytojas. Tuo metu Bronkse gerai žinoma asmenybė Johnas F. Condonas parašė laišką vietos laikraščiui, kuriame pasiūlė tūkstančio dolerių atpildą pagrobėjui, jeigu jis sugrąžins „mažąjį Lindy“ katalikų kunigui.
Kad ir kaip keistai atrodytų, tačiau J. F. Condonas sulaukė atsakymų iš žmonių, tvirtinančių, jog jie yra pagrobėjai, ir prašančių tarpininkauti tarp jų ir Ch. Lindbergho vyresniojo.
Tėvas, desperatiškai siekiantis surasti sūnų, sutiko ir leido J. F. Condonui įgyvendinti laiškuose pateikiamus prašymus. J. F. Condonas įdėjo klasifikuotą skelbimą į kitą laikraštį ir surengė susitikimą su vienu iš pagrobėjų. Susitikimas turėjo vykti Brokse esančioje kapinėse „Woodlawn“. Susitikimas išties įvyko, tačiau tamsoje, todėl kaltininko veidas aiškiai nebuvo įžiūrėtas. Šis vyras prisistatė Johno vardu ir tvirtino priklausantis pasprukusiai Skandinavijos gaujai. Jis tvirtino, kad kūdikis yra pas jį laive ir už išpirką jis sutiksiantis jį grąžinti. Tada J. F. Condonas suabejojo vyro pateikiama istorija, tad jis pažadėjo atnešti vaiko pižamą.
Iš tikrųjų, po kelių savaičių J. F. Condonas paštu gavo dingusio berniuko pižamą. Ch. Lindberghas vyresnysis patvirtino, kad tai jo sūnaus drabužis, ir paprašė J. F. Condono tęsti bendravimą su pagrobėjais bei įgyvendinti jų reikalavimus.
Išpirka už Lindberghų kūdikį
Tiriant mažylio pagrobimą Lindberghai ir J. F. Condonas iš viso sulaukė septynių išpirkos reikalavimų. Pirmąjį rado tėvas savo sūnaus kambaryje iškart, kai tik išsiaiškino, kad mažylis dingo. Jame bendrais bruožais apibūdintas Lindberghų kūdikio pagrobimas ir reikalaujama 50 tūkstančių dolerių, kurie smulkiais banknotais turi būti pristatyti į dar neįvardintą vietą.
Pirmasis laiškas buvo su „parašu“ – ranka rašytu simboliu, vaizduojančiu tris apskritimus ir tris perforuotas skyles. Antrasis ir trečiasis laiškai pasiekė Lindberghų namus ir vietos tyrėjus, jie taip pat turėjo tą patį simbolį. Likę išpirkos reikalavimai pasiekė J. F. Condoną ir buvo be minėto simbolio, nors jų autentiškumas buvo patvirtintas.
Atėjus septintam laiškui, Lindberghai ir policija įgaliojo J. F. Condoną vadovauti pinigų perdavimui. Išpirkos pinigus sudarė aukso sertifikatai, pasirinkti dėl to, kad jie turėjo būti išimti iš apyvartos. Jie buvo sudėti į rankų darbo dėžę ir aiškiai pažyma taip, kad ateityje galima būtų atpažinti. Šie banknotai nebuvo pažymėti, tačiau buvo užregistruoti visų banknotų serijiniai numeriai, kad ateityje juos galima būtų atsekti.
J. F. Condonas susitiko su „Johnu“ 1932 metų balandžio 2 dieną, kad perduotų išpirką. Per susitikimą jam buvo pasakyta, kad Ch. Lindberghas jaunesnysis globojamas dviejų nieko dėtų moterų, tačiau daugiau informacijos nesuteikė.
Be „kapinių Johno“ daugiau jokios informacijos neturėjusi policija pradėjo sekti išpirkos banknotų serijinius numerius. Niujorko įmonėms buvo pateikta informacija apie serijinius numerius ir duota instrukcija, ką daryti juos aptikus. Kai kurie banknotai atsirado apyvartoje, nors daugumos nerasta. Dauguma pasirodė atsitiktinėse vietose Čikagoje ir Mineapolyje, nors juos davę žmonės niekada taip ir nebuvo nustatyti.
Proveržis byloje įvyko tuomet, kai buvo pateiktas prašymas į grynuosius iškeisti aukso sertifikatus, sudariusius didelę išpirkos dalį. Vienas Niujorko gyventojas į banką Manhatane atnešė jų už 2980 dolerių, tikėdamasis juos išsikeisti. Tik jam palikus banką paaiškėjo, kad aukso sertifikatų serijiniai numeriai sutampa su išpirkos.
Per 30 mėnesių policija gaudavo pranešimų apie vienur ar kitur pasirodančius banknotus, daugiausia Manhatano rytinėje dalyje. Kai jiems paskambino vietos degalinės darbuotojai ir pranešė turintys vieną iš išpirkos banknotų, policija susisiekė su R. Hauptmannu.
Kiti įtariamieji
Nors R. Hauptmannas laikomas oficialiu Lindberghų kūdikio pagrobėju, tai nesustabdė konspiracijos teorijų kūrėjų – jie pateikė savas versijas apie tai, kas iš tikrųjų nutiko Lindberghų namuose.
R. Hauptmanno gynėjai suskubo atkreipti dėmesį, kad jo pirštų atspaudai nebuvo aptikti nei ant kopėčių, nei ant nors vieno iš išpirkos banknotų. Jie taip pat pažymėjo tai, kad nusikaltimo vietoje nuo pat pradžių buvo chaosas, kad turimi įrodymai greitai buvo kompromituoti žiniasklaidos sukelto balagano.
Kai kurie ekspertai – ir teisėti, ir tokiais pasiskelbę – iškėlė teoriją, kad R. Hauptmannas tapo atpirkimo ožiu, o Ch. Lindberghas vyresnysis žinojo, kas yra tikrasis pagrobėjas, tačiau arba pats prie to buvo prisidėjęs, arba pernelyg bijojo ką nors sakyti.
Tiesą sakant, viena populiariausių ir kai kam pagrįsčiausia atrodančių teorijų – kad pagrobimą suorganizavo pats Ch. Lindberghas vyresnysis. Vieni teigia, kad jis netyčia nužudė savo sūnų, mėgindamas pajuokauti, todėl savo nusikaltimui nuslėpti inscenizavo pagrobimą, o gelbėdamas savo kailį pirštą bedė į R. Hauptmanną. Kiti tiki, kad Ch. Lindberghas vyresnysis surežisavo sūnaus pagrobimą, siekdamas visuomenės dėmesio, o kai pasamdyti pagrobėjai negavo to, kas jiems buvo žadėta, visa tai pakrypo netikėta linkme ir baigėsi tragiškai.
Ch. Lindberghas vyresnysis, jo šeima ir Naujojo Džersio policija atmetė bet kokius įtarimus, kad pats tėvas atsakingas už sūnaus pagrobimą, ir tvirtino, kad kūdikio mirtį lėmė pagrobėjo neatsilaikymas prieš daromą spaudimą.
Kad ir kaip ten buvo, Lindberghų kūdikio pagrobimas tapo viena prieštaringiausių ir sąmokslo teorijomis labiausiai apipintų bylų, kada nors aptarinėtų Amerikos visuomenės.
Be pop kultūros ir žiniasklaidos, ši byla sulaukė atgarsio ir Kongrese, kuris priėmė Federalinį žmonių pagrobimo įstatymą, pagal kurį pagrobimo aukos transportavimas per valstijos sieną paverčia jį federaliniu nusikaltimu. Šis įstatymas dažniausiai vadinamas „Lindbergho įstatymu“.
