Būsimas žymus pedagogas gimė 1878 metais Varšuvoje advokato šeimoje. Jis mokėsi prestižinėje rusiškoje gimnazijoje, iš kitų mokslo įstaigų išsiskyrusioje ypač griežta disciplina. Būdamas penkiolikos H. Goldszmitas buvo priverstas pažeisti gimnazijoje galiojusias taisykles: jis bėgdavo iš pamokų ir samdėsi korepetitoriumi, kad bent kiek uždirbtų ir galėtų padėti tėvui apmokėti gydymą. Darbas nesutrukdė gabiam gimnazistui sėkmingai baigti mokslų, o vėliau įstoti į Varšuvos universiteto medicinos fakultetą. Iš pradžių H. Goldszmitas norėjo tapti vaikų gydytoju, tačiau po apsilankymo vaikų prieglaudose ir ligoninėse, kuriose gydomi našlaičiai, jis ėmė vis rimčiau mąstyti apie vaikų auklėtojo ir ugdytojo karjerą: svajojo auginti tėvų netekusius ir niekam nereikalingais besijaučiančius vaikus, rašoma tinklalapyje kulturologia.ru.
Gydytojas, mokytojas, rašytojas...
Besimokydamas medicinos fakultete H. Goldszmitas lankė paskaitas taip vadinamame Skraidančiame universitete (lenk. – Uniwersytet Latajacy). Tai buvo pogrindinė mokslo įstaiga, kurioje slapčia buvo skaitomos niekaip necenzūruotos paskaitos Lenkijos istorijos ir kitomis temomis. Dar būdamas studentas H. Goldszmitas įsidarbino vaikų ligoninėje, o vasarą darbavosi stovyklose, kuriose poilsiavo vaikai.
1905 metais, kai vyko Rusijos ir Japonijos karas, jis baigė universitetą ir, kaip karo gydytojas, išvyko į frontą.
Pasibaigus karui, H. Goldszmitas tęsė pedagogikos studijas: paskaitų apie vaikų aklėjimą jis klausėsi Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Buvodamas šiose šalyse H. Goldszmitas lankėsi ir vaikų prieglaudose, nes norėjo tiesiogiai susipažinti su jose veikiančia tvarka. Pasisėmęs užtektinai patirties jis grįžo į Varšuvą ir 1911 metais įkūrė šiame mieste „Našlaičių namus“. Tai buvo žydų tautybės vaikams skirta įstaiga, kurioje jis pats pamažu ėmė taikyti naują auklėjimo metodiką, pagrįstą nuolaidesniu ir pagarbesniu nei tuo metu buvo priimta požiūriu į vaiką. Vis dėlto jo įdiegti metodai tikrai buvo pakankamai griežti: pagarba auklėtiniams ne tik nereiškė, kad jie buvo lepinami ir augo šiltnamio sąlygomis, bet atvirkščiai – požiūris į vaiką, kaip į asmenybę, suponavo nuostatą, kad ir jis privalo atsakyti už savo veiksmus ir lygiai taip pat gerbti auklėtojus bei kitus vaikus.
Daugiau nei dešimt metų knygas rašęs J. Korčakas plačiajai visuomenei geriau buvo žinomas kaip literatas, o ne kaip vaikų namų direktorius. Jo moksliniai darbai pedagogikos temomis buvo pradėti leisti kiek vėliau. Iš savo kolegų palankaus požiūrio J. Korčakas nesulaukdavo, kadangi dauguma jo idėjų tais laikais atrodė keistos ir nepritaikomos praktikoje. Mintis, kad su vaiku galima bendrauti kaip su suaugusiuoju, niekam tada į galvą nebūtų atėjusi. O apie tai, kad vaiko nereikia saugoti nuo gyvenimo, kad kartkartėmis jam reikia leisti rizikuoti ir pačiam pažinti pasaulį, negalėjo būti nė kalbos.
Panašūs klausimai ir šiais laikais sukelia diskusijų, o praeito amžiaus pradžioje tokios mintys buvo laikomos tiesiog maištingomis.
Vis dėlto praktika parodė, kad J. Korčako taikyti auklėjimo metodai duoda puikius rezultatus. Užaugę ir „Našlaičių namus“ palikę J. Korčako auklėtiniai savo gyvenimu įrodė, kaip klaidinga laikytis nuostatos, kad vaikų namuose auginami nusikaltėliai – visi jie susirasdavo darbą, gyveno įprastą gyvenimą, kūrė šeimas. Tik ar reikia stebėtis – juk vaikų namuose jie nuo mažens buvo mokomi atsakomybės ir ruošiami savarankiškam gyvenimui. Tikrai nemažai labdarių norėjo paremti J. Korčako vadovaujamą įstaigą finansiškai, tačiau pagalbą jis priimdavo tik iš tų, kurie sutikdavo niekaip nesikišti į vaikų namų reikalus.
Pavyzdys kitiems vaikų namams
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Korčakas dirbo gydytoju karo lauko ligoninėje. Vaikų namams, kol jo nebuvo, vadovavo artimiausia jo pagalbininkė Stefania Wilczynska. Grįžęs iš karo J. Korčakas toliau tęsė pagrindinį savo darbą, be to, pradėjo leisti laikraštį „Maly Przeglad“ (Mažoji apžvalga). Jis buvo skirtas vaikams, tad logiška, kad jie ir buvo nemenkos dalies publikacijų autoriai. Pats J. Korčakas rašė straipsnius, skirtus pedagogikos klausimams, ir skelbė juos įvairiuose teminiuose žurnaluose, taip pat skaitė paskaitas pedagoginių fakultetų studentams ir kursų klausytojams, bandydamas optimaliai perteikti kolegoms savo patirtį. Jo suformuluota metodika buvo pritaikyta dar viename Varšuvos internate, kurio darbuotojai ne kartą konsultavosi su J. Korčaku.
Auklėtojai liko su vaikais
Neužilgo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. „Našlaičių namai“ ir visi jų auklėtiniai buvo prijungti prie Varšuvos geto. Nors auklėtojams ir buvo leista išeiti, nė vienas nepaliko vaikų. J. Korčakas pasistengė, kad vaikų namuose, kiek tai buvo įmanoma, viskas liktų kaip buvę, tad ir vaikai, ir suaugusieji gete gyveno taip, kaip anksčiau. Auklėtiniai mokėsi ir užsiėmė įvairia veikla, o auklėtojai juos stebėjo ir prižiūrėjo tvarką. Šitai tęsėsi iki 1942-ųjų rugpjūčio 6-osios. Tą dieną daugelis geto kalinių buvo išvežti iš miesto ir nužudyti dujų kamerose.
Ankstyvą rytą visi iki vieno „Našlaičių namų“ gyventojai ir dar pora grupių suaugusių geto gyventojų buvo išvesti į kiemą. J. Korčakui ir kitiems auklėtojams buvo pasiūlyta likti gete, tačiau nė vienas iš jų nesutiko palikti auklėtinių. Vaikų namų vadovas pasakė vaikams, kad visi iš Varšuvos bus išvežti į kaimą. Kai vaikai buvo perskirti į dvi kolonas, J. Korčakas ėjo vienos iš jų priekyje, už rankų vesdamasis du mažiausius vaikus. Antrą koloną į stotį lygiai taip pat vedė S. Wilczynska.
Nors J. Korčakas turėjo ne vieną progą būti išlaisvintas iš geto, jis ir tada atsisakė gelbėtis vienas. Jam padėti pabandęs pedagogas Igoris Newerly vėliau prisiminė, kaip J. Korčakas sureagavo į pasiūlymą sprukti: „Esminė gydytojo atsakymo mintis buvo štai kokia: juk savo vaiko nepaliksi nei gresiant nelaimei, nei užklupus ligai, nei ištikus pavojui. O čia juk du šimtai vaikų. Kaip gi gali palikti juos vienus dujų kameroje? Ir kaip vėliau reikėtų tai išgyventi?“
