Pirmi skrydžiai į kosmosą vyko aršios konkurencijos tarp SSRS ir JAV fone. Abi didžiosios valstybės siekė, kad jų kosminiai laivai skrostų Visatos erdves, bet, kaip žinoma, nugalėtoja tapo SSRS.
Po debiutinio vyro skrydžio amerikiečiams liko vienas koziris – parengti skrydžiui moterį. Bet ir čia amerikiečius aplenkė. Vos SSRS gavo informacijos, kad amerikiečiai ruošia moterį skrydžiui į kosmosą, Nikita Chruščiovas asmeniškai paliepė atlikti atrankos konkursą tarp moterų.
Pretendenčių tapti pirmąja į kosmosą pakilusia moterimi buvo nemažai. Iš 800 konkurso dalyvių į finalą pateko 30. Jas pradėjo ruošti skrydžiui. Vėliau atrinko penkias geriausias kandidates. Šiame reitinge Valentina Tereškova buvo toli gražu ne pirmoji. Pagal medicinos rodiklius ji netgi užėmė paskutinę vietą.
Merginoms teko sunkūs išbandymai – jas uždarydavo į didelės drėgmės patalpas su labai aukšta temperatūra, joms teko patirti nesvarumo būseną, nusileisti ant vandens, šokti su parašiutu (treniruočių reikėjo, kad kosminis laivas nusileistų į Žemę). Vyko ir psichologinis testavimas – reikėjo suprasti, ar moterims bus komfortiška kosmose (V. Tereškovos patirtis buvo unikali todėl, kad ji kosmose beveik tris paras buvo absoliučiai viena, o vėliau į visus skrydžius kildavo po du).
Pats N. Chruščiovas sprendė, kas skris į kosmosą. V. Tereškovos atvejis puikiai tiko istorijai apie paprastos merginos pasiekimus. Valentina gimė eilinėje šeimoje, kaime, dirbo audimo fabrike, profesionaliu šokimu su parašiutu neužsiėmė. Žodžiu, paprasta mergina iš kaimo atitiko reikiamus kriterijus.
V. Tereškovos kosminis laivas „Vostok-6“ pakilo 1963 m. birželio 16 d. Šią moterį tikrai galima vadinti didvyre – skrydžio metu ji susidūrė su daug sunkumų, bet ištvėrė visus išbandymus.
Didžiausia problema buvo prasta savijauta – pykinimas, vangumas, mieguistumas, visa tai reikėjo ištverti. Buvo netgi užfiksuotas atvejis, kai Valentina nebeatsiliepė į šaukinius iš Žemės – paaiškėjo, kad ji užsnūdo nuo pervargimo. Ją pažadinti pavyko tik kosmonautui Valerijui Bykovskiui, kuris tuo metu buvo orbitoje. Tarp jų kosminių laivų buvo vidinis ryšys.
O pats šiurpiausias išbandymas, kurį valdžia ilgai slėpė, buvo gedimas V. Tereškovos kosminio laivo mechanizme. Ji rizikavo nenusileisti į Žemę, išskristi į kosmoso tolius ir žūti. Skrydį stebėjusiam J. Gagarinui per stebuklą pavyko sugalvoti, kaip rasti išeitį, ir V. Tereškova visgi grįžo į Žemę.
Nusileisti Altajaus krašte nebuvo lengva. Išsekusiai kosmonautei vietos gyventojai davė drabužius. Jos kūnas nuo skafandro buvo virtęs viena didele hematoma. Ji su pasigardžiavimu valgė paprasto maisto – bulvių, duonos, gėrė giros. Už tai vėliau gavo pylos, nes taip pažeidė eksperimento sąlygas.
Daug metų po V. Tereškovos skrydžio sovietinių laikų moterys nekilo į kosmosą – per daug sunkumų kildavo „dėl individualių moteriško organizmo ypatumų“.
Tačiau moters, kuri pirmoji pakilo į kosmosą, vardas visiems laikams įrašytas į pasaulio istoriją.
