<...>
– Pradėti interviu noriu nuo prieš dvejus metus spalį vykusios fotosesijos, kurioje dalyvavo tik du žmonės – Tu ir fotografas Rokas Baltakys. Tada taip ir nespėjome išspausdinti šių nuotraukų, nes lapkričio 30 d. netekome Roko. Kokia Tavo atmintyje liko ta spalio pabaigos diena?
– Su Roku Baltakiu susipažinau neakivaizdžiai. Jis fotografavo „bohemiečių“ solistus, ir po kiekvienos fotosesijos visi nustebdavo pamatę nuotraukas. Roko sukurtuose portretuose visi atrodė tikri, atviri, jis pagaudavo vidinį žmonių grožį. Buvo smalsu, kas yra tas jaunasis fotografas, kuris be atlygio, iš širdies dirba su mano kolektyvu.
Kai vieną dieną pasakei, kad nori, jog Rokas mane nufotografuotų, nustebau – nemėgstu fotografuotis, ypač portretams, mat visada jaučiu spaudimą gerai atrodyti. Rokas paskambino ir pasakė, kad sugalvojo idėją – fotografuos mane už Gariūnų, kažkokiame žvyro karjere. Visiškoje dykynėje radau ant akmens sėdintį vaikiną, jis atrodė kaip paauglys. „Viešpatie, kaip toks vaikas darys mano nuotraukas?“ – pamaniau tada. Jis jaudinosi, kad neturi vizažistės, o aš net apsidžiaugiau. Pradėjo fotografuoti. Jis nepastebimai judėjo aplink mane, kalbėjo, tarsi režisavo mane...
Supratau, kad Rokas labai aiškiai žino, ko nori. Atrodė, kad pažįstu jį nepaprastai seniai. Po fotosesijos, laukdami taksi, dar kone valandą sėdėjome ant akmens susirėmę šonais ir atvirai kalbėjomės. Rokas turėjo didelių problemų ir tą dieną kažkodėl man atvirai išsipasakojo. Jis buvo kitoks, o kitokiems Lietuvoje sunku. Labai skaudus ir tragiškas šio jauno žmogaus likimas – juk išėjo net nepradėjęs savo kelionės.
– O kas Tave formavo, padarė didžiausią įtaką Tavo kelionei per gyvenimą?
– Manau, didžiausią įtaką padarė mama. Ji sudėjo į mane visas savo svajones, visas žinias, intelektą, puikų skonį, išmokė mane būti stiprią, formavo mano pasaulėžiūrą remdamasi menu, – pradėjo nešioti mane į teatrą, kai buvau 18 mėnesių. Ėjome į visus muziejus, parodas, važiuodavome į keliones. Nors mūsų šeima gyveno neturtingai, keliavome daug – kiek buvo įmanoma tais laikais Tarybų Sąjungoje.
Mama skatino mane būti kitokią. Aš nemoku virti, puikiai atlikti daugelio buities darbų, nes nuo penkerių metų lankiau muzikos mokyklą, daugybę būrelių, dalyvaudavau pianistų konkursuose. Mama norėjo padaryti iš manęs supermeną. Ji troško, kad visada būčiau tik pirma, o kai užimdavau antrą vietą, jausdavosi nusivylusi. Kartais būdavo labai sunku. Iš tėvo paveldėjau intuiciją, ši man labai padeda kuriant, ir humoro jausmą. Tėtis mokė nežiūrėti į save labai rimtai, pasijuokti ir iš savęs, ir iš aplinkos. Ir dar abu sakė, kad tik sunkiu darbu gali viską pasiekti ir kad niekas tau niekada nieko nepadovanos.
Formuotis man kaip režisierei, asmenybei, menininkei labai padėjo ir režisierius Eimuntas Nekrošius. Ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Šis fantastiškas Lietuvos tautos genijus man visada buvo pavyzdys, guru. Ankstyvoje jaunystėje daugelį Nekrošiaus spektaklių mačiau po dešimtis kartų. Tada man, paauglei, didelį įspūdį darė jo pasaulėžiūra, pasaulis. Pirmą kartą su Nekrošiumi asmeniškai susipažinau būdama 15-os metų. Vėliau, kai jau dirbau Jaunimo teatre, porą metų turėjau galimybę būti šalia šio žmogaus, klausytis, matyti, kaip jis dirba. Tai buvo didžioji mokykla, mano universitetai.
– Tais laikais naktimis stovėdavome prie „Jaunimo teatro“ bilietų kasų, kad pakliūtume į jį. Dabar, norėdama pritraukti į savo spektaklius publikos, turi kaskart kone išsirengti. Ar dėl to neapima neviltis, liūdesys?
– Ką tu, dabar kiti laikai! Dėl savęs man neliūdna, liūdna tik dėl klasikinės kultūros Lietuvoje. Kad klasikinė kultūra galėtų konkuruoti su pramogų industrija, turi kone ant kelių atsiklaupti, apsinuoginti, padaryti keturgubą salto, atiduoti viską, kad tik prisiviliotum žiūrovų, įtikintum juos ateiti. Dėl to, aišku, skaudu. Pati dėl savęs į viešumą niekada neičiau, nes man to nereikia. Viską darau tik dėl „Vilnius City Opera“ (VCO), dėl „bohemiečių“. Man plyšta širdis, kai išgirstu, kad kituose Europos miestuose operos gerbėjai, norėdami pasiklausyti daugelio mūsų solistų, moka šimtus eurų, o Lietuvoje ir už 20 eurų sunku prisikviesti žiūrovų.
Kartais tampi savo didelių svajonių įkaitu, bet kai pagalvoji, kokį didelį darbą esi nuveikęs, supranti, kodėl tokia sėkmės kaina. Žmonės mano, kad sėkmė ateina savaime, bet reikia įdėti labai daug juodo darbo, kartais net jautiesi kaip liūtų dresuotojas cirke, kai reikia vis giliau įkišti galvą liūtui į nasrus.
Ko gero, visi aktoriai, režisieriai, prodiuseriai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje turi užsiimti dvasine prostitucija, kad atkreiptų dėmesį į savo darbus. Meno rinkoje nepaprastai didelė konkurencija, dėl dėmesio kovoja visi. To anksčiau nebuvo.
<...>
– Bandymas pramušti sieną – taip pavadinčiau Tavo gyvenimo kelią. Pirmiausia turėjai įrodyti mamai, kad gali įstoti į režisūrą, paskui – dėstytojams vyrams, kad moteris gali studijuoti šią profesiją, po studijų vėl turėjai sunkiai skintis kelią. Ar situacija nors kiek pasikeitė?
– Bandymas pramušti sieną ir kova buvo nuo pat pradžių. Mama leido man bandyti stoti į režisūrą arba Maskvoje, arba Sankt Peterburge (tuometis Leningradas – aut. past.), nes tikėjosi, kad neįstosiu ir pasirinksiu kokią nors padoresnę profesiją. Tais laikais Lietuvoje režisūros studijų nebuvo, o moteris režisierė prilygo moteriai kosmonautei. Kai neįstojusi grįžau namo, staiga sužinojau, kad mama susitarė, jog man leistų vėliau pateikti stojimo į Universitetą – studijuoti žurnalistikos – dokumentus. Mes abi su mama buvome labai užsispyrusios, todėl dažnai tarp mūsų įsiplieksdavo dideli konfliktai. Tąkart laiką leidome sode, mama pradėjo kalbėti apie mano stojimą. Aš kategoriškai pasakiau, kad noriu būti tik teatre. Dėl to smarkiai susipykome, rėkėme viena ant kitos. Mama nesusilaikė ir vienintelį kartą gyvenime man sudavė per veidą. Šito nesitikėjau.
Nesidairydama ėmiau bėgti ir trenkiausi į metalinę tvorą, smarkiai susibraižiau. Va tada mane ištiko pirmas didelis panikos priepuolis. Ryte mama vėl bandė mane įtikinti neiti į teatrą. Praradusi savitvardą išdaužiau visą krištolą, taures ir išėjau iš namų. Susitaikėme tik po keturių mėnesių.
Kai vėliau išvažiavau į Britaniją, tėvai niekada nepriekaištavo, nors nujautė, kad iš ten negrįšiu. Kai 1991-aisiais tavo vaikas vienas išvažiuoja į Vakarus, supranti, kad jo nepasieksi, negalėsi jam padėti... Visi mano pasiekimai pirmiausia yra tėvų pasiekimai. Jei ne tėvai, niekada nebūčiau tokia, kokia esu. Esu tėvų sukurtas Frankenšteinas. Labai džiaugiausi, kad mama, nors sirgdama ir jau beveik nesuprasdama, kas vyksta, dalyvavo iškilmėse Prezidentūroje, kai Prezidentė teikė man ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Tai diena buvo skirta mano tėvams. Tėtis jos, deja, nesulaukė.
Kai įstojau mokytis režisūros į Maskvą, buvau vienintelė moteris Režisūros fakultete.
Mano dėstytojas Markas Zacharovas pirmą dieną pasakė: „Moterų režisierių nebūna, na, bet jūs galite pabandyti.“ Prisimenu, išveža mus į kolūkį bulvių kasti, ir mane patalpina kartu su 40 vyrų į tokį kazarmą su dviaukštėmis lovomis – kaip armijoje. Juk niekas negalvojo, kad štai atsiras čia viena moteris režisierė. Buvau ir jauniausia. Vyrai mane visą laiką prižiūrėjo, susimetę pinigų nupirko gabalą audinio su gėlytėmis ir padarė iš jo užuolaidėles mano lovai užkabinti, kad turėčiau tarsi savo privatų kambarėlį.
Šiaip vyrai dėstytojai dažnai kritikuodavo mano darbus, sakydavo, kad viskas per daug moteriška, per daug emocinga. Kartais net žemindavo, todėl turėjau išmokti būti neutraliu žmogumi. Išmokau ir dirbti bei bendrauti kaip vyras (šypsosi). Jeigu ne ta Maskvos mokykla, tikrai nebūčiau tiek pasiekusi, tokia stipri. Jie laikėsi principo – tave reikia sulaužyti. Jei sulaužo, esi netinkamas atstovauti šiai profesijai.
Daug sunkumų išgyvenau ir Britanijoje. Pirmus penkerius metus jaučiausi tarsi sėdinti ant atsarginės kėdės. Kai Londono Karališkajame nacionaliniame teatre šalia tavęs yra Oksfordą ir Kembridžą baigę jauni režisieriai – Stephenas Daldry, Samas Mendesas, Nickas Hytneris (dabar jie – pasaulinio garso kino ir teatro kūrėjai), supranti, kad esi jiems tik mergaitė iš Tarybų Sąjungos, tačiau Maskvos mokyklą jie vertino pačiais aukščiausiais balais, kitaip manęs ten nebūtų laikę ir nebūtų leidę dirbti su geriausiais nacionalinio teatro aktoriais, suteikę nerealių galimybių. Aišku, turėjau įrodyti, kad ir aš galiu.
Ar situacija pasikeitė? Manau, pasikeitė požiūris į daug ką, ypač į moteris režisieres, o aš pati nelabai pasikeičiau (juokiasi). Kai pasiekiu savo didžiausią svajonę, sugalvoju dar penkias ir būtinai turiu jas pasiekti.
<...>
– Pasirinkdamas kūrėjo kelią, neišvengiamai turi kažką paaukoti. Ar gali pasakyti, kurie Tavo gyvenimo apsisprendimai buvo sunkiausi?
– Manau, pats sunkiausias apsisprendimas bus, kai nuspręsiu išvažiuoti iš Lietuvos. Tada, prieš daugelį metų, buvo lengva, nes niekas manęs nesiejo su Lietuva, išskyrus tėvus. Kai įgyvendinau savo svajonę, ji mane susiejo su šia šalimi. Galima sakyti, įkalino. Šiandien negaliu visko palikti ir išvažiuoti. Tai būtų absoliuti beprotybė. Ir tai yra sunkiausias apsisprendimas, nes asmeninė kaina yra beprotiškai didelė ir mokėti ją darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kalbu ne apie režisierę ir prodiuserę Dalią Ibelhauptaitę, o apie Dalią, kaip žmogų, kurio vidiniai resursai senka. Tai – ne skundas, tai tiesiog – faktas.
Palikti tėvus buvo labai sunku, bet jie niekada manęs nelaikė. Kai mirė mama (tėtis jau buvo miręs anksčiau), buvo labai sunku įeiti į vaikystės butą ir suvokti, kad manęs absoliučiai niekas daugiau niekada šiuose namuose nelauks, kad mūsų mažos šeimos istorijoje esu paskutinė, už manęs – tik didelė tuštuma.
Be mano darbo, be VCO, su Lietuva mane sieja tik tėvų kapai. Ant jų stovi du ąžuoliniai kryžiai, žydi gėlės. Nestatau akmeninių paminklų, nes tos gyvos gėlės, mediniai kryžiai man yra nebaigtas variantas. Tą dieną, kai pastatysiu ant savo tėvų kapų paminklus, galbūt ir bus mano atsisveikinimas su Lietuva ir mano praeitimi.
<...>
Visas interviu – sausio mėnesio žurnale „Moteris“
Sausio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografas – Rokas Baltakys).