Nes į namus grįš pajūriuose ir paupiuose pailsėję bei naujų jėgų pasisėmę vyrai.
Gal nustebsite, bet situacija nesikeičia jau beveik 400 metų!
Mat tuometinis Anglijos valdytojas Karolis Pirmasis maždaug rugpjūčio gale (1628 m.) išleido įstatymą, kuriuo uždraudė mušti žmonas... nuo 21 valandos vakaro iki 6 valandos ryto. Kad kaimynams ir pačiam karaliui triukšmas netrukdytų miegoti.
Ne pats sugalvojo, o nuo Julijaus Cezario nusižiūrėjo. Mat šitas Romos karvedys naktimis dėl tos pačios priežasties – triukšmo – buvo uždraudęs vežimais važinėti.
Po šitokios istorinės įžangos būtų galima jau ir į J. Basanavičiaus gatvę Palangoje nusikelti. Pirmąją publikaciją apie triukšmą mūsų kurorte radau dar 1956-ųjų laikraštyje, o paskutinę – internetiniame portale lygiai prieš savaitę. Niekas nesikeičia. Todėl neabejoju: po metų ar penkerių vėl apie tai žurnalistai rašys. Ir būtinai jus įspės, kad per daug dideli decibelų skaičiukai gresia miokardo infarktais (10 proc. ligonių būtent per triukšmą juos „pasigauna“), taip pat hipertenzija, depresinėmis būsenomis ir kurtumu.
Negana to, oftalmologai praneš, kad triukšmas išplečia akių raineles – nuo ilgalaikio triukšmo galite net apakti. Ir taip toliau. Ir kai kasmet tas pats rašoma, o nieko nedaroma, – mums visiems tas pats. Arba, jei labai save myli, važiuok į Palangą rugsėjį.
Bet rašinys yra ne apie Palangą. O apie vieną didelę ligoninę. Na, sakykime, ji ne Vilniuje. Bet kitame dideliame mieste.
Šeštą valandą ryto ligonį prižadina ne termometrą atnešusi sesutė, o riksmai ir klyksmai (kitaip nepavadinsi) prie budinčių medikų stalelio. Nieko neatsitiko, tai tik perduodančiųjų pamainą tarnybiniai pokalbiai. Bet kažkodėl visi ir visos ne šneka, o rėkia.
– Ką pasakė? – klausia neprigirdintis senukas.
– Pasisveikino, – sakau.
Bet į palatą su šlapiu skuduru įsiveržusi sanitarė kažkodėl nesisveikina. Tik maždaug septyniskart šluotkočiu daužo (apytikriai 55 decibelai) tavo lovos kojas.
Nuo 6.30 pradeda skambėti budinčių sesučių telefonas. Kadangi ragelio jos nekelia (beveik visada nekelia), jis skamba ilgai. Šaižiai. Ir ligonis, kuris vakar apie savo ligą skaitė „Lietuvos sveikatoje“ bando atspėti: neurozė prasidės ar tik konduktyvinis neprigirdėjimas? O gal neurosensorinis?
– Gal pradėsiu rūkyti, – sako dar vienas palatos nelaimėlis.
O kai klausiamai į jį pasižiūriu, paaiškina:
– Girdėjau, kad rūkymas amžių sutrumpina aštuoneriais metais, o triukšmas – dešimčia ar net dvylika...
Paskui tylim. Laukiam ratų girgždėjimo. Tai beveik pasiilgtas garsas: atveža pusryčius. Paskui – vizitacija (ji praeina ramiai, nes rezidentai prie profesoriaus neklega), o paskui... koncertas. Ir nesvarbu, kad trisdešimtmetis kaimynas iš dešinės muzikos klauso per ausines. Jūs gi atsimenate: kai buvote sveikas ir važiavote troleibusu, tas jaunuolis (turbūt tas pats!) taip pat sėdėjo su ausinėmis. Bet muzikos klausėsi tokiu garsumu, kad ją girdėjo ir vairuotojas...
Gyvename decibelų apsupty. Ir niekur nesidėsi be mobilaus telefono ar tikrai negarsios skalbyklės. O kaip ten su senuoju močiutės šaldytuvu? Ar ne jo drebėjimas (nesakykit, kad pripratot ir nebegirdit) atvedė jus vidurnaktį į virtuvę? Jei neigiate, pasiginčykim. Dėl triukšmo (jei jūs dar ne ligoninėje, šeštą ryto jus prikėlė per „gulintį policininką“ trinksintis troleibusas) sutrinka miegas. O kai sutrinka miegas, slopinimo procesai smegenyse keičia refleksus ir... norisi valgyti. Ir, vadinasi, jūs esate vienas iš 150 tūkst. vilniečių, kuriuos kiekvieną naktį tikrai blogai paveikia normą viršijantis 55 decibelų triukšmas.
Jei tarp jūsų vis dar yra skeptikų (na, tų, kurie sako, kad, matyt, rašinio autoriui su sveikata jau ne kas), kviečiu apsidairyti. Anksčiau, kaip be galvos lėkę į miestus, dabar jau sustojome. Ne visi, o tik patys turtingiausieji – tie, kuriems ne tik fizinė, bet ir psichinė sveikata ėmė rūpėti – keliasi toliau nuo mūrų ir autostradų. Ir dar tvora apsitveria. Todėl, kad tarp psichinės ir fizinės žmogaus būsenos yra tiesioginis ryšys. Todėl, kad pasąmonė sako, jog nuo triukšmo reikia bėgti kuo toliau.
Ką tik naująjį sezoną pradėjo mūsų televizijos. Jos yra pačios didžiausios mūsų sveikatos gadintojos. Bet šiandien – tik apie vieną to gadinimo detalę.
Ką tik formatą pakeitusi LRT laida „Kas ir kodėl?“ turi puikų vedėją ir gerai nuteikia tuos, kurie nori pagilinti žinias apie pasaulį. Bet pirmosios naujo sezono laidos nebaigiau žiūrėti: itin garsus muzikinis fonas trukdė suprasti ir laidos vedėjo, ir jo svečių žodžius – erzino ir dirgino.
Ir nereikia jums būti televizijos specialistu, kad suprastute itin negudrią komercinių televizijų „gudrybę“: jūs ją žinote, nes žiūrite, rankose laikydami garso pultą. Kiekvienas reklamos blokas yra dusyk garsesnis, nei jūsų žiūrimas filmas ar laida. Taip tikimasi atkreipti dėmesį į reklamą. Naivu. Nes kol kas tą dėmesį į pagarsėjusią reklamą – jūs taip pat tai puikiai žinote – atkreipia tik dvejų trejų metų vaikai, t.y. tie, kurių protingi tėvai prie ekrano dar neturėtų sodinti.
Alus jau sureguliuotas. Kai kas dabar bando sureguliuoti ir cukrų. Patys drąsiausi sako, kad imsis reguliuoti ir giros gėrimą. O kas gi reguliuoja mūsuose garsus?
Galbūt nustebsite, bet už triukšmo prevencijos valstybės politikos formavimą, organizavimą, koordinavimą ir šios politikos įgyvendinimą atsakinga yra Sveikatos apsaugos ministerija.
Iki vakar dienos apie tai nebuvau girdėjęs.
