– Kas paskatino pasirinkti šeimos gydytojo specializaciją?
– Mokiausi gerai, todėl turėjau galimybę laisvai rinktis specializaciją. Galvojau apie šeimos mediciną arba psichiatriją. Psichiatrija atkrito, pabijojau, kad neatlaikysiu. Studijuojant paskutiniuose kursuose kaip tik buvo kuriama šeimos medicinos institucija, atrodė patraukliai. Be to, joje yra nemažai psichologijos. Rinkausi ją ir dėl holistinio požiūrio į žmogų kaip į visumą.
Patiko, kad pas šeimos gydytoją ateina ir sveikų pacientų, kuriems rūpi ligų profilaktika, prevencija. Viliojo, kad gali gydyti žmogų nuo gimimo iki mirties, pažįsti visą jo šeimą, aplinką, kuri daro labai didelę įtaką sveikatai, nes formuoja gyvenseną, įpročius, bendrą suvokimą. Baigusi studijas sukūriau šeimą, žinojau, kad atsiras vaikų, dėl to reikės nutraukti klinikinę praktiką, tad likau farmacijos įmonėje, joje įsidarbinau dar būdama gydytoja rezidente.
– Kaip atsidūrėte Aukštadvaryje?
– Juokauju, kad esu meilės emigrantė. Aš – vilnietė, o vyras – iš Aukštadvario, gyvenome sostinėje. Kai turėjome spręsti, kur mūsų vaikai eis į mokyklą, pradėjome galvoti, kad reikia išsikelti iš urbanistinio Fabijoniškių rajono. Matėme, kad draugai mieste dirba vaikų vairuotojais, kaip sunku vežioti juos į mokyklas, būrelius, be to, norėjosi savo kiemo, būti mažesnės bendruomenės nariais. Vyras pasiūlė važiuoti į jo gimtąjį miestelį. Gyvename su vyro tėvais, vieni kitiems draugiškai padedame. Tada auginau jauniausią dukrytę ir net neketinau dirbti šeimos gydytoja.
Netikėtai sulaukiau Trakų rajono savivaldybės siūlymo: jiems reikėjo Aukštadvario pirminės sveikatos priežiūros centro vadovo ir neprošal, kad jis būtų šeimos gydytojas. Priėmiau šį iššūkį. Apie gydytojos darbą svajojau nuo pirmos klasės (mano mama – gydytoja, didžiausias autoritetas visą gyvenimą) ir ta stalčiuje gulinti licencija labai kuteno širdį. Teko iš naujo stažuotis, vėl pasijusti rezidente.
– Kuo ypatingas šis darbas mažoje bendruomenėje?
– Prieš pradėdama dirbti svarsčiau, ar susidorosiu su atsakomybės jausmu, ar uždariusi centro duris sugebėsiu negalvoti apie pacientus. Iš tiesų ir vakarais, ir savaitgaliais galvoju apie sudėtingus klinikinius atvejus. O lūkesčiai, kad čia galėsiu pasijusti tikra šeimos gydytoja, pasiteisino su kaupu, nes mažame miestelyje esi vienas, greta nedirba kitų sričių specialistai, darai viską, kas surašyta šeimos gydytojo normoje, ką gali pagal savo kompetencijas.
Aš ir dar dvi mūsų centro šeimos gydytojos atliekame net mažas chirurgines manipuliacijas, tarkime, kai reikia ištraukti siūlus po operacijos, atverti pūlinius. Pabūname ir ginekologėmis, kai reikia paimti onkocitologinį tepinėlį ar patarti pacientei nesudėtingais atvejais. Prižiūrime nėščiąsias, naujagimius. Mane ypač džiugina pirmieji vizitai pas naujagimį ir ką tik pagimdžiusią moterį, nes tada galiu perduoti savo kaip mamos praktiką ir gydytojos patirtį. Tenka gydyti nemažai vyresnių pacientų, kurie serga įvairiomis lėtinėmis, onkologinėmis ligomis.
Mes palydime žmogų iki pat mirties, per visą senatvę. Kai išrašome mirties liudijimą, ratas užsidaro. Esu kelis kartus nuėjusi atsisveikinti su mirusiais pacientais. Mūsų miestelis mažas, su keliais aplinkiniais kaimais jame yra tik apie 1,7 tūkst. gyventojų. Visi čia vieni kitus pažįsta, susitinka turguje ar prekybos centre. Ypač prisiriši prie tų, kurie serga onkologinėmis, nepagydomomis ligomis, kuriems negali suteikti vilties, kad pasveiks, ir jų artimųjų. Visa tai atspindi šeimos gydytojo darbo esmę.
– Ar pakanka įrangos, priemonių, o gal ir eilių pavyksta išvengti?
– Patalpos erdvios, jaukios. Visą įrangą turime po ranka, gal net patogiau negu didelėje miesto poliklinikoje. Tuoj pat pasidarome būtinuosius kraujo ir šlapimo tyrimus, nereikia laukti, laboratorija yra šalia kabineto. Vos per 20–30 min. ūmiai susirgęs pacientas turi jų atsakymus. Jei reikia sudėtingesnių tyrimų, siunčiame į kitas laboratorijas. Jei atvejis komplikuotas ir patys nesusidorojame, siunčiame į ligoninių priėmimo skyrius. Dažnai rytais mūsų centras atrodo kaip priėmimo skyrius, sueina ir ūmiai susirgę ligoniai, ir iš anksto užsiregistravę pacientai.
Ypač didelis antplūdis būna po ilgesnių savaitgalių, švenčių, kai kyla epidemijos. Priimame visus, kurie ateina, nors kai kurie galėtų paskambinti, dalį klausimų telefonu įmanoma išspręsti. Tas rytinis anšlagas sukelia įtampą. Yra ir piktybinių pacientų, kurie sako: „Man tik siuntimo“, „Man tik recepto.“ Bet aš jų negaliu išrašyti nepavarčiusi ligos istorijos, nepasikalbėjusi ir neišsiaiškinusi, ar jų tikrai reikia, gal galime problemą išspręsti vietoje. Tokių atvejų būna daug. Susidaro eilės, o kai tau kvėpuoja į nugarą, apie kokią darbo kokybę galima kalbėti.
Galiu pasidžiaugti, kad centras dalyvavo PrimCareIT tarptautiniame telemedicinos (nuotolinių konsultacijų) projekte. Turėjome galimybę išbandyti programinę įrangą ir specialią kamerą, kuria padaromos aukštos raiškos nuotraukos, paskui jos siunčiamos įvairių sričių specialistams.
Pavyzdžiui, nufotografuojamas paciento apgamas arba akių dugnas ir skaitmeninis vaizdas siunčiamas dermatologui, oftalmologui, šis, jį įvertinęs, pasako, ar reikia atvykti konsultuotis, ar pakartotinai pasitikrinti po metų. Jeigu pirminėje grandyje galėtume teikti telemedicinos paslaugas, kaimo žmonių gyvenimas gerokai palengvėtų, daliai jų nereikėtų palikus karves ar ūkį važiuoti į miestą. Sumažėtų eilės pas specialistus.
– Kas Jus labiausiai liūdina ir kas džiugina darbe?
– Mane labiausiai gniuždo, kad pacientams turiu per mažai laiko. Paprastai nuo aštuntos iki dvyliktos valandos jų ateina 16–24. O priklausytų priimti 12, tada galėtum juos kokybiškai pakonsultuoti, atsiversti žinyną, prireikus pasitarti su kolega. Vidutiniškai vienam pacientui galiu skirti 7–10 minučių, 15 yra laimė, norma turėtų būti bent 20, o svajonė – pusvalandis ir daugiau, kiek sau gali leisti tik privačios klinikos. Liūdina, kad žmonės labai nesirūpina savo sveikata. Sunku juos prikalbinti dalyvauti profilaktinėse programose, nors viskas yra vietoje, ant lėkštutės paduota, niekur nereikia važiuoti, tik jeigu moterims reikia mamogramos, tenka vykti į Vilnių. Moterys ypač nenoriai tikrinasi, net jei kas nors iš giminės sirgo krūties ar gimdos kaklelio vėžiu.
Sunku įkalbėti žmones keisti gyvenseną, atsikratyti žalingų įpročių. Pavyzdžiui, jei paciento kraujospūdis padidėjęs, dažnai užtenka atsisakyti druskos, neberūkyti ir vietoj trijų vaistų maksimaliomis dozėmis vartoti vieną minimaliomis. Deja, tai pavyksta retai. Smagu, kai įsiklauso į patarimus, klausia nuomonės.
Kartkartėmis išgirstu, kad kas nors apie mane gerą žodį pasakė, ir tai džiugina, o tokios žinios mažame miestelyje greitai pasiekia. Gera būna, kai pavyksta padėti žmogui pasveikti, pakeisti gyvenseną. Arba kai pacientas atneša pats miške pririnkęs mėlynių, ką tik pradėjusių derėti braškių iš savo daržo. Vienas onkologine liga sergantis vyras kas kartą atėjęs pasisveikindavo taip: „Aš dar gyvas, gydytoja, dar braškių sulauksime.“ Visą laiką džiugesys ir liūdesys pinasi.
– Ar išsipildė lūkesčiai, kurių turėjote prieš atvykdama čia?
– Kai kurie taip, kai kurie ne. Išryškėjo problemos, apie kurias nebuvau pagalvojusi, kol nedirbau gydytoja. Visų pirma negatyvus visuomenės požiūris į mediciną, požiūris į šeimos gydytoją kaip į raštininką, kuris tik receptus kompensuojamiesiems vaistams išrašinėja, siuntimus tyrimams ar pas kitus specialistus dalija. Pastebiu: kai kurie pacientai nepasitiki šeimos gydytoju, jiems atrodo, kad jis nė vienos srities gerai neišmano.
Labai smagu, kai greitai išsprendi problemą vietoje, be siuntimo pas specialistą. Pavyzdžiui, atbėga pacientė dėl guzelio kirkšnyje įtardama, kad tai vėžys, o mes atveriame pūlinį savo procedūriniame ir ji nusiramina. Arba kai grįžta pacientas po vizito pas išsireikalautą specialistą, kuris rekomenduoja gydyti ligą taip, kaip pats gydei.
– Kokios problemos labiausiai trukdo?
– E-sveikatos sistema, kuri turėjo labai palengvinti darbą, stringa, yra nepatogi, veikia lėtai. Mes kaip ir anksčiau apsikrovę popieriais ir negalime skirti daugiau laiko pacientams. Pirminė grandis, nepaisant visų deklaracijų, lieka podukra, nors turėtų būti prioritetinė sritis, sprendžianti 80 proc. sveikatos problemų. Apmokėjimas už prisirašiusius pacientus ir jiems teikiamų paslaugų įkainiai to neatspindi. Jie nepadengia išlaidų, kurias patiriame atlikdami tai, ką pagal kompetenciją privalome, tai labai aiškiai matau kaip įstaigos vadovė. Man nesunku suskaičiuoti, kiek išleidžiame vyresnių lėtinėmis ligomis sergančių pacientų, kurie ateina per metus 12 ar 15 kartų, priežiūrai. Vaikų įkainis (gaunamas iš Teritorinės ligonių kasos) didesnis, bet jeigu jie dažnai serga, jo irgi vos užtenka. Tyrimai brangūs, jų prireikia tikrai ne kartą per metus. Įrangą turime pirkti iš tų pačių lėšų arba nuomotis, jei sugedo – remontuoti, dar komunalinės išlaidos. Didinti darbo užmokestį nemenkas iššūkis mažai įstaigai, o taip norėtųsi, kad pagaliau ir rajono gydytojai, slaugytojos oriai uždirbtų.
Reikėtų pradėti plėtoti draudiminę mediciną. Jei žmogus pats draustųsi sveikatos draudimu ir jam susirgus būtų vertinama, ar laiku pasidarė profilaktinius tyrimus, ar gydėsi paisydamas gydytojų rekomendacijų, o tik po to apmokamos gydymo išlaidos, gal tai būtų papildoma motyvavimo priemonė, spyris į užpakalį.
– Savaitgaliais, per šventes centras nedirba. Ar tomis dienomis pacientai netrukdo namuose, jeigu atsitinka kokia bėda?
– Gyvenu šalia bažnyčios, ir visi tai žino. Kai ten būna šermenys, taip ir lauk skambučio į vartelius: tai kas nors alpsta, tai kraujospūdis šokinėja, tada bėga pas mane. Negaliu atsisakyti padėti, nors kartais mandagiai pasakau, kad aš taip pat turiu laisvalaikį, o greitoji pagalba greitai atvažiuoja. Ir kitos mano kolegės šeimos gydytojos taip elgiasi. Imi krepšį ir bėgi, jis visada prie durų padėtas. Kartą vėlų vakarą teko gelbėti automobilio partrenktą alkoholio padauginusį žmogų, jį atvežė prie mano namų be sąmonės, be pulso. Kol atvažiavo greitoji, su vyru ir uošviu gaivinome jį 25 minutes. Pasitaiko, kad ne darbo metu tenka suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems.
– Kaip sprendžiate dovanų ir atsidėkojimo problemą?
– Paties paciento surinktų ar užaugintų gėrybių, naminio sūrio neatsisakau. Kai kurie prieš Kalėdas atsidėkodami pyragą iškepa ir atneša visam kolektyvui. Tada labai džiaugiamės ir vaišinamės. Esu gavusi dovanų pacientės megztas kojines, jas mielai nešioju. Buvo atvejų, kai siūlė pinigų, bet aš labai griežtai ir kategoriškai pasakiau, kad neimsiu, ir to užteko. Kartais ir pati prašau paramos centrui. Kai metų pabaigoje mūsų biudžete beveik nebebuvo pinigų, sugedo senas aparatas – centrifuga, reikalinga kraujo mėginiams paruošti, kreipiausi į vietinius verslininkus ir jie nupirko naują. Tai buvo parama visai bendruomenei.
