Pasak moters, būna laikotarpių, kai tenka sukąsti dantis ir pakentėti. „Tačiau sunkumai – ne amžini, ir tai aš galiu patvirtinti savo pavyzdžiu“, – dalijosi moteris, dabartinį savo gyvenimo etapą vadinanti pačiu geriausiu.
„Dabar man 51 metai ir mano gyvenimas – džiugus, kupinas teigiamų patirčių, malonių įvykių, nors iki to ėjau ilgai ir sunkiai”, – sakė elektrėniškė. Paklausta, ar kada teko būti duobėje, Algima tik mojo ranka ir juokėsi, kad vien per duobes ir gali kažko pasiekti.
Į vedybinį gyvenimą ji ėjo menkai tam pasiruošusi. Abu su vyru stengėsi siekti sutarimo, tačiau bendras gyvenimas nutrūko. „Mes visiškai nemokėjom normaliai kalbėtis. Galima sakyti, gyvenome nesusikalbėdami. Tolome vienas nuo kito, man pradėjo šlyti sveikata. Gydytojai sakydavo, kad fiziologiškai viskas gerai, tačiau po tris dienas besitęsiantys migreniniai skausmai vis dažniau guldydavo į patalą“, – pasakojo darželyje auklėtoja dirbusi Algima.
Finansinė šeimos padėtis buvo sunki. Tačiau Lietuvoje panašiai gyvena kone kiekviena daugiau vaikų auginanti šeima. „Vos sudurdavom galą su galu. Ne pinigai suteikia laimės, tačiau jų stygius tikrai džiaugsmo neprideda“, – sakė elektrėniškė.
Nepaliko kitos išeities – tik skyrybas
Algimos svajonė buvo keliauti, veikti, bendrauti, tačiau per 10 vedybinio gyvenimo metų ji tik kartą trims dienoms su šeima buvo nuvažiavusi į Palangą. „Žinojau, kad mano vyras naminis, bet norėjau kad bent retkarčiais būtų atsižvelgiama ir į mane“, – prisiminė ji.
Kai sužinojo, kad vyras turi kitą moterį, pasiūlė kartu eiti pas psichologą ir jis „netgi sutiko, nors pagal žmogaus natūrą sunku buvo tuo patikėti”. Bandė pagyventi atskirai, bet nieko iš to neišėjo. Pasirinkęs išeiti gyventi pas kitą moterį, Algimos žodžiais, vyras jai nepaliko kitos išeities, tik skyrybas.
Skyrybos pagal skausmingumą antroje vietoje po artimojo mirties. Algima tai patyrė ir gali patvirtinti, nors ir vedybinis gyvenimas nebuvo lengvas. „Tuo sunkiu metu pirmas žingsnis į tai, ką dabar turiu, buvo Palangos sveikatos mokykla. Sveikuoliškos patirtys tada man buvo labai naujos. Į pirmąją stovyklą nuvažiavau sausį, buvo 22 laipsniai šalčio. Prisiklausiusi gandų pasakiau aiškiai, kad į vandenį tikrai nelįsiu. Tačiau jau antrą dieną įlindau. Visiškai nauja buvo ir sveikuoliškas maistas. Iki tol neįsivaizdavau, kad galima gyventi be mėsos, be druskos. Buvome įpratę valgyti tradiciškai lietuviškai“, – pirmus žingsnelius iš krizės prisiminė Algima.
Neįsivaizduoja, kaip tai ištvėrė
Grįžusi namo ji energingai puolė įvedinėti naują tvarką, tačiau vaikai neapsidžiaugė, o paskui ir pati Algima į viską pradėjo žvelgti laisviau, nors laikas nuo laiko prie sveikuoliško gyvenimo grįždavo, lankė jogą, su vaikais važiuodavo į stovyklas, ėjo į paskaitas. Net pati nepastebėjo, kaip atsigauna po skyrybų, taisosi sveikata. Tačiau apie finansinę padėtį negalėjo to pasakyti.
„Gyvenant vienai su trimis vaikais reikėjo labai taupyti, skaičiuoti. Galvojau keisti darbą, bet kai esi vienas, labai sunku tai padaryti. Negali rizikuoti – gyveni tik iš to, ką uždirbi, o apie santaupas nėra nė kalbos. Kai dabar prisimenu, neįsivaizduoju, kaip aš ištvėriau. Dabar jaučiuosi labai gerai, nes atlikau pareigą vaikams, juos užauginau. Jauniausioji dukra jau dvyliktokė, tad mano rankos laisvos. Aš supratau, kad galiu rizikuoti keisti savo gyvenimą“, – sakė DELFI pašnekovė.
Už teigiamą posūkį ji dėkinga... nesąžiningam konkursui į darželio auklėtojos darbo vietą.
30 metų dirbusi ikimokyklinio ugdymo srityje ji nenorėjo biurokratinio darbo, nors darželio vedėjos ar kito administracijos darbuotojo pareigos būtų užtikrinusios aukštesnį statusą ir pajamas.
„Ikimokykliniam ugdyme pasiekiau viską, ką galima buvo pasiekti, gavau metodininkės kategoriją, tačiau likau dirbti su vaikais. Kai Elektrėnuose atsidarė privatus darželis, surizikavau išeiti dirbti į jį. Tačiau tai nepasiteisino, grįžau į „valdišką“ darbą – metams. Pasibaigus sutarčiai dalyvavau konkurse auklėtojos darbo vietoms užimti. Į jas pretendavome dvi metodininko kategoriją turinčios auklėtojos, ir dvi be kategorijų. Tačiau būtent jos laimėjo. Tada buvo skaudu, nes tikrai sekėsi dirbti, bendrauti su vaikais. Gal nesavikritiškai nuskambės, bet darželis neteko geros auklėtojos. Kita vertus, tas nesąžiningas konkursas man padėjo rasti išeitį, taigi nemalonų įvykį priimu su didžiausiu dėkingumu“, – sakė Algima.
Tirpo nerimas dėl ateities
Dar dirbdama auklėtoja ji Elektrėnų profesinio mokymo centre pradėjo mokytis masažo. Ne dėl darbo, o siekdama geriau suprasti, kaip fizinė veikla veikia bendrą žmogaus būklę. „Mokėmės dvejus metus. Tai buvo rimtos, išsamios masažo studijos, kurios man, kaip kvalifikaciją keičiančiam žmogui, nekainavo“, – pasidžiaugė masažo specialistė.
Nepriimta dirbti darželyje ji iškart susirado masažuotojos darbą Trasalio SPA centre Trakuose. Tai Algimai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, neliko nerimo dėl ateities „o kas bus, jeigu...“
Išvyko į Liuksemburgą
Baigusi masažo mokymus ji beveik metams išvyko į Liuksemburgą padirbėti aukle pusseserės šeimoje. Grįžusią masažuotoją į darbą priėmė buvusi darbovietė. „Dabar džiaugiuosi, kad turiu man patinkantį darbą, gerą, išmintingą vadovą. Tai yra labai didelė dovana. Bandau pradėti dirbti privačiai, patiems artimiausiems atlikdama masažus ir matau, kad masažo paklausa labai didelė, taigi, manau, kad mano privati veikla plėsis“, – pasidžiaugė Algima.
Moteriai užteko pasiryžimo pakeisti profesiją, nors pedagoginį darbą dirbo visą gyvenimą. „30 metų – labai ilgas laiko tarpas. Buvo nelengva pačiai pajusti ribą, kai jau reikėtų iš ten išeiti. Lyg ir saugu, lyg ir darai, ką moki, darbas šalia namų, nedidelis, bet pastovus atlyginimas...“, – abejones prisiminė elektrėniškė.
Tačiau kaip kažkada paleido savo vyrą, kurį mylėjo, su kuriuo susilaukė vaikų, bet suprato, kad nebenori taikytis su situacija, kuri prieštaravo jos vertybėms, paleido ir savo darbą.
Švelniai, lengvai paleisti tai, kas buvo, bet pasibaigė, nėra lengva, nes trukdo prisirišimai, patogumai, tam tikri privalumai, kurių visur galima rasti. Tačiau Algima džiaugiasi tai padariusi.
Dabar ji galvoja ir apie darbo galimybes svetur. Nežino, ar norėtų išvažiuoti dešimčiai metų ir kitoje šalyje kurtis, bet trumpam pabūti, padirbėti – kodėl ne? „Nieko neatsitiks, jei pusmečiui išvažiuosiu į Liuksemburgą ir grįšiu, pusei metų išvyksiu į Kiprą padirbėti masažuotoja ir grįšiu. Mano santykio su artimaisiais tai nepakeis. Tuo įsitikinau Liuksemburge, kuriame gyvendama su artimaisiais bendravau daugiau, nei namuose. Ten neturėjau asmeninio gyvenimo ir po darbo visos mintys būdavo skirtos likusiems namuose. Artimiesiems daug dažniau parašydavau, paskambindavau, nei įprastai“.
Žinoma, kad galėtum išvažiuoti, reikia charakterio lankstumo ir lengvumo. Bet tai – išsiugdoma, jei leidi sau mokytis.
Svarbiausia neįprasti prie negerumo, kuriame esi
Sunkumus patiriantys žmonės dažnai nedrįsta žengti žingsnio į priekį, bijodami, kad nebūtų dar blogiau. Algimai tai visiškai suprantama, nes patirta. Buvo laikas, kai ji tiesiog turėjo sukąsti dantis ir išlaukti. „Tačiau užaugus vaikams tą „išbūti“ lengva supainioti su rutina. Reikia atskirti, kur tavo įsipareigojimai, o kur rizikos baimė ar tiesiog atsisakymas gyventi“, – mano ji.
Masažo specialistė pastebi, kad žmonės trokšta padrąsinimo: „Visiems labai reikia paskatinimo, o moterims – dar ir tikėjimo, kad ir jomis gali kažkas pasirūpinti, kad jos gali būti gražios, gerai jaustis, jaustis moterimis“.
Ar vien tik vargas dėl to kaltas? Algimos nuomone, ir mūsų kultūra: „Pastebiu, kad jaunesni žmonės lengvai leidžia jais rūpintis, tačiau vyresnio amžiaus moterys net ir per masažą dažnai blogai jaučiasi, kad kažką už jas padarai, pvz., pakeli klientės ranką. Atsipalaiduoti, atsiduoti rūpesčiui – šito Lietuvoje žmonėms labai trūksta“.
Moterys laiko keturis namų kampus, bet elektrėniškei kartais atrodo, kad ir galėdamos dalį naštos perleisti, laikome jos įsikibusios.
„Suprantu, kad Lietuvoje daug ką stabdo prasta žmonių finansinė padėtis. Tačiau sveikuoliška veikla man parodė, kiek yra užsiėmimų, nereikalaujančių materialinių išteklių. Pilnatvės suteikia nuoširdus bendravimas su žmonėmis, nauji draugai ar atkurti ryšiai su tau artimais dvasiškai. Nekainuoja stebėti metų laikų kaitą, galimybė išeiti iš namų, kuriuose galbūt slegia sunkumai ar problemos, į gamtą. Visada yra būdų ieškoti, kur tau geriau. Svarbu neįprasti prie negerumo, kuriame esi“, – įsitikinusi Algima.
