N. Šilingis sveiką gyvenseną pradėjo propaguoti prieš penkerius metus. Iki tol jis su draugais nevengdavo išgerti alaus ar užsirūkyti cigaretę, tačiau daug laimės toks gyvenimo būdas jam nenešė. Šiandien pašnekovas neslepia džiaugsmo dėl pasirinkto kelio – jis jaučiasi visiškai kitas žmogus.
„Tas ankstesnis aš – depresuotas, nelaimingas, pervargęs, kūnas irgi toks, kad eini ir baisu, jog nesugriūtum. O dabar, nenoriu girtis, bet pokytis yra į naudą, turiu šeimą, turiu visiškai kitą kūną, sportišką, nieko neskauda, šiuo metu tikrai esu laimingas“, – pasakoja N. Šilingis.
DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.
Bandė išmokti rūkyti
Augdami vaikai aplinkoje matė, kad suaugusieji laisvą laiką leidžia svaigindamiesi alkoholiu, todėl tokį pavyzdį greitai perėmė ir patys.
„Ko gero, daug lėmė aplinkos pavyzdys, kuomet vienintelis laisvalaikio praleidimo būdas būdavo alkoholis. Tokį pavyzdį mes būdavome pripratę matyti nuo mažens. Alkoholis man buvo nesvetimas, paauglystės laikais su draugais pašvęsdavome“, – prisimena pašnekovas.
„Po to sekė studijos. Studijavau Kaune, Žemės ūkio universitete. Gyvenau bendrabutyje, kur vakarėliai buvo labai dažni. Gyvenau eilinį gyvenimą. Vienu metu rūkiau, bet tas rūkymas man netiko, neprilipo. Gal organizmas netoleravo cigarečių, bet stengiausi prisiversti save išmokti rūkyti, kad ir kaip keistai, juokingai tai skambėtų.
Daug kas rūkė iš mano aplinkos. Tai buvo kaip statusas, jei tu rūkai, tai tu jau prie chebros. Buvo tokios vertybės, alkoholis, cigaretės, kompanija, su kuria gali išgerti“, – pasakoja N. Šilingis.
Lūžio taškas
Pašnekovas atskleidžia, kad toks gyvenimo būdas ne tik nedžiugino, bet ir neigiamai atsiliepė sveikatai. Kankino skrandžio skausmai, vėliau peraugę į opą, taip pat nuolat maudė tai sąnarius, tai galvą.
„Visi žmonės dažniausiai susimąsto arba imasi veiksmų tuomet, kai pasiekia dugną, nemato prasmės, neturi jėgų ir energijos kažką daryti ar veikti. Iškyla egzistenciniai klausimai, kam man viso to reikia, jei aš nesijaučiu gerai. Aš irgi buvau pasiekęs dugną ir tada atsirado tos vidinės energijos, kad reikia susiimti ir kažką pagaliau daryti“, – pasakoja N. Šilingis.
Radikalių pokyčių pašnekovas staigiai nesiėmė, iš pradžių pradėjo daug domėtis sveiku gyvenimo būdu, o vieną dieną susisiekė su Sveikuolių sąjungos viceprezidente.
„Pamačiau sveikuolių sąjungos viceprezidentės Sigitos seminarą ir jai parašiau. Nesitikėjau, kad ji atrašys, galvojau, kad tuos seminarus daro tik dėl reklamos ir pinigų. Tikrai nesitikėjau tokio nuoširdumo, kokio sulaukiau iš Sigitos.
Su ja susitarėm, kad savaitę pabandysiu gyventi visiškai kitaip. Man atsiuntė programą, kur parašyta, kada keltis, kiek ir ko valgyti, ko nevalgyti, kokius pratimus daryti“, – prisimena N. Šilingis.
„Sunkiausia buvo atsisakyti kofeino, nes priklausomybė buvo didelė. Net nemaniau, kad taip sunku gali būti atsisakyti kavos. Pirmos trys dienos tikrai buvo tragiškos. Kai tu viską pakeiti iš pagrindų ir organizmas, ir psichika tiesiog klykia ir nori grįžti prie senų įpročių.
Buvau užsidaręs bute, niekur nėjau, nieko nenorėjau, žiauriai skaudėjo galvą, tikrai galvojau viską mesti, bet kadangi buvom sutarę su Sigita, pagalvojau, kad negražu būtų taip pasielgti, sakau, iškęsiu tą savaitę. Bet ketvirtą dieną atsikėliau ir pasijutau kaip ant sparnų, visiškai naujas žmogus.
Tėvai nepalaikė
Po pirmosios savaitės N. Šilingis įsitraukė į Sveikuolių sąjungos veiklą, keliavo su jais į žygius, dalyvaudavo stovyklose ir maudynėse.
Tiesa, iš artimųjų palaikymo jis nesulaukė, neigiamai į naują gyvenimo kelią pasirinkusį N. Šilingį žiūrėjo tiek draugai, tiek tėvai.
„Su tuo neigiamu požiūriu susidurdavai bent du metus kiekvieną dieną. Daug kas nesuprasdavo. Jeigu kokiame vakarėlyje ar susitikime pasiūlydavo alaus, o aš atsisakydavau, galvodavo, sergi gal? Reikėdavo įdėti daug pastangų ir daug nervų, kad įtikinčiau kitus, jog galiu apsieiti be alkoholio, cigarečių, kavos.
Pašnekovas pasakoja, kad pasipriešinimas iš draugų ji tik motyvuodavo, tačiau tėvų palaikymo labai trūko ir be jo buvo sunku žengti tolyn.
Pradžioje N. Šilingis daugiau dėmesio skyrė ne fizinei savo būklei, o dvasinei, pradėjo domėtis krikščionybės ir vedų mokymu, stengėsi laikytis jų patarimų.
Pašnekovas tikina, kad kėlimasis anksčiau tikrai yra naudingas organizmui. Be to, N. Šilingis teigia, kad ir miegoti reikia eiti anksčiau, pavyzdžiui 7 val. miegojęs žmogus jausis daug geriau, jei nueis miegoti 10 val. vakaro, o ne 2 val. nakties.
„Ir sporto gydytojai, ir mokslininkai pastebi, kad reikia eiti miegoti iki 10 val., nes nuo tada vyksta didžiausi regeneraciniai pokyčiai. Kai miegi, organizmas atsistato, išsivalo toksinus, nereikalingas ląsteles. O jei nemiegi, tas procesas nevyksta arba vyksta lėčiau nei galėtų“, – tikina sveiką gyvensena pasirinkęs vyras.
Požiūris keitėsi
Pasirinkus sveiką gyvenimo būdą N. Šilingio požiūris nuolat keitėsi. Kurį laiką jis fanatiškai ne tik pats siekė sveiko gyvenimo būdo, bet ir bandė jį primesti kitiems.
„Kalbant apie sveiką gyvenimo būdą, daug kas brėžia lygybės ženklą tarp sveiko gyvenimo būdo ir veganizmo. Aš pats buvau patekęs į tas pinkles, kuomet prisiskaičiau literatūros, tarsi atsivėrė akys ir tau atrodo, kad visi taip turi gyventi ir neduok dieve negalima suvalgyti kokio hamburgerio ar panašiai. Tada tiesiog fanatikuoji.
Pašnekovas atskleidžia, kad šiandien jau nebedalyvauja Sveikuolių sąjungos veikloje, tačiau yra dėkingas jai už suteiktą pagrindą. Dabar jis propaguoja sveiką gyvenimo būdą individualiai, daug sportuoja, tačiau nebevengia suvalgyti hamburgerio ar išgerti puodelio kavos.
Jis taip pat atsisakė vegetaro kelio, į savo mitybos racioną įtraukė vištieną ir lašišą: „Klausiau daug sportininkų paskaitų ir visi sakydavo, kad būdamas vegetaru nepriaugsi raumenų masės. Aš norėjau įrodyti pats sau, kad tai įmanoma, juk baltymų yra ir augaluose.
Šiandien N. Šilingis tikina, kad yra laimingas kaip niekad ir nesigaili radikalių permainų, kurioms ryžosi prieš penkerius metus.
Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!
