Todėl baigusi mokyklą net neatsigręždama skuodžiau į didmiestį – iš pradžių studijuoti, o vėliau ir visam likusiam gyvenimui įsitvirtinti nesuskaičiuojamame žmonių knibždėlyne.

Planas pavyko: įstojau į trokštamą specialybę, o vėliau ir darbą gavau sostinėje. Tiesa, nuosavo būsto teko gerokai palūkuriuoti, bet miestas taip suviliojo ir įtraukė, kad nedejuodama net kelerius metus glaudžiausi nuomojamame kambarėlyje pas inteligentišką senutę Jadvygą, išmokiusią mane kalbėti lenkiškai, prašmatniai ryšėti šalikėlį, raudonai dažyti lūpas ir dailiai nusilakuoti nagus.

Į gimtąjį kaimą sugrįždavau nedažnai. Vis dėlto būdavo smagu, kai tėvai išlydėdavo ne tuščiomis, o prikraudavo pilną tašę gėrybių – daržovių, vaisių, kiaušinių, mėsytės. Mieste gyventi buvo smagu, tačiau valgyti vis tiek būdavo skaniau tai, prie ko buvau pripratusi nuo vaikystės. Na bet plušėti darže, o po to šveisti ir parūgštintame vandenyje balinti rankyčių visai netroškau. Vaikystę ir paauglystę prisimindavau kaip siaubo filmą, kuriame mama mane vis siųsdavo ir siųsdavo atlikti kokių nors ūkio darbų. Visos vasaros atostogos taip ir prabėgdavo ravint morkas, girdant karves ir krapštant iš vyšnių kauliukus.

Vaikinas, už kurio ištekėjau, irgi buvo su didžiausiu džiaugsmu išrovęs save iš kaimo ir patupdęs ant miesto šaligatvio. Taigi laimingi kūrėmės naujajame mūsų bute vienuoliktajame namo aukšte, ir tai atrodė mums sėkmės ir palaimos viršūnė. Tik man buvo liūdnoka palikti vieną ponią Jadvygą, per keletą metų tapusią jei ne močiute, tai bent jau – nepaisant amžiaus skirtumo – puikia drauge. Tiesa, vėliau ji su didžiausiu džiaugsmu prižiūrėjo mūsų pirmąjį sūnelį ir, beje, išmokė jį puikių aristokratiškų manierų (taip pat ir poterių).

Štai šitaip ir gyvenome: grumdydamiesi perpildytuose troleibusuose, amžinai visur skubėdami ir niekur nesuspėdami, prakaituodami kamščiuose, mindžikuodami eilėse prie duonos, kęsdami nesibaigiantį triukšmą, kvėpuodami užterštu oru ir net nepažinodami savo kaimynų. Gyvenimo tempas, kai gimė antras sūnelis, o didysis pradėjo lankyti mokyklą, tapo dar didesnis. Vyrui išėjus į darbą, lakstydavau kaip be galvos: juk reikėdavo ir išlydėti savo pirmoką, ir pasitikti jį sugrįžtantį, o čia dar mažylio reikmės – jis buvo alergiškas net vėjo pūstelėjimui, tad nuo ankstyvo pavasario mudviem vos ne kas antrą dieną reikėdavo lankytis poliklinikoje.

Taip, turėjome du automobilius, vairavau, bet vis kas nors ankštame kieme neišvažiuojamai užstatydavo mašiną, o grįžusi apskritai nerasdavau vietos kur prisiglausti. Taigi ramų, neskubų ir tylų gyvenimą kaime – net vandenį iš šulinio, morkų ravėjimą ir supuvusių obuolių rinkimą – pradėjau vertinti kaip nuostabiausią pasaulyje dalyką. O čia dar sušlubavo mano senyvo tėvelio sveikata...

Deja, idėja sugrįžti atgal į kaimą mano vyrui buvo nepriimtina. Savaime suprantama: mėgstamas darbas, aukštos pareigos, gera alga, bičiulių ratas, įsišakniję įpročiai (toks pastovumas man priimtinas, nes į jo sudėtį patenku ir aš – pirma ir kol kas vienintelė žmona, kai nemažai jo amžiaus bičiulių jau seniai gyvena su perpus jaunesnėmis mergaičiukėmis). Tačiau mano noras bent trumpam ištrūkti į kaimą buvo neatšaukiamas. Pirmą kartą jį motyvavau noru padėti tėvams, praleisti daugiau laiko su jais. Ir vos tik vyresnėliui prasidėjo atostogos, susipakavau būtiniausius savo ir vaikų daiktus. Vyras dar nerimavo, kad būsime toli nuo daktarų – o juk mažėliui jie kone kasdien reikalingi kaip oras. Bet aš buvau tikra, kad neprapulsime. Rizikavau.

Tada net nesitikėjau ir neįsivaizdavau, kad išvažiuoju visam. Bet taip jau nutiko. Pirmasis kaimo pliusas buvo tas, kad per savaitę pradingo visi mažylio odos išbėrimai. Kas per stebuklai?! O močiutė, glausdama mažylį prie širdies, tvirtino, kad jokio stebuklo čia nėra, tiesiog vaikučiui tinka grynas oras, švarios, namie užaugintos daržovės, uogytės ir vaisiai, ožkytės pienukas, šulinio vanduo, putpelių kiaušinukai. Tiesą sakant, mieste vaikai nieko nenorėdavo valgyti, viskas jiems buvo neskanu, o didysis, gavęs kišenpinigių, vis išsprūsdavo į kieme esančią parduotuvę ir slapta prisišlamšdavo bulvių traškučių. Čia po ranka parduotuvės nebuvo, o ir kišenpinigius užmiršome – jų tiesiog nebereikėjo, nes viskas, kas kvapnu ir skanu, buvo pasiekiama ranka.

Neatsistebėjau savo vaikų apetitu ir energija. Jų skruostai paraudo, oda įdegė, po kiemą paskui žąsiukus jie bėgiojo basi, ir tik menką ašarėlę nubraukė į mažą paduką įgėlus bitei. Tai kas, kad kojytė sutino ir keletą dienų teko sėdėti ant suolelio po kriauše ar sūpynių. Užtat visi vėl nešiojo berniuką ant rankų. O koks gardus buvo senelio išsuktas medus!

Atvažiuodavęs savaitgaliais mūsų tėvelis negalėdavo patikėti, kokie esame laimingi, linksmi, kupini įspūdžių ir sustiprėję. O jis pats – kaip augalėlis be saulės: išblyškęs, patamsėjusiais paakiais, išsunktas ir be jėgų. Negalėjau sulaukti, kada jam prasidės atostogos, ir jis atbildės pas mus ilgesniam laikui. Bet ir tada dar galvojau, kad prieš prasidedant mokslo metams vėl grįšime į miestą.

Vyro atostogų pradžia sutapo su senelio liga. Atgulęs į patalą jis dar spėjo savo žentui perduoti nemažai bitučių priežiūros paslapčių. O po laidotuvių, kai po Žolinės reikėjo paskutinį kartą tą vasarą imti medų, mano brangusis dar sėdo prie interneto, ir jau po poros dienų maukšlinosi ant galvos bitininko kepurę. Vaikai ir net močiutė, nusišluosčiusi ašaras, net pašoko iš džiaugsmo: bitučių atsisakyti neteks!

Taip, bitučių atsisakyti neteko. Tačiau vyrui teko atsisakyti savo pamėgto darbo. Atsisakėme ir buto mieste, ir vieno automobilio (gauti pinigai labai pravertė modernizuojant buitį, nes vandens, vis dėlto, norėjau ne iš šulinio, bet iš čiaupo, o ir namuką reikėjo apšiltinti, ir praplėsti bityną.)

Rugsėjo 1-ąją mūsų vyresnėlis išpėdino į nedidukę kaimo pagrindinę mokyklėlę – geras kilometras pėsčiomis pirmyn ir atgal jam labai į sveikatą. Kai kada mina dviračiu, o žiemą, jei tik yra sniego, išsitraukia slides. Vietoje bulvių traškučių priešpiečiams jis valgo obuolius, kriaušes, graužia morkas.

Apie tai, kad kažkada vos ne kasdien dėl savo mažėlio varstėme poliklinikos duris, mes jau seniai pamiršome.

Vis didėjantis mūsų bičių ūkis jau beveik aštuonerius metus leidžia mums užtikrintai ir oriai išgyventi. Pasirodo, mano vyras yra ne tik drąsus ir ryžtingas, bet ir sumanus bei apsukrus žmogus. Dabar esame iš tiesų laimingi ir niekada nenorėtume grįžti atgal į miestą.

Aš džiūgauju augindama daržoves, lesindama naminius paukščius, laistydama gėles. Išmokau gaminti vaško žvakes, megzti kojines, virti obuolių sūrį, kuris yra geidžiamiausias visų mūsų bičiulių ir giminaičių skanėstas. Močiutė yra nepakeičiama mažojo sūnelio draugė.

Na, o vyrui jo 40–mečio proga ir padaužoms jau paūgėjusiems broliukams nubrozdintais keliais aš ketinu įteikti neįkainojamą dovaną – prieš pat Kalėdas mūsų šeimą papildys mergytė!

Vilma

***

Šis pasakojimas atsiųstas konkursui „Nutariau pakeisti savo gyvenimą ir nesigailiu“. Laukiame ir jūsų istorijų, o dovanų esame paruošę puikios kosmetikos.