Ką tik išleistas ilgai lauktas Gregory Davido Robertso romano „Šantaramas“ tęsinys – „Kalno šešėlis“ (iš anglų kalbos šią beveik 800 puslapių knygą vertė Danguolė Žalytė, išleido „Tyto alba“).

Pateikiame paskutinį kultinio romano „Šantaramas“ autoriaus interviu, duoto prieš jam pasitraukiant iš viešumos ir imantis naujų projektų.

Ko, Jūsų manymu, skaitytojai pasisems iš „Kalno šešėlio“?

– Na, visų pirma, tikiuosi, kad jiems bus smagu. Aš iš jų prašau didelio įsipareigojimo ir viliuosi, kad baigę skaityti jie jausis praturtėję.

Antra, viliuosi, kad skaitytojai ras ugningą ir gerai parengtą būdą paprastam žmogiškumui apginti. Kuo labiau esame kibernetiškai susiję, tuo labiau esame atsieti vienas nuo kito. Ekonominės ir socialinės jėgos yra išcentrinės, jos nubloškia mūsų humanistines sąvokas į tolimojo pakraščio mąstymo ekosistemas. Bet daugumos mūsų viduje, beveik visų mūsų, slypi dorumas, noras bendradarbiauti ir narsi meilė. Esame tokie pat, kokie buvome ir pirmuosius šimtą tūkstančių metų nuo mūsų sukūrimo. Dorumas yra mumyse, švelnumas, tarpusavio pagalba. Viliuosi, kad kai kurie skaitytojai, užvertę „Kalno šešėlį“, pasijus daug žmogiškesni.

Buvo nuostabu gauti tūkstančius skaitytojų elektroninių laiškų. Buvau nustebęs ir pamalonintas, kai pamačiau, jog dauguma jų prisipažino niekada anksčiau nerašę jokiam autoriui. Buvau ne kartą labai sujaudintas ir verkiau skaitydamas man atsiųstus vilties ir išsigelbėjimo pasakojimus. Man to labai trūks dabar, kai pasitraukiau iš viešo gyvenimo ir uždariau visas savo elektroninio pašto paskyras.

Man trūks tų elektroninių laiškų. Aš tikiuosi, kad skaitytojai, kurie siuntė man šiuos laiškus, dabar išsiųs lygiai tokias pačias pozityvias ir įkvepiančias žinutes savo artimiesiems.

Viena iš nuolat pasikartojančių temų mano gaunamuose laiškuose buvo nuorodos į Kadarbhajaus filosofiją. Skaitytojai norėjo sužinoti, ar knygos tęsinyje jos bus. Jos tikrai bus. „Šantaramo“ pabaigoje Linas sužino, kad Kadarbhajus turėjo dvasinį mokytoją vardu Idrysas. „Kalno šešėlyje“ Idrysas yra puikiai atskleistas, gyvas, o filosofinė romano dalis tyrinėjama daug plačiau. Skaitytojams, trokštantiems daugiau, aš įdėjau pilną, nesutrumpintą Idryso ir išminčių versiją į elektroninę knygą.

Ar jūs turite mėgstamą „Kalno šešėlio“ veikėją?

– Veikėjai yra vaikai, kai kurie jų yra vyresni už jus, todėl negalite išskirti mėgstamiausių. Myliu juos visus, net tuos, kuriais bjaurėsis skaitytojai. Bet aš visada jaučiau prielankumą Karlai. Todėl „Kalno šešėlyje“ jos bus daugiau. Jūs imsite labiau suprasti jos beprotišką požiūrį. Žinoma, ne viską, nes Karloje slypi daugiau, nei ji atskleidžia. Bet šiame romane ji man labai patinka.

Man patinka ir Olegas – nuolat besišypsantis gitaristas. Didjė taip pat skirta nemažai vietos ir dialogų „Kalno šešėlyje“. Jis yra veikėjas, su kuriuo gyvenu nuolat, nes per ateinančius porą metų jis dar turės papasakoti daug istorijų.

Man patinka Idrysas, Konkanonas ir Abdula – jie visi man patinka.

Bet šiame romane man patinka ir Linas. Norėjau įausti Liną į „Šantaramo“ foną. Pasakojimas nebuvo jo ir ne apie jį. Tai buvo pasakojimas apie tremtį ir kiekvieno ištremtojo patirčiai aš turėjau skirti po keletą minučių. Aš tyčia užglaisčiau veikėjo didvyriškumą, nes jis nėra didvyris.

„Kalno šešėlyje“ jau laisviau galėjau iškelti Liną į pirmąjį planą ir į pirmąjį smurto planą. Jis gyveno su Karla jau dvejus metus ir visą tą laiką dirbo profesionaliu Pietų Bombėjaus mafijos gangsteriu.

Linas šioje knygoje daug aktyvesnis, ryžtingesnis ir smarkesnis nei „Šantarame“, kur jis buvo neofitas. Tam tikra prasme jis mažiau užsiima saviplaka. Atvykęs į Mumbajų kaip pabėgėlis jis vis dar jautė slegiančią gėdos ir apgailestavimų naštą. Sužinojęs, kad kai kurie žmonės, kuriuos mylėjo, juo naudojosi, ir, nepaisant to, vis dar juos mylėdamas ir dvejus metus gyvendamas gatvės gyvenimą ir padirbinėdamas pasus, Linas suaugo ir užsigrūdino. Buvo smagu apie jį rašyti, ir šioje knygoje jis labiau man patinka.

Kaip po „Šantaramo“ vystėsi kai kurie pagrindiniai veikėjai, pavyzdžiui Linas ir Karla?

– Linas yra labiau užsigrūdinęs, labiau pasitikintis savimi ir daug veiklesnis. Karla dvejus metus gyveno keistoje santuokoje su žiniasklaidos magnatu Randžytu ir pernelyg įklimpo į savo pačios rezgamus planus, kad pasitrauktų. Ji daug greitesnė, protingesnė ir kietesnė, nei buvo „Šantarame“.

Taip ją paveikė dveji metai praleisti su Randžytu. Senstantis Didjė šiek tiek labiau atsipalaidavęs, nors ir linkęs dėtis amžinu jaunuoliu, bet jo protas ir ginklas liko tokie pat pavojingi.

Džonis Cigaras yra savimi pasitikintis lyderis, o Abdula – dvejojantis lyderis. Vikramas vis dar juda sava trajektorija, o madam Žu vis dar linkusi vadovauti kitų žmonių trajektorijoms. Dar atsiranda daugybė naujų veikėjų. Tikiuosi, „Šantaramo“ skaitytojai pamėgs juos taip pat, kaip ir ankstesniuosius.

Kai kurie veikėjai bręs už šio romano ar Bombėjaus ribų, tikiuosi, bręs, kol ateis jų laikas.

Kokią „Kalno šešėlio“ dalį Jums labiausiai patiko rašyti?

– Negaliu pasakyti, kad turiu mėgstamas dalis. Tai įtampos reikalaujantis procesas. Susikuriu man padedančią rašymo aplinką, užsidedu ausines, paleidžiu iš anksto paruoštą grojaraštį, sulaukiu tinkamos nuotaikos ir ritmo, ir imu rašyti. Jei pasiseka ir niekas manęs nepertraukia, galiu taip tęsti metus ar panašiai, kol baigiu. Kiekviena šio proceso dalis mane džiugina labiau nei kas kita arba būnu toks nepatenkintas daromu darbu, kad kiekvienas sakinys atrodo blogesnis už buvusįjį. Kai darbas baigtas, nebėra silpnų vietų, kiekviena romano banga mane pakylėja ir atrodo geriausia, ką galėjau padaryti, pasijuntu išsekęs ir laisvas – galiu pradėti naują projektą.

Bet atsakysiu į klausimą, išskirsiu jums vieną romano dalį – buvo smagu rašyti skyrių apie komendanto valandą Bombėjuje. Esu buvęs tris kartus Bombėjuje, kai įvesdavo komendanto valandą, ir tik trečią kartą išsiaiškinau, kaip judėti uždarytame mieste. Tai ir aprašiau „Kalno šešėlyje“. Šios komendanto valandos gali būti labai įdomios. Keturiasdešimt ar daugiau pigiame viešbutyje uždarytų turistų paprastai randa kaip prasiblaškyti, peržengdami Indijoje įprasto padorumo ribas. Tai, ką aprašiau savo romane, tikrai nėra perdėta.

Kurią „Kalno šešėlio“ dalį buvo sunkiausia rašyti?

– Keturi sunkiausiai romane parašomi dalykai yra sekso scenos, tikras dialogas, tikrai juokingi pokštai ir gilūs mąstymo procesai. Jei šiuos keturis dalykus parašai teisingai, tereikia tik gero palaikomojo fono.

Iš visų temų, kurias galėjote pasirinkti rašydamas „Kalno šešėlį“, pasirinkote meilės ir tikėjimo paieškas. Kodėl?

– Aš keliauju labai ilgai, ištisus dešimtmečius, ir tik dabar suvokiau, kad tai dvasinė kelionė. Manau, kelionės visos tokios.

Pastebėjau, kad labai dažnai reiškinio aprašymas dvasine kalba visiškai atitinka jo mokslinį aprašymą. Tas pats dalykas, tik aprašytas dviem skirtingomis kalbomis.

Šias paraleles jau yra nurodęs Fritjofas Capra ir daug kitų per tiek metų skaitytų autorių, bet viena yra apie jas skaityti, o visai kita – iš tikrųjų suvokti. Du skirtingi būdai aprašyti tą patį dalyką. Naujoji dvasinė tarpusavio ryšių, sąsajų kalba ir racionalus atsitiktinių sutapimų pasaulis: abu požiūriai į pasaulį, lygiagretūs vienas kitam, kaip kvantinė ir Niutono teorijos.

Ilgas kelias per mokslą ir maldas, sakomas su kiekvieno mane kvietusio tikėjimo tikinčiaisiais, atvedė prie meilės ir tikėjimo.

Tikėjimas yra pasitikėjimas. Kiekvienas pasitikėjimo dalykas yra tikėjimo aktas. Nuo lopšio iki kapo, nuo pirmos tave laikančios rankos iki paskutinės žemės saujos pabaigoje, mes esame saistomi pasitikėjimo ryšių, ir tai tęsiasi visą gyvenimą.

Kartais tuo pasitikėjimu piktnaudžiaujama, pasinaudojama blogam, tuomet ryšiai susilpnėja, širdyje kaupiasi nuoskauda. Kartais šis pasitikėjimas puoselėjamas ir tampa labai empatiškos, užjaučiančios širdies pagrindu, taip atsiskleidžia gražioji mūsų pusė.

O taip pat meilė mumyse, meilė kiekvienuose namuose, meilė išreiškiama pareiga tų milijonų, kurie kasdien dėl mylimųjų eina iš namų į darbą, meilė oro uostuose, mokyklų šventėse ir inžinierių laboratorijose, kurie kažkaip sugeba nutupdyti aparatą ant uolos, kosmose, labai labai toli nuo čia.
<...> Visur esama meilės ir tikėjimo, net tokiuose paklydėliuose kaip aš. Meilės esama visur, taip kaip visur esama ir atstumiančių dalykų.

Tikėjimas – dvasinė laisvė. Absoliutus tikėjimas kuo nors yra laisvė nuo abejonių, baimės ir nesaugumo. Štai kodėl toks svarbus tikėjimas. Ir štai kodėl nuvylus tikėjimą ar pasitikėjimą taip skaudu – skaudu dėl prarastos laisvės.

Kodėl „Kalno šešėlyje“ tiek daug humoro? Jūs pats patyrėte ir matėte įvairių baisų dalykų. Kodėl norėjote, kad romanas būtų juokingas?

– Norėjau, kad šis romanas būtų dovana „Šantaramo“ skaitytojams. Norėjau, kad žmonėms, kuriems patiko tas romanas, būtų kuo smagiau. Norėjau, kad „Kalno šešėlis“ būtų liūdnas, juokingas, šiek tiek išmintingas ir skaudžiai malonus skaitytojams, kurie perskaitę „Šantaramą“ papasakojo arba parašė man apie savo patirtis. Jiems jis turėjo būti šen bei ten juokingas.

„Kalno šešėlyje“ viskas nutinka dukart. Kodėl pasirinkote tokį rašymo būdą ir ką jis reiškia?

– Aš naudoju veidrodį iš „Daktaro Kaligario kabineto“ kaip savo literatūrinio darbo metaforą. Veidrodžių namų nenaudosiu vien pramogai parašytuose kituose savo romanuose. Gelmė, įausta į tuos skyrius, kur viskas nutinka dukart, yra skirta sukurti tam tikrai atliepiančiai erdvei, kurioje vyksta visas romano veiksmas. Tai sukuria tokią teigiamą atbalsių kilpą, ciklą, kuris veikia skaitytojų pasąmonę, nuolat primindamas ką nors kitą, nors jie ir yra pasinėrę į šią akimirką.

Yra dar vienas būdas sukurti literatūros kūrinio apvalkalą – apriboti jo vaizdingumą. Rašydamas metaforų ir palyginimų semiuosi tik iš gamtos pasaulio. Ši ribota paletė, kai nekreipiama dėmesio į viską už gamtos, natūros pasaulio ribų, padeda sukurti laiko ir vietos pojūtį, jį nuolat sustiprinti. <...>

Mes tikimės, kad gamta niekuomet nemirs, todėl ir šis metaforiškas ryšys taip pat išliks, netaps pasenęs ar nesuvokiamas.

Svarbu susitelkti ir ties spalva: sidabrinė ir mėlyna spalvos yra simbolinės „Kalno šešėlio“ spalvos. Padeda ir vienijantys mitiniai vaizdiniai: „Kalno šešėlio“ veiksmas vystosi salos mieste, tai yra Bombėjuje, arba ant Šventojo kalno, uždaroje aplinkoje, apsuptoje kranto linijos arba upių.

Visi šie dalykai, įskaitant ir veidrodinius atspindžius, sukuria gilesnę vidinę romano erdvę, kurioje viskas keistai pažįstama, ir tuo pat metu leidžia rašyti apie smarkiai skaitytojo patirtį viršijančius neįsivaizduojamus arba jam nepriimtinus dalykus. Kino režisieriai elgiasi taip pat: jie pasirenka reikalingas spalvas, aplinką, kino temperatūrą, vienijančius simbolius – lango rėmo kryžių ar besisukantį vėdintuvą, dažnai simbolizuojančius mirtį.

Tam tikra prasme taip daroma ar stengiamasi daryti kiekviename mene: kuriama gilesnė vidinė erdvė, kurioje skaitymo patirtis kuo labiau priartinama prie išgyvenamos patirties. Mes sukuriame dalykus, kurie atrodo tokie pažįstami, jog laikinai priimame juos kaip tikrus.

Jūsų kūriniuose esama dviejų alegorinės gelmės sluoksnių. Kuo tai pagrįsta? Ir kodėl „Kalno šešėliui“ pasirinkote „Eneidą“ ir „Gilgamešo epą“?

– Alegorinės nuorodos praturtina romano audinį ir skaitymo patirčiai prideda įdomumo.

Turi duoti žmonėms kažką, dėl ko jie sugrįžtų. Jei skaitytojas sutinka žaisti su tavimi žaidimą, tu apdovanoji jį – antrą kartą skaitant jam atsiveria kiti, gilesni dalykai. Jei jie nori pasinerti giliau į „Kalno šešėlį“, jie nusipirks „Eneidą“ ir „Gilgamešo“ epą ir ras paralelių su šiais kūriniais. „Šantarame“ tas alegorinių nuorodų sluoksnis buvo iš Biblijos ir Dantės „Pragaro“. <...>

Alegoriniai tekstai yra kaip vaiduokliai. Jų romane esama visur, jie pasakoja savo istorijas apie mūšius, degančius laivus, meilės ir tikėjimo paieškas, jie gyvena greta veikėjų it nuolat zvimbianti styga muzikoje. Šie tekstai – tarsi aidai oloje, tos pačios kūrybinės liepsnos atšvaitai.

Šie alegoriniai giluminiai sluoksniai gali nukreipti keletą naujų skaitytojų prie tekstų, kurių užuominų esama mano kūriniuose ir tai yra mano įsipareigojimo prieš mane rašiusiems rašytojams dalis. Juk jie padėjo mums tapti tuo, kas esame. Manau, kad svarbu savo kūriniuose išsaugoti kitų rašytojų gyvastį.

O „Eneidą“ ir „Gilgamešo“ epą pasirinkau todėl, kad „Kalno šešėlio“ tema yra meilės ir tikėjimo paieškos. Tai du didieji mano mėgstami paieškų epai. Aš pamišęs dėl Vergilijaus. Man patinka jo kūryba. Patinka jo mąstymas. O „Gilgamešą“ tiesiog parašė genijus.

Sakėte, kad prieš pasiūlydamas skaitytojams veikėjams suteikiate savo gyvenimo jėgos, kad jie taptų tikresni. Ką Jums reiškia nužudyti veikėją?

– Tai siaubinga ir kartais labai skausminga. Neseniai, vienam veikėjui mirus, aš raudojau. Sielvartas buvo toks stiprus, kad turėjau uždengti jo atvaizdus ant savo veikėjų sienos. Gyvenau su šiuo veikėju nuo 1988 metų, nuo tada, kai parašiau apie jį apsakymą. Atsisveikinti buvo labai skaudu.

Rašydamas turite savo veikėjų sieną. Kaip tai atrodo? Ir kaip tai Jums padeda?

– Kai pradedu naują romaną, priskiriu veikėjams veidus ir prisegu juos prie kamštinės sienos. Galvoje turiu veikėjo atvaizdą, parenku labiausiai jį atitinkantį veidą, o tada sukomponuoju jį ant sienos. Dažniausiai naudojuosi aktorių nuotraukomis, nes internete esančiose aktorių nuotraukose pagauta daug įvairių veido išraiškų.

Tokia romano veikėjų siena padeda man apsigyventi jų gyvenamoje erdvėje, aš kalbu apie juos kaip rašytojas. Nuolat gyvenu jų akivaizdoje, kartais daug metų. „Kalno šešėlio“ veikėjų siena atsirado 2010-aisiais.

Į elektroninę knygą sudėsiu kai kuriuos atvaizdus iš veikėjų sienos, kurią susikūriau savo studijoje Bombėjuje. Ten aš, kasdien gyvendamas su savo veikėjais, per porą metų užbaigiau romaną.

Kaip atrodo Jūsų įprasta rašymo diena?

– Visi rašytojai turi dvi įprastas rašymui skirtų dienų rūšis – vieniems reikia turėti darbą ir užsidirbti pragyvenimui, taip ilgą laiką dariau ir aš, o kiti – laisvi ir gali tik rašyti – šia privilegija naudojuosi dabar ir esu labai už ją dėkingas.

Taigi, kai rašau naują romaną: ryte atsibundu, kurį laiką žvelgiu į savo veikėjų sieną, nusimaudau po dušu, apsivelku naujais, švariais drabužiais, užkandu ką nors prie kavos ir sėduosi rašyti. Kai man pasako, kad jau senokai nieko nevalgiau, darau pertrauką, pavalgau ir vėl sėdu rašyti. Taip tęsiasi, kol daugiau nebegaliu, o tuomet atsipalaiduoju žiūrėdamas „Bostono teisininkus“ (Boston Legal) arba „Gyvuosius numirėlius“ (The Walking Dead), nusimaudau po dušu ir einu miegoti. Taip kartojasi, kol parašau knygą.

Ar labai įsiaudrinate rašydamas, o gal tai labai tylus procesas?

– Jei nėra kaimynų, kuriems tai trukdytų – šaukiu, kartais rėkiu, kiek gerklė neša. Klausausi muzikos, kartais muzikos nuotaika ir tempas stebėtinai sutampa su prozos nuotaika ir tempu. Jei tai, ką parašau tokiomis akimirkomis, yra gerai, to pakanka, kad imčiau šaukti.

Ar visada rašydamas klausotės muzikos? Ir kaip ją pasirenkate?

– Galiu rašyti bet kur, su muzika ar be jos, bet jei galiu rinktis, visuomet rašau klausydamasis muzikos. Susidarau grojaraščius pagal nuotaiką ir būsenas. Randu dainų, kurios padeda man išlaikyti tam tikrą nuotaiką – džiaugsmingą, baimingą, pergalingą, piktą ar kupiną užuojautos. Romane pereidamas nuo vienos nuotaikos prie kitos, aš pereinu ir nuo vieno grojaraščio prie kito, tad rašant fone visados skamba muzika.

Mano tikslas – sudėlioti prozą taip gerai, kad ją būtų galima skaityti sklandžiai net tuomet, kai skaitai žinodamas daugiau, nei paprastas skaitytojas. Muzika padeda siekti eilutės ir ritmo harmonijos, padeda susikaupti ir suvokti, koks svarbus ritmas gyvenime ir mene.

Ar rašysite dar vieną knygą, pratęsiančią „Šantaramo“ ir „Kalno šešėlio“ pasakojimą?

– Labai norėčiau, nes man patinka veikėjai, bet romanai baigsis „Kalno šešėliu“. Nors kai kuriems veikėjams aš sumaniau naujus pasakojimus, be jokių užuominų į Liną ar Karlą, todėl tai bus visiškai atskiri tų veikėjų nuotykiai visiškai nesusijusiuose pasakojimuose. Taip pat turiu sugalvojęs siužeto liniją Karlai – nesusijusią su Linu ar kitais Bombėjaus personažais. Negaliu ilgam apleisti Karlos.

Kiek teisybės buvo „Šantarame“ ir kiek jos yra „Kalno šešėlyje“?

– Kai kurios mano gyvenimo patirtys aprašytos gana tiksliai, kiti pasakojimai – pramanyti, bet paveikti mano patirties. Norėjau parašyti du ar tris nepagrąžintais savo gyvenimo faktais grįstus romanus, tai leistų patyrinėti mane dominančias temas ir tuo pat metu išlaikyti nuoširdų, susietą su tikrais išgyvenimais pasakojimą.

Tai romanai, o ne autobiografijos, todėl visi veikėjai ir dialogai išgalvoti. Ir nesvarbu, kiek iš viso to yra tiesa, svarbiau kiek iš viso to yra tiesa mums, žmonijai.

Esu patenkintas, kai žmonės manęs klausia, kaip laikosi Karla, tarsi ji būtų gyvas žmogus. Man patinka, kai žmonės klausia, kaip aš sugebėjau prisiminti visus dialogus ir pokalbius, kuriuos iš tikrųjų kūriau metų metus. Man patinka, kai žmonės mano, jog viskas yra tikra, nors visi veikėjai pramanyti, įskaitant ir veikėją, turintį mano vardą. Vadinasi, jie perskaitė šią grožinę knygą kaip tikrą pasakojimą.

Gregory Davidas Robertsas
Foto: Leidykla "Tyto alba"

Kaip manote, kodėl „Šantaramas“ tapo tokiu fenomenu?

– Na, šio žodžio vengčiau, bet jeigu klausiate, kodėl žmonės taip emocingai į jį reagavo, įtraukė savo šeimas ir draugus, ragino juos perskaityti knygą, – taip jie pasakojo man savo elektroniniuose laiškuose – tikriausiai taip yra todėl, kad, pasak dažniausių skaitytojų atsakymų, Linas neskuba nieko teisti, jis neslepia savo gėdos ir tos žalos, kurią padarė, jis labai rūpinasi kitais veikėjais. Tai buvo dažniausiai minimos priežastys.

Vyrai man taip pat rašė apie meilę. Kareiviai, policininkai, baikeriai, kalėjimų sargai, kaliniai, apsaugos darbuotojai rašė norėdami padėkoti už tai, kad pavaizdavau kietą vyruką, kuris įsimyli iki ausų. Jie dėkojo už tai, kad rašiau, jog tai normalu, nes mes taip pat labai įsimylime, bet negalime apie tai kalbėti.

Beje, kai kažkada seniai dirbau kalėjimo bibliotekininku, dažniausiai skaitomos knygos buvo meilės eilėraščių rinkiniai, iš kurių vyrai nusirašinėdavo eiles savo meilės laiškams.

Po „Šantaramo“ Jums prireikė dešimties metų, kad pasirodytų „Kalno šešėlis“. Kodėl?

– Po „Šantaramo“ aš savo rašytojo požiūrį ir įgūdžius pasiūliau keletui NVO, dirbau žmogaus teisių, socialinio teisingumo srityse, užsiėmiau dalykais, susijusiais su aplinkosauga ir sveikata. Padėdavau skaityti ir analizuoti dokumentus, parengti juodraščius, kuriuos nuolat rašiau 36 metus. Apie 20 metų aš negalėjau nieko publikuoti, nes dešimt metų slapsčiausi nuo teisėsaugos ir dešimt metų sėdėjau kalėjime, todėl negalėjau nieko išleisti. Kai pasirodė „Šantaramas“, padariau dešimties metų pertrauką, dirbau su labdaros organizacijomis ir fondais, rinkau jiems pinigus ir padėdavau atkreipti į juos dėmesį.

Ar ir dabar rašote?

– Kiekvienas rašytojas rašo nuolatos, ypač kai ramiai sau sėdi, bet suprantu, ką jūs turite omenyje. Taip. Dabar tuo pačiu metu dirbu ties dviem romanais, vienas iš jų yra kito šešėlis. Tai yra mano kitas romano projektas. Taip pat dirbu prie filmo su režisieriumi, kuriuo visąlaik žavėjausi, o dabar dar ir labai pamėgau kaip žmogų. Dirbu ties romanų muzika su talentingais ir atlaidžiais Londono muzikantais. Dar yra vienas ar keletas grafinių romanų, be to, baigiu sudaryti gana trenktą elektroninę „Kalno šešėliui“ skirtą knygą.

Kodėl pasirinkote rašyti romanus, o ne autobiografijas?

– Aš esu romanų rašytojas. Pirmąjį savo apsakymą pardaviau šešiolikos. Rašau visą gyvenimą. Tai mano darbas, tai yra mano savastis. Esu romanų rašytojas, todėl rašau romanus. Visi mano veikėjai yra sukurti, kaip ir dialogai, ir pasakojimo struktūra. Tai yra rašymas.

Antra, šie romanai ne apie mane: mano gyvenimo patirtis paveikė „Šantaramą“ ir „Kalno šešėlį“, bet šie romanai ne apie mane. „Šantaramo“ tema – tremtinio patirtis. Kiekvienas šiam romanui sukurtas personažas – tremtinys, jis atskleidžia skirtingas egzodo, tremties patirtis. „Kalno šešėlio“ tema – meilės ir tikėjimo paieškos. Kiekvienas šiam romanui sukurtas veikėjas, įskaitant Liną, vienu ar kitu būdu ieško meilės, tikėjimo arba abiejų. Romanai gvildena šias temas, jie ne apie mane.

Kokie Jūsų kiti rašymo planai? Ir apskritai kūrybiniai planai?

– Dar vienas sumanymas, kurį jau penketą metų vis atidėlioju – romantiškas nuotykių romanas, kurio veiksmas vyksta tolimoje praeityje, toli nuo Bombėjaus. O po jo bus mokslinės fantastikos pasakojimas, apie jį jau galvoju kurį laiką. Kaip minėjau, perrašinėju scenarijų su bičiuliu režisieriumi – tai bus veiksmo trileris su politiniu prieskoniu, tikrai smagus. Tuo pat metu rašau muziką ir tekstus nedideliam, romanais paremtam šou. Tai darbas visiems metams. Laisvu laiku rašau du grafinius romanus ir taip pat laisvu laiku renku medžiagą filosofiniam romanui. Be to, konsultuoju žaliųjų technologijų kompanijas dėl etiško dizaino.

Pasaulyje tiek puikaus dizaino, bet kiek klausiau, nė vienas universitetinio amžiaus jaunuolis per pastaruosius penkerius metus nepasirinko studijuoti etikos. Kiekvienai pasaulio kompanijai, kiekvienam stambiam verslui reikia etikos dizainerio. Tai integruoja kompaniją į nuolat kultūriškai besivystantį, socialiniams pokyčiams jautrų pasaulį, suteikia kompanijai tam tikrų esminių principų, kurių ji turi laikytis, ir kuriais visi, esantys kompanijoje, gali remtis. Maldauju, protingi vaikiai, studijuokite etiką ir psichologiją, ir per vieną ar dvi ateinančias kartas nureguliuokite mūsų kompasą iš naujo.

Kodėl traukiatės iš viešojo gyvenimo?

– Tiesiog klausau savo širdies – turiu būti su šeima, daugiau rašyti. Suteikiu sau laiko ir erdvės, kad galėčiau per sąlyginai trumpą laiką nudirbti daug kūrybinio darbo: nuo muzikinio šou iki grafinių romanų ir kino, jau nekalbant apie keletą tuo pat metu rašomų romanų.

Visam tam man reikia kūrybinės vienatvės, noriu būti su šeima. Laimė, šiuo metu lekiu įkvėpimo motociklu ilgu ir vingiuotu keliu per naujų idėjų ir projektų mišką. Kasmet man vis labiau patinka rašyti, tikiuosi, kad skaitytojams taip pat vis labiau patinka tai, ką rašau.

Kuo iš to, kaip rašote, galite pasidalinti su kitais rašytojais?

– Išvalykite plotą aplink save nuo neigiamos energijos. Įsitikinkite, kad jeigu jau sėdate rašyti romano keletui mėnesių – o tai juk rimtas įsipareigojimas – kad jūsų darbo vieta veiktų jus teigiamai. Ir supantys žmonės taip pat.

Rašymas – labai asmeniškas ir jaudinantis dalykas. Rašydamas rašytojas yra pažeidžiamas. Reikia, kad jam išėjus prasiblaškyti aplink būtų teigiami žmonės, kad jis dirbtų pakančioje, jį suprantančioje aplinkoje.

Kalėjime parašiau romaną ir 35 apsakymus. Tai nebuvo smagu. Pastovi, harmoninga aplinka man yra kertinis rašymo akmuo.

Paprastai rašau romano skyrių ranka, įrištame bloknote, rašau dešiniojoje pusėje, o kairiąją bloknoto pusę palieku tuščią – taisymams ir perrašinėjimams. Tada perkeliu skyrių į ekraną, į dokumentą sunumeruotais puslapiais – tai tarsi pirmasis filmo iškarpymas.

Kai visus skyrius perkeliu į ekraną, susikuriu naują dokumentą, perkopijuoju į jį pirmąjį, ir redaguoju jį kaip antrąją versiją. Kaip pasiekiu 23 versiją, knyga paprastai jau būna baigta.

Ką patartumėte jauniems, pradedantiems rašytojams?

– Tikrai nesu tas, kuris turėtų dalinti patarimus. Išleidau tik dvi knygas. Bet rašiau visą gyvenimą, palikdamas likimo valiai romanus, apysakas ir apsakymus kol slapsčiausi ir bėgau. Tegaliu tik papasakoti, ką žinau.

Visų pirma, rašykite kiekvieną dieną. Tai turi būti jus apibrėžiantis dalykas. Dailininkai, fotografai ir režisieriai dirba visuomet, vienaip ar kitaip, net tada, kai nedirba, taip ir rašytojas turi nuolat dirbti, kažką rašyti savo galvoje, kiekvieną dieną, ilgą laiką.

Jei dėl kokios nors priežasties praleidžiate keletą dienų, atsigriebkite už praleista, raskite laiko parašyti 8 ar 10 puslapių, o tuomet vėl bandykite kasdien ką nors parašyti – nors sakinį, nors eilutę.

Rašykite ranka, į bloknotus. Nebūtina visą romaną parašyti ranka, bet visuomet turėkite po ranka tinkamo dydžio bloknotą. Užsirašykite kiekvieną nedidelę ar įdomią mintį, ar pastebėjimą. Jei esate vienas parke, duokite sau užduotį šešiais skirtingais būdais aprašyti priešais esantį medį.

Rašykite pastabas, prasimanytus dialogus, nugirstus pokalbius, aprašykite merginos šypseną ar vyro eiseną, atvykstančio į stotį traukinio garsą, šviesos atspindžius vandenyje, smalsų šuns žvilgsnį.

O kai jau būsite pasiruošę, pradėkite rašyti apsakymus. Iš pradžių jie bus siaubingi, bet rašykite toliau. Apsakymai – geriausias būdas tobulinti rašymo įgūdžius ir išvaryti jūsų gyvenimą pasėdusias piktąsias dvasias tam, kad neužkrėstumėte jomis romanų.

Parašę 50 ar 60 apsakymų, tarp kurių retkarčiais įterpkite poezijos ar esė, kad įrankiai neatšiptų, galite imtis apysakos. Paimkite, pavyzdžiui, savo geriausią apsakymą ir pabandykite prikabinti jam ilgesnę uodegą, apgyvendinkite dar keletu naujų veikėjų, ir ištęskite taip, kad kulminaciją jis pasiektų per 130 puslapių.

Tada padėkite jį į stalčių, leiskite konfiskuoti kalėjimo sargui arba pameskite šokdami pro langą ir parašykite kitą, geresnį už pirmąjį. Ir darykite viską, ką galite, kad ją išspausdintų.
Bet iš pradžių susiraskite agentą ir tegul jis derasi už jus.

Susidraugaukite su savo leidėjais. Mes, rašytojai, galime siekti daug lygiateisiškesnių ir oresnių santykių su leidėjais, bet tai netrukdo tuo pat metu užmegzti su jais tvirtų tarpusavio bendradarbiavimo ryšių. Kai išleidi savo pirmą knygą, galvok apie trečią. Jei tave išleis, visi tavo sutikti agentai ir leidėjai taps itin svarbaus tavo rašytojo karjerai tinklo dalimi. Būk paslaugus, daryk tai, ko jie prašo dėl viešumo ir rinkodaros, sąmoningai formuok tarpusavio ryšius.

Kai jau tavo knygą išleis, dalyvauk visuose festivaliuose. Man jie visi patiko, aš jų pasiilgsiu.

Visa tai darydamas nebijok galutinių darbo terminų. Jie tavo draugai. Rašytojai yra dvasinės visatos vilkintojai ir atidėliotojai. Kai kuriuos iš geriausių dalykų parašysi tuomet, kai užsirakinsi nuo visų, nes artės terminas.

Parengė Marius Burokas