„Sveiki, ar galėčiau kalbėti su Irena?“ − pravėrusi stiklines parduotuvės „Sirena“ duris, kreipiausi į simpatišką šviesiaplaukę. Išgirdusi, kad garsioji rankinių dizainerė pakeliui, leidau sau iš arčiau pažvelgti į tai, ko anksčiau nedrįsau imti į rankas, – spalvotas ir vienspalves, dideles ir mažas, su kutais, gėlėmis ar be jų rankines.
Taip, vis dar prisimenu laiką, kai nedidukę parduotuvę pačioje miesto širdyje, A.Mickevičiaus gatvėje, apeidavau dideliu lanku ir odinėmis rankinėmis gėrėdavausi iš tolo. Kaip vėliau prasitarė I.Serapinienė, tokių kaip aš buvo nemažai.
„Prisimenu, kai tik įsikūrėme, užsukusi architektė Audronė Kaušpėdienė pagyrė, kad mūsų parduotuvė tada buvo viena stilingiausių ir gražiausių. Aš viską darau iš širdies“, − kalbėjo žinoma kaunietė. Dirstelėjusi į jos odinę rankinę, saviškę medžiaginę, perjuostą per petį, nejučia ranka paslėpiau už nugaros ir panašu, tokiu savo elgesiu prajuokinau pašnekovę. „Seniai nebeturiu profesinės ligos. Netyrinėju“, − eidama prie naujausios kolekcijos, dėl kurios ir atvykau, kalbėjo garsi rankinių kūrėja.
Įvairūs atspalviai, tvirta oda, puošta santūriais pintais motyvais, nerūdijančio plieno sagtys ir žiedai. Jokių kišenėlių ar kitų papildomų detalių. Beje, ir užtrauktukas − tik vienoje iš trijų naujausios kolekcijos rankinių. Beje, šią kolekciją mados namai „Sirena“ kūrė kartu su bene garsiausiu Lietuvos modeliu E.Vilkevičiūte.
„Edita mane sužavėjo savo nevaržoma ir laisva siela, todėl ir visa kolekcija alsuoja laisve. Gaminiai neapkrauti papildomomis detalėmis, siekiant išgryninti odos natūralumą ir plieno dirbinių unikalumą. Tik tai, kas būtina“, − sėkmingu bendru rezultatu džiaugėsi kūrėja. Kolekcijoje be trijų skirtingų dydžių rankinių rasite dvi kuprines – didesnę ir mažesnę, taip pat patogią delninę, kosmetinę, diržą ir užrašų knygelę. Ši, pasak I.Serapinienės, kolekciją papildė labai netikėtai.
„Kurdamos tikrai daug piešėme, rašėme, žymėjome. Čia ir kilo mintis sukurti užrašų knygutę, su baltais lapais, nes, pasirodo, tiek Edita, tiek aš nemėgstame nei langelių, nei linijų“, − pasak pašnekovės, tai − tik vienas iš daugelio judviejų panašumų, kuriuos atrado susipažinusios.
– Esate sukūrusi ne vieną kolekciją, tačiau ši − pirmoji kurta duetu. Kodėl su Edita?
– Viename interviu jau sakiau, kad Edita mums tarsi kūrybiniai sparnai, o jos pasirinkimas – didžiausia dovana „Sirena“ veiklos dvidešimtmečio proga, aukso raidėmis įrašyta kūrybos istorijoje. Man visada buvo smalsu, kokia yra moterų svajonių rankinė. Sutikus Editą, man pasidarė įdomu, kokia yra jos kūrybinė vizija ir kokia gi ta Editos svajonių rankinė.
– Tai kokia gi ta elitinio modelio E.Vilkevičiūtės svajonių rankinė?
– Didelė, tamsiai ruda, tiksliau – kaštono spalvos. Bandžiau įkalbėti, kad ji turi būti su užtrauktuku, tačiau Edita atkirto, kad ji − laisvas žmogus, daiktus deda ir traukia laisvai, todėl ir rankinė turi būti be baimių. Nepaisant dydžio, aš esu linkusi naująsias rankines vadinti rankinėmis, o Edita vadina tašėmis.
Tebūnie (juokiasi). Tiesa, vieną rankinę su užtrauktuku visgi pavyko išprašyti kartu su Editos mama Regina. Beje, kartu su ja būdamos oro uoste supratome, kad didelės rankinės tinka ne tik jaunoms moterims, bet ir vyresnėms. Visai netikėtai Regina ant peties užsimetė vieną iš rankinių, o aš net aiktelėjau pamačiusi, kaip jos viena kitą papildo.
– Ar svajonių rankinės sudomino kaunietes?
– Kaip ir kiekvienam naujam, geram daiktui, šioms rankinėms taip pat reikia laiko. Žmonės turi apžiūrėti, pagalvoti, prisijaukinti. Juk tai nėra kasdienis pirkinys kaip, pavyzdžiui, kavos puodelis. Man pačiai reikia laiko susivokti, todėl vis dar nedrįstu imti naujųjų rankinių. Tiesa, kelios jau rado savo šeimininkes. Prieš Kalėdas vyrai pirko moterims dovanų, o ir pačios moterys užsuko jų įsigyti.
– Kuri kurią suradote − jūs Editą ar Edita jus?
– Nors Edita kaunietė, susitikome praėjusių metų rugpjūtį Vilniuje, Gedimino prospekte, mugėje. Kaip vėliau pasakojo pati Edita, ji stabtelėjo prie mano rankinių, nes šios jai pasirodė labai gražios. Taip, Kaune ji praleidžia labai mažai laiko, tačiau apie „Sirenos“ rankines žinojo ir jomis žavėjosi. Aš, pamačiusi pro šalį einančią Editą, iš pradžių nepatikėjau, kad tai ji. Mano nuostabai, po kelių minučių įspūdingų bruožų mergina grįžo atgal ir paklausė, ar aš ne toji Sirena. Atsakiau jai klausimu: „O jūs ne Edita?“
Tą akimirką pasigirdo skambus juokas. Viena kitos nepažinojome, tačiau viena apie kitą žinojome. Iškart užsimezgė ypatingas ryšys, ir visai netrukus mes vėl susitikome. Artėjo Kalėdos, ir būtent tada pasiūliau Editai kurti drauge. Buvau euforijoje, kai pirmoji mūsų rankinė atsidūrė jos rankose, todėl ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi sulaukusi jos teigiamo atsakymo dėl bendro kūrybinio darbo? Žinią iškart paskelbėme, o po pažado sau ir kitiems prasidėjo kūrybinis procesas.
– Edita – profesionalus modelis, išmanantis tai, ką daro. Kaip ji susitvarkė su rankinių kūrėjos darbu?
– Neretai kalbant apie modelius, žmonėms išsprūsta žodžiai: „Ai, manekenė...“ Suprask, kad tai − tik išorė, be vidaus. Ir pati sutinku, kad būna modelių, kuriems žiūri į akis, tačiau jose nieko nematai. Editos akyse – visas pasaulis. Ne veltui ji reprezentuoja garsiausius pasaulio mados namus, kurių istorija siekia šimtą ir daugiau metų. Ne veltui ji įkūnijo ir Coco Chanel.
Norint ne tik būti, bet ir pasiekti, nepakanka vien išorinių duomenų. Reikia charizmos, pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės ir tikrumo. Editai to Dievas nepagailėjo. Todėl mes turime didžiuotis ne tik „Žalgiriu“, ne tik dainuojančia revoliucija, mes turime didžiuotis ir džiaugtis tokiomis moterimis kaip Edita. Kalbant apie kūrybinį procesą, turiu paminėti, kad Edita yra iš tų žmonių, kurie jei daro, tai daro iš širdies.
Šios savybės, deja, dalis jaunimo nebeturi – jie tiesiog plaukia paviršiumi. Edita mane stebino savo talentu, kūryba ir atsidavimu. Jos vizitai Kaune nėra dažni, tačiau žinodavau, jei vakare ji skambina iš oro uosto, reiškia, ryte, 8 val., abi jau būsime fabrike, nes ji savo rankomis norės pačiupinėti kiekvieną odos gabalėlį, o kiekvieną sukurtą rankinę norės išbandyti kelionėje, paplūdimyje ar svarbiame susitikime. Taip, kiekviena rankinė turėjo išgyventi Editos tempą ir jos dienotvarkę.
Būdavo, važiuojame į tą patį oro uostą, o automobilyje dar piešiame, matuojame. Laukiame lėktuvo gerdamos kavą, deriname įvairias detales, o per mikrofoną jau girdime Editos pavardę, kad ji vėluoja į skrydį (juokiasi). Gerbdama kiekvieno žmogaus laiką stengiausi, kad visi mūsų susitikimai būtų linksmi ir įdomūs. Žinojau, kaip jai svarbu būti su šeima, todėl į kūrybinį procesą įtraukėme Editos mamą ir seserį. Prie mūsų moteriškos kompanijos prisijungė ir mano dukra, todėl juokais save vadinome ir meno taryba, ir kūrybine grupe, ir merginų komanda. Dabar turime savo tradicijų ir, žinau, bendrausime toliau, nes tapome labai artimos.
– Kolekcijos išskirtinumas − tvirta oda, nerūdijančio plieno detalės. Jokių niekučių, blizgučių. Kodėl toks pasirinkimas?
– Norėjome pabrėžti odos taurumą. Juk tai − tokia pati brandi medžiaga kaip auksas, linas, vilna, gintaras ar medis. Tiesa, visai kolekcijai naudojome stambių raguočių odą. Editos svajonių rankinė su pull up apdailos efektu, šiek tiek keičianti spalvą. Juodos rankinės su nappa apdailos efektu. Eiliniam žmogui šie terminai greičiausiai nieko nesako, profesionalai – supras, apie ką kalbu.
– Kokiai moteriai skirtos naujosios rankinės? Tokiai kaip Edita?
– Iš visų pasiūlymų kiekviena ras tinkamą, pagal savo gyvenimo būdą. Juk būtent rankinė yra tikrasis gyvenimo būdo atspindys. Įsivaizduoju, kad fotografei, kuri nuolat su savimi tempia didžiulį fotoaparatą , idealiai tiktų didesnė kuprinė, studentei ir jos keliems užrašams – mažesnė. Perki daiktą iš kolekcijos, reiškia, perki daiktą su istorija, su autoriaus parašu, su kūrybine šiluma, aiškiai išreikšta emocija.
Žinote, gal to ir nevertėtų sakyti, bet man baisu, kai garsiems mados namams rankines kažkur rūsiuose siuva engiami nepilnamečiai. Apie kokią energetiką tada mes galime kalbėti? O štai man klientės sako: „Jūsų rankinės turi kažką tokio, kas traukia ir nepalieka abejingo.“ Juokais joms atsakau, kad kiekvienos rankinės viduje įsiuvame po aukso siūlą. Arba štai, turiu klientę, sėkmingą verslininkę, kuri gali pirkti rankinių tiek, kiek jai norisi.
Kartą ji man sako: „Rankinių namie daug, bet mano dukros žaidžia tik su jūsų kurtomis.“ Mūsų sėkmė − mūsų klientės, kurios užvėrusios duris ir vėl grįžta. Tas ir įkvepia. Jei brangini tau duotą laiką, tai ir nenori daryto bet ko, nori daryti tik tai, kuo tiki ir ką myli. Taip mes ir darome.
– Esate sukūrusi šimtus rankinių. Yra populiariausia?
– Kolekcijų daug, o modelius brandina laikas. Žinote, atrodo yra rankinės, kurių jau nereikia kartoti, tačiau moterys neleidžia joms dingti. Ateina ir sako: „Noriu!“ Visos mano rankinės turi vardus, taigi Stela yra pati populiariausia – tipinė lietuviška rankinė, tinkanti moteriai, turinčiai aiškią nuomonę. Būtent tokios ir yra mūsų klientės. Mes skatiname moterų kūrybingumą – siūlome joms rinktis, o ne brukame savo prekes.
Galima sakyti, kad kiekviena moteris yra kiekvienos rankinės bendraautorė. Spalvos? Pasirinkimas pulsuoja. Tai moterys nori juodos, tai nuo jos bėga, tai vėl grįžta. Kartais nori žalsvos, kartais melsvo ar vyšnių atspalvio. Lietuvės mėgsta ramesnes, žemiškesnes spalvas, tačiau nei klienčių, nei jų pasirinkimo negaliu sprausti į rėmus.
– Kokia jūsų klientė? Pasiturinti, sėkminga, pasitikinti?
– Pačios smagiausios tos, kurios moka džiaugtis. Niekada neužmiršiu vienos senjoros, buvusios garsios balerinos. Ji išsirinko rankinę, kurią kažkodėl pavadino kriaukle. Nusipirko, nes labai norėjo, o vėliau prasitarė, kad nešioti šią lietuviška rankinę jai yra didžiulė garbė ir malonumas. Aš galiu drąsiai teigti, kad būtent mes prisidėjome prie to, jog moterys ėmė vertinti odą ir odines rankines. Tarkime, Latvijoje nėra nei suvokimo, nei įdirbio. Todėl Lietuvos gamintojai turi kur plėstis.
– Sakykite, kiek rankinių reikia moteriai?
– Rankinių kiekį ir jų būtinybę lemia jūsų gyvenimo būdas. Ryte jūs − mama su talpia rankine, kur be lūpdažio ir kvepalų buteliuko, vietos atsiras vaiko sumuštinių dėžutei ir atsarginiams marškinėliams. Dieną jūs − verslininkė, kuri susitikime save pristatys solidžia ir dalykiška rankine. Vakare jūs − rafinuota vakarėlio vilioklė, dėmesį trauksianti efektinga delnine. Žinoma, būna akimirkų, kai nereikia nieko.
– Rankinę derinti prie batų ar batus prie rankinės?
– Aš visada pabrėžiu, kad rankinę reikia derinti prie akių ir prie savo gymio. Dar iš vaikystės man įstrigo išgirsti žodžiai, kad moteriai svarbiausia − tvarkingi plaukai, geri batai ir kokybiška rankinė. Einant per gyvenimą ši tiesa pasitvirtino.
– Universaliausia rankinė?
− Man pačiai patinka rankinė, kuri turi laisvės. Nori, ji sumažėja, nori − padidėja. Svarbiausia, kad ji būtų iš natūralių ir gerų medžiagų, tvarkinga ir atlikta profesionaliai. Sutikite, kalbant apie bet kokią sritį, visada smagu turėti reikalą su profesionalu.
– Nesunkiai galite atpažinti klastotę?
− Tikrai taip. Ir turiu pastebėti, kad yra nepaprastai gerų klastočių. Tarkime, Prancūzijoje net yra įstatymas baudžiamojon atsakomybėn patraukiantis klastotojus, nes jų darbai tokie geri, kad net patys profesionalai sunkiai gali atskirti originalą nuo falsifikato. Norite sužinoti, ar sergu profesine liga? Jau nebe – esu sukaupusi daug žinių. Esu profesionali odos gaminių technologijos inžinierė, KTU baigusi odos gaminių technologiją ir konstravimą.
Tada praktikas atlikome Maskvoje, Kijeve. Ten buvo kuriama ypatinga modelinė avalynė, o su garsiausių pasaulio mados namų rankinėmis susipažinau jų butikuose užsienyje ir parodose, todėl galiu puikiai atskirti jų braižą. Perprasti rankinės paslaptį prieš dvidešimt metų buvo mano didžioji aistra ir svajonė! Dabar drąsiai galiu pasakyti − paslaptis įminta, o parodose moterys kartais klausia, ar mano rankinės itališkos.
– Ar neteko susidurti su savo rankinių kopijomis?
– Ne. Pasakysiu senus, gerai žinomus žodžius: „Svarbu ne ūgis, o smūgis.“ Svarbu tikrumo lygmuo. Dabar „Sirena“ turi dvidešimties metų istoriją. Mano svajonė, kad ji turėtų šimto metų istoriją. Svarbiausia, kaip ir minėjau, – tikrumas, svajonė ir gera emocija.
– Kas Irenai Serapinienei yra rankinė?
– Kai susitinka skirtingų tautų atstovai, kiekvienas jų rankoje turi savo šalies vėliavą. Todėl visa tai, ką laikai rankoje, yra tarsi tavo asmeninė vėliava. Tą patį galiu pasakyti ir apie rankinę. Dabar gerai pagalvokite, kas būna jūsų rankose? Vaiko ranka, draugo ranka. Ją tiesiate žmogui, kurį gerbiate, kuris jums svarbus. Joje nebūna bet ko. Ranka − tai tarsi sąlytis su pasauliu.
Be kita ko, dar pirmykščiai žmonės persijuosę per petį nešiojo rankines, kuriose dažniausiai turėjo kirtiklį, strėlių antgalių – tai, kas suteikdavo saugumą. Man svarbu, kad šiame kosmopolitiniame pasaulyje aš esu lietuvė – su savo nuomone, su savo mąstymu ir su savo rankine. Man daug kas sako: „Kiekvieną dieną gali nešioti vis kitą rankinę.“ O aš nenoriu, tokie žaidimai man nėra įdomūs. Pasiimu vieną, ir ji man ilgam prilimpa. Man kur kas smagiau suteikti džiaugsmo savo klientėms. Žinoma, jei važiuoju kažkur, kur reikia atstovauti sau, būtinai pasiimu kažką ypatingo. Bet savoje terpėje aš būnu su tuo, kas man miela. Rankinė man nėra tik rankinė. Visų pirma, ji − mano draugė.
Edita Vilkevičiūtė, modelis:
Jau kurį laiką ieškojau paprasčiausios didelės ir patogios tašės, tačiau jos neradau. Kas yra patogu? Pagrindinis mano keliamas kriterijus – talpumas ir dydis. Man reikia tokios, kurioje galėčiau susidėti viską, ko, tarkime, gali prireikti atostogaujant, keliaujant ar dirbant. Trumpai tariant – mano tašėje turi tilpti visas mano gyvenimas. Nemėgstu užtrauktukų ir kitų nereikalingų detalių.
Nešiodama tašę noriu jaustis laisvai. Manote, be užtrauktuko negalima jaustis laisvai? Galima. Aš nebijau, kad iš manęs kas nors ką nors ištrauks. Todėl kurdama rankines, pirmiausia galvojau apie moterį, noriu, kad su mūsų rankine ji jaustųsi patogiai. Juk ne moteris turi tarnauti rankinei, o rankinė moteriai. Džiaugiuosi pažintimi su Irena: ji mane supažindino su naujais dalykais ir leido kitaip pažvelgti į odą. Man labai patiko jos požiūris į šią medžiagą – su oda ji elgiasi labai drąsiai. Ji – drąsi moteris. Tokia kaip ir aš. Tiesa, „Sirenos“ rankinių turiu ir daugiau: „Ūlą“, „Havaną“. Kelionėse nepaleidžiu jos iš rankų, nes ji talpi ir turi daug skyrelių.
