DELFI ji sutiko papasakoti, kaip pasikeitė jos gyvenimas išvykus į Šveicariją, kaip sekėsi įkurti savo verslą ir kiek kartų skiriasi lietuvių ir šveicarų atlyginimai.
„Banalu būtų lyginti vidutines šveicaro ir lietuvio pajamas. Banalu būtų sakyti, kad turėjau atsisakyti pasiūlymo dirbti vienoje moderniausių ir geriausiai vertinamų sveikatos apsaugos sistemų pasaulyje. Saugiausios visuomenės temos galima čia nebeliesti. Be to, esu keturių vaikų mama, ieškojau visuomenės, kurioje politika yra palanki šeimoms.
Taigi, būtent todėl pakėliau sparnus iš Lietuvos. Žinojau, kiek uždirba gydytojai Lietuvoje ir kiek užsienyje. Man po 11 metų studijų buvo pasiūlyta apie 500 eurų „ant popieriaus“, t.y. neatskaičius mokesčių. Kai papasakoju kolegoms Šveicarijoje apie gydytojų atlyginimus Lietuvoje, jie paklausia, ar tai realios pajamos, kaip išgyvenama su tokiais atlyginimais? Deja, dirbant šeimos gydytoju, nelabai kaip „kitaip“ Lietuvoje beužsidirbsi.
Dirbu Šveicarijoje jau trečius metus, per tą laiką paėmiau kreditą iš banko ir įsigijau savo kliniką su kasdieniu pacientų srautu. Tiesiog pirkau. Jei palygintume, kiek uždirba medicinos personalas Šveicarijoje ir Lietuvoje, tai būtų dešimtimis kartų daugiau. Žinoma, yra didesnės ir išlaidos, tačiau tikrai ne tiek kartų.
Šeimos klinika – mūsų šeimos verslas, kuris maitina mūsų šeimą. Mano vyras taip pat dirba klinikoje, tvarko finansus, o aš dirbu gydytoja.
Šveicarijoje labai populiaru, kad dirba tik vienas asmuo šeimoje, kitas užsiima vaikų priežiūra. Jei nevažinėji „Lamborghini“ ir vaikai mokosi normaliose mokyklose, kur mokslas nemokamas, tikrai užtenka pinigų ir atostogoms kelis kartus per metus, ir normaliems poreikiams patenkinti. Gydytojo asistentė uždirba apie 70 tūkst. frankų ar dabar eurų per metus. Bet kokio buhalterio pajamos prilygsta mūsų krepšininkų kontraktams.
Va čia reikėtų palyginti Lietuvos ir Šveicarijos sveikatos apsaugos sistemas. Iš kur ateina pajamos? Šveicarijoje nėra valstybinės medicinos, nėra valstybinio planavimo, kaip Lietuvoje, kur bandoma perskirstyti ir taip negausų biudžetą ir bandyti persiplėšti: ir nupirkti šiuolaikiškos įrangos, ir vaistų, ir gydytojams atlyginimus sumokėti.
Šveicarijoje medicina privati – tai draudiminė medicina. Visi piliečiai moka nemenkas draudimo įmokas, tai antros pagal dydį (po nuomos už nekilnojamą turą) namų ūkio išlaidos. Kiek sumoka, priklauso nuo to, kiek pinigų planuoja išleisti nuėjęs pas gydytoją, ar nori privačios palatos, ar tinka ir bendra. Ir susikaupia tikrai nemažas krepšelis. Pacientas, susimokėjęs nemažas įmokas, būna suinteresuotas už tai kažką gauti, todėl daugelis tiesiog kartą metuose nuodugniai išsitiria. Lėšas valdo apie 130 ligonių kasų, privačių draudimo kompanijų, kurios konkuruoja tarpusavyje, konkuruoja įvairūs fondai, modeliai, kaip pavyzdžiui, pacientai, kurie šeimos gydytojo modelyje sutaupo, nes jų keliones pas specialistus kontroliuoja šeimos gydytojas. Yra modelių, kur pacientai pirma skambina patarimo telefonu, o jau tada esant reikalui nukreipiami pas gydytoją.
Reikėtų paminėti ir tai, kad šeimos gydytojas čia išsprendžia iki 80 proc. pacientų problemų. Šeimos klinikoje pacientas pakonsultuojamas, jis čia vietoje įsigyja vaistų (šeimos klinika turi vaistinę), klinikoje atliekami išsamūs laboratoriniai tyrimai (palyginimui, kokius daugeliu atveju Lietuvoje paskirtų tik specialistas ar net tik universitetinių klinikų specialistas), pacientui atliekamos smulkios chirurginės operacijos. Aš pati paskiriu ir mes klinikoje atliekame rentgenologinį tyrimą, pati tiriu ultragarso aparatu. Diagnozė nustatoma ir gydymas paskiriamas greitai ir efektyviai.
Gydytojai čia neturi apribojimų, kad vaistų nuo epilepsijos negalima paskirti, dėl to reikia laukti kelis mėnesius eilės pas specialistą. Pacientas pats nusprendžia, pasitaręs su gydytoju, ar jis nori pasitarti su specialistu, ar apsilankys kartą per metus ar kelis kartus per mėnesį. Viską sprendžia natūrali rinka. Ko taip trūksta Lietuvoje, kur gydytojo atlyginimas nepriklauso, ar jis dirba gerai, ar blogai. Ir kiek ir kaip pacientų pakonsultuoja.
Kai aš su savo ilgamečiu išsilavinimu, kuris, beje, čia vertinamas, pareiškiau pageidavimą įsigyti kliniką, man padėjo ir viską suplanavo, padėjo gauti banke kreditą.
Daug gydytojų Šveicarijoje, o ypač šeimos gydytojų, yra pensijinio amžiaus. Jaučiamas gydytojų trūkumas. Jaunimas nelabai nori ilgus metus trunkančių studijų. Užsidirbti čia galima ir aukštasis išsilavinimas tam tikrai nėra būtinas, gydytojai ruošiami valstybiniuose universitetuose, tad universitetai, nelabai nori investuoti į brangias ilgametes studijas, asistentai ar rezidentai ruošiami ligoninėse, visai neišmokinant, kaip reikia valdyti savo privatų verslą, todėl ir trūksta gydytojų ne ligoninėse, o privačiose klinikose. Tačiau jau apie šią problemą daug kalbama, jau priimami ir nutarimai, kaip problemą spręsti.
Šveicarija primena JAV – tai 26 kantonų arba savivaldybių šalis, o tose kantonuose – dar šimtai seniūnijų, kurios visos tvarkosi pagirtinai ūkiškai. Mokesčių sistema čia trijų lygių: šalies, kantono ir seniūnijos. Kur, kaip, ką atlikti sprendžia patys piliečiai. Ir taip daugybę metų. Nesidraskant, neįžeidinėjant vienas kito. Ramiai ir gerbdami vieni kitų privatumą. Neperskaitysi čia tokių purvų, kaip drabstomasi Lietuvoje. Manau nėra tokių rašytojų, o ir žiniasklaida nesivaiko pigaus populiarumo, saugo savo autoritetą. Labai norėtųsi to sulaukti Lietuvoje.
Reikėtų taip pat baigti kurti iliuzijas ir politikavimą. Medicina nepasikeis, jei ji toliau važiuos valstybiniu traukiniu. Reikalinga pritraukti privačių lėšų. Privatus verslas Lietuvoje tikrai sėkmingai juda į priekį ir užsidirba pats, neprašinėdamas išmaldos (pavyzdys – stomatologija).
Tiesiog verkiant reika Lietuvoje drąsių sprendimų, kaip tam pacientui su gangrenuojančia koja – neužtenka tepaliukais ir pleistriukais apklijuoti.
Siekiau gydytojo specialybės nuo vaikystės. Sako: turėk mėgstamą darbą ir nereikės dirbti. Aš čia dirbu mėgstamą darbą. Darbe pasikraunu teigiamos energijos, nes padedu žmonėms, pacientai lieka man dėkingi už grąžintą sveikatą.
Man pasisekė, kad praeityje nedirbau vien gydytoja, nebuvau vien samdoma darbuotoja. Kūriau savo verslą, privačias klinikas, sėmiausi psichologijos, verslo žinių. Tai leido priimti drąsius sprendimus gyvenime. Šeima ir vaikai lengvai prisitaikė ir mažieji jau kalba šveicarišku dialektu. Jiems labai profesionaliai padėjo pedagogai darželiuose, mokyklose. Jei jau moki mokesčius Šveicarijoje, tai ir šveicarai sieka, kad kuo geriau čia integruotumeisi.
Laukiau, kol medicina Lietuvoje pasikeis 20 metų, po to išvykau, nes iki pensijos liko kiti 20 metų. Mano vaikai, įgiję šioje šalyje įsilavinimą, galės dirbti vienoje patraukliausių darbo rinkų. Manote pasielgiau neteisingai?“
