Šiandien šią asmenybę, jo spektaklių gimimo pėdsakus bei visus teatro OKT užkulisius galime pamatyti iš arčiau. Tiesa, ne gyvai, bet knygos puslapiuose, kuriuose savo ketveriais metais, praleistais su šiuo teatru bei garsiuoju režisieriumi, pasidalino rašytoja Dovilė Zelčiūtė.
Apie tai, kas bendra tarp literatūros ir teatro, apie Oskaro Koršunovo talentą, užburiantį teatro bei repeticijų pasaulį, apie spektaklius ir kūrybą kalbamės su knygos „Kelionės su Oskaru Koršunovu“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, autore Dovile Zelčiūte.
- Kaip ir kodėl pasirinkote rašyti teatro tema?
- Teatras gyvena mano tekstuose jau nuo pirmosios poezijos knygos, išėjusios 1991 metais – „Akligatvio erdvė“, vėliau – jis atgimė eilėraščių rinkinyje „Pagrindinis vaidmuo“ ir dešimtyje kitų. Priežastis kaip ir akivaizdi – vos ne kiekvienos mano parašytos knygos anotacijoje akcentuojama: „Autorė užaugo aktorių šeimoje“... Prieš kelerius metus leidykla „Alma littera“ išleido mano pokalbių ir esė knygą apie šiandieninio lietuvių teatro kūrėjus „Po repeticijos“.
- Ar sunku derinti dvi visiškai skirtingas plotmes – teatrą, sceną, užkulisius ir rašybą, literatūrą?
- Bet juk tai nėra visiškai skirtingos plotmės! Visa yra viena. Nuo teatro rašymas skiriasi tik priemonėmis. Žinoma, skirtumų yra: rašoma vienumoje, tyloje, o scena – kolektyvinis menas. Tačiau bet kurią kūrybą maitina toji pati – dosni Aukščiausiojo ranka.
Man nieko nereikia „derinti“. Priešingai, tai teatras „suderina“ mane kaip dermę prarandantį instrumentą. Todėl nuolat privalau kai kuriuos spektaklius pasikartoti – atėjus nerimo laikui, iškart žinau, kokio „vaisto“ griebtis: „Hamleto“ ar „Išvarymo“, „Mirandos“, „Dugne“ ar „Žuvėdros“. O gal paklausyti įrašų per radiją, kai mano tėvelis skaito poeziją.
Manau, teatro žmogumi, teatro kūrėju būti yra vis tik nepalyginamai sunkiau nei rašyti. Nors aktorių ir yra kur kas daugiau nei rašytojų, tiek vienais, tiek kitais tikrai labai sunkiai tampama, tačiau rašytojas turi laimę „tapti kitu“ ar perkeisti tikrovę į savąją tylomis, likti nepastebimas bent tuo metu, kol kuria.
- Kuo Oskaro Koršunovo teatras skiriasi nuo kitų Jūsų matytų, pažintų teatrų? Kuo panašus į kitus?
- Oskaro spektakliai visąlaik gyvi, jei kuris spektaklis ir nebevaidinamas, tai tik dėl laiko diktuojamų pokyčių. Režisierius rūpestingai prižiūri savo kūrinius. Koršunovo spektaklis nuolat kinta, aktoriams šimtus kartų sakomos pastabos, vėl ir vėl ieškoma, repetuojama, analizuojama. Mirtina atsakomybė prieš žiūrovą, nesvarbu, kur spektaklis būtų vaidinamas – Varėnoje ar Veronoje.
- Koks yra pats Oskaras Koršunovas – kaip žmogus ir kaip režisierius?
- Geras ir gražus žmogus. Jaučiantis pasaulį lyg būtų be odos. Jo teatro pasaulis – be melo. Tai atsveria gyvenimo tamsumus, kurie neišvengiami kiekvieno jautraus, maksimalius uždavinius sau keliančio menininko kelyje. Tokiems labai sunku. Manau, kūryba yra jo skydas ir vėliava. Ir sykiu – gintis.
Man įstabiausia Oskaro savybė – galia įkvėpti žmogui viltį. Sielų chirurgas. Jo kūrybos priemonės scenoje kartais atrodo drastiškos, net žiaurios, bet reikia tik dėkoti Dievui, kad dvigubų standartų, dvasios nuopuolio, kičo bei trivialių vertybių sklidiname mūsų laike gyvena ir kuria tokio lygio menininkas. Jo kryžius sunkus, ir jo „kelionės bilietas“ į tikslą labai brangus. Kaina didelė... Ir be aukos čia neapsieinama.
- Kas iš viso knygos kūrimo ir darbo su O. Koršunovu Jums įsiminė labiausiai?
- Įsiminė nuolat persmelkianti jausena, kad nėra jokio gyvenimo „vėliau“, „paskui“. Yra tik „dabar“, o jeigu tasai „dabar‘“ – kūrybos valanda, tai nieko neatidėliodamas turi galimybę panirti į dievišką kūrybos gelmę. Tai itin asmeniška pajauta, man suteikusi ir suteikianti beribį buvimo džiaugsmą, kurį patiriu gyvendama teatre. Tokį būties džiaugsmą išgyvenu tik su artimaisiais, skaitydama ar rašydama poeziją.
Žinoma, galėčiau vardyti gastroles, kuriose būta, kalbėti apie dekoracijų vilkiką Peterburge ar Žironoje, užkulisius ir kataloniškus „Mirandos“ titrus, pasakoti apie Vysockio paminklą Voroneže ar artėjančią baisią audrą prieš pat spektaklį „Salto“ teatre. Ir viso to bus per maža...
- Kas, rašant knygą, buvo sunkiausia? Kam, galbūt, prireikė daugiausiai laiko?
- Sunku buvo justi savo bejėgystę, kai tekstu norėjau perteikti kūrybos atmosferą, o stigdavo ar išminties, ar ramybės. Kol rašiau knygą, gyvenau ir savo kasdienį gyvenimą, per visą tą laiką daug kas įvyko, kartais kankino beprasmybės jausmas, nuoskaudos. Tai asmeniniai dalykai... Reikėjo tai perlipti ir vis tiek „likti su teatru“, kad ir kas būtų man pačiai nutikę. Juk savo namų neatsižadama, o teatras yra mano namai. Sunku buvo girdėti kai kurių žmonių „patarimus iš šono“, kaip knyga turėtų ar galėtų atrodyti – žinojau, jog vis tiek padarysiu taip, kaip noriu ir kaip sugebu.
Daugiausiai laiko prireikė ne važinėti į Vilnių (gyvenu Kaune), o tekstams šifruoti. Prirašiau daug bloknotų, užrašų knygelių ir storų sąsiuvinių – repeticijų, spektaklių metu, aptarimų valandomis. Diktofono beveik nenaudojau, viską užsirašinėjau ranka. Rašau tamsoje, pareinu į viešbutį ir matau – rašiau eilutė ant eilutės, niekas neįskaitoma. Pyktis, neviltis...
Ką reiškia „atsėdėti tekstą“, žino kiekvienas didesnės apimties darbus rašantysis. Man reikėjo nepameluoti autentiškos režisieriaus, aktorių kalbos – arba parašyti žodis žodin, arba praleisti, iš viso nerašyti. Knygoje daug teatrinio slengo... Mes juk nekalbame „taisyklingai“, juoba darbo proceso metu. Suprantu, koks vargas su tuo rankraščiu buvo knygos redaktorei Vaivai.
- Ką pati manote apie aktoriaus ir režisieriaus profesiją?
- Labai gerbiu aktorius. Oskaras Koršunovas yra sakęs, jog aktoriaus profesija yra šventa. Kartais man atrodo, kad artistai yra atvykę iš kitos planetos, tokie elfai ar ufonautai, turį unikalų gebėjimą tapti kitu žmogumi. Jie viską mato! Jie viską skenuoja, perpranta, pažįsta. Jie moka būti tūkstančiuose gyvenimų – savo kūnu ir krauju... Ilgainiui jų pačių nebelieka, manau, kad aktoriaus sielą suformuoja ar performuoja jo vaidmenys. Tai savotiškai ir baugi, pavojinga profesija, kai nuolat susiduriama su grėsmėmis arba prarasti save patį, arba prarasti aktorystės gebėjimus.
Režisierius ieško tiesos, kankindamas ir save, ir kitus, trumpindamas arba – pratęsdamas visų, drauge kuriančių, gyvenimus. Tačiau įvyksta spektaklis, ir visas vargas, kančios, juokai, nuovargis, ieškojimai vainikuojami dideliu džiaugsmu. Žinoma, kai spektaklis iš tikrųjų įvyksta, kai lydi sėkmė. O mano aprašomąjį teatrą sėkmė lydi todėl, kad ten darbuojasi itin sąžiningi menininkai – pradedant režisieriumi Oskaru ir baigiant apšvietėju Eugenijum bei visa trupe.
- Ką, kaip šios knygos autorė, galite palinkėti savo skaitytojams ir teatro žiūrovams?
- Skaitytojams linkiu iš širdies gėrėtis puikiu knygos dailininko Agniaus Tarabildos darbu, taip pat – dar kartą susitikti su spektaklio herojais, žvelgiant į knygoje spausdinamas nuotraukas. O jų tikrai daug. Jomis sutiko pasidalinti puikūs fotografai Dmitrijus Matvejavas, Tomas Ivanauskas, Tomas Lukšys ir kt. Ir, žinoma, tikiuosi, jog mano tekstai bent kiek atskleis Oskaro Koršunovo ir drauge su juo dirbančių žmonių įstabų, maksimalistinį, dažnai fanatiškai beatodairišką, talentingą ir atsidavusį troškimą išreikšti pasaulį teatro kalba.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
