Ir tai – ne tik žodžiai, titulai, - po šio spektaklio Tadas sukūrė daugybę įsimintinų ir didžiulių vaidmenų.
„Manon Lesko“ spektaklyje dizaineris Juozas Statkevičius privertė Tadą nusikirpti ilgai augintus plaukus ir patį dainininką nustebino pozityviais pokyčiais. O štai per „Visos jos tokios“ pats Tadas visus nustebino ir savo fiziniais duomenimis, kuomet pasirodė esantis tikras modelis, - J. Statkevičiaus aukštosios mados kolekcijai siūtas kostiumas prigulė lyg nulietas.
Po premjerų iš publikos buvo girdėti ne vien pagyros jo vokalui, bet ir išvaizdai, - jo Dono Alfonso įvaizdis buvo pramintas Marcello Mastroianni vardu. Na, bet gana pagyrų, geriausiai apie tai, kaip šiandien gyvena jau ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas, papasakos pats Tadas.
- Šiemet buvai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip jautiesi? Ar įvertinimas atėjo laiku?
- Taip, šiemet buvau apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Man tai yra be galo didelis įvertinimas už praeitais metais nuveiktus darbus, ir ne tik. Visada malonu, kai už dirbamą darbą esi įvertintas, o jei dar ir įvertinimas labai aukštas, tai skatina judėti toliau ir dar labiau tobulėti.
- Nuo „Visos jos tokios“ sukūriau dar kelis vaidmenis tiek Nacionaliniame, tiek Kauno muzikiniame teatre, o taip pat ir keliuose tarptautiniuose operos festivaliuose. Kai kurie iš jų pagrindiniai, kiti - mažesni. Iš didžiausių darbų išskirčiau Karalių Henrichą „Lohengrine“, Doną Alfonso „Visos jos tokios“, Silvą „Ernani“, Bartolą „Figaro vedybose“.
- Kuris darbas buvo įsimintiniausias? Galbūt sukėlęs daugiausia iššūkių, stebinęs tave patį?
- Visi darbai kažkuo įsimintini, negalėčiau jų išskirti. Na, bet galima sakyti, kad įsimintiniausias buvo Donas Alfonso, kai per tokį trumpa laiką, iškart po „Lohengrino“ premjeros, paruošiau partiją per geras tris savaites.
- Ar jau buvai pajautęs, kad „štai, po šito išbandymo jau galiu viską“? Jei taip – kada taip buvo?
- Negalėčiau pasakyti, kad po kažkurio spektaklio būčiau taip sau pasakęs, nes kiekvienas naujas spektaklis ir premjera reikalauja labai didelio atsakingumo ir ištvermės.
- Karjerą bohemiečiuose pradėjai nuo mažo vaidmenuko, ar dar atsimeni pirmuosius susitikimus? Repeticijas? Papasakok, kas išlikę ryškiausio.
- Taip! Dar puikiai atsimenu V. A. Mocarto operą „Užburtoji fleita“, kai į perklausą žengiau su tokiu didžiuliu jauduliu ir po jos gavau mažą, bet labai atsakingą vaidmenį: antras ginkluotas vyras. Tada skraidžiau padebesiais, - juk patekti į šį kolektyvą buvo didžiulė mano svajonė. Manau ir dabar, kiekvieno jaunuolio, studijuojančio Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje svajonė yra patekti ir sudainuoti kažkokį vaidmenį šiame kolektyve.
- Koks vaidmuo bohemiečių spektakliuose tau mieliausias?
- Neišskirčiau nė vieno vaidmens, nes man jie visi yra mieli, nesvarbu kokio dydžio (šypsosi).
- Ką tau suteikia darbas su bohemiečiais?
- Kokios rolės dar labai lauki? Svajoji?
- Na, tai jau mano paslaptis.
- Operos solistai prieš spektaklius elgiasi labai skirtingai: vieni pradeda ruoštis labai anksti, kiti atbėga į teatrą prieš pat spektaklį... Kaip ruošiesi tu? Ar turi kokių savo „ritualų“?
- Kažkokių ritualų per daug neturiu. Stengiuosi niekada nevėluoti, o ateiti šiek tiek anksčiau, kad dar turėčiau laiko prieš spektaklį susikaupti, akimis „praversti“ partiją.
- Kas tau svarbiausia užlipus į sceną?
- Užlipus į sceną svarbiausia nugalėti sceninį jaudulį, o visa kita - gražiai muzikuoti ir vaidinti. Ir, žinoma, visa tai daryti su didele meile menui.
Ačiū už pokalbį!
